Stovėsim ryt kaip kadaise. Ir visi skaičiuos kiek, nes svarbiausia – kiek dar mūsų yra? Negalvokim, kad būsim vieni, su mumis bus daug daugiau tūkstančių ir tūkstančių.
Šalia stovės tie, kurie nepasidavė, nors galėjo pasiduoti, kurie išėjo su ginklu, nors galėjo likti namie, kurie žinojo, kad priešas stipresnis, kad nesugrįš. Su mumis bus tie, kurie nesulaukė anūkų ir neregėjo šviesos.
Tarp mūsų bus visi, kurie išėjo. Pajusite medaus ir kraujo skonį, išgirsit volungę prieš lietų šaukiant, užuosit šieno ir liepynų kvapą, regėsit baugų debesio šešėlį per lauką bėgant…
Justinas bus su mumis. Ir Bernardas, savo kambarėly tolimoj šaly prie popieriaus lapo klausęs, ar Lietuva gyva. Ir visi, kurie pabijojo atvykti, abejojo ar netikėjo, negalėjo ar yra ligos patale.
Šalia bus mūsų motinos ir seneliai, ir tie, kurie su ištiesintais dalgiais ėjo prieš caro patrankas. Šalia stovės ir mama, kuri, man sugrįžus iš Sąjūdžio suvažiavimo, apsikabino ir prisiglaudė, tokia maža mažytė, ir ilgai tylėjo, ir pasakė: „Nebetikėjau, Algiuk, kad vėl bus Lietuva“.
Meilė yra didžiausia galia pasaulyje. Nes nėra jėgos, kuri gali priversti mylėti, ir nėra jėgos, kuri gali priversti nemylėti. Tai bus ilgas ir sunkus kelias, bet jei išeisim su meile – argi kas atsilaikys?
Ir kiekvieną dieną mūsų bus vis daugiau, ir prieš mus prasiskirs vandenys. Ir ilgai klajoję po dykumas mes sugrįšim į mums pažadėtą Žemę.
Mes parnešim tą šviesą, kurią patirsim, į kiekvieną miestelį, kiekvieną kaimą, į kiekvienus namus. Ir su viltim, ir su tikėjimu skelbsim gerąją naujieną:
Mano Tėvynė bunda. Lietuva yra gyva.
