Sveikas Alfredai, drūtai sulaukęs pernelyg gražaus gyvenimo JUBILIEJAUS.
Nueitas ilgas ir prasmingas kelias lietuviškoje choreografijoje, pasaulinio garso baletų pastatymuose.
Choreografo duona niekada nebuvo skalsi. O jos paskalsinimui dirbdavome papildomai po pagrindinio darbo, su taip vadinama ,,chaltūra”, o paprasčiau – darbas po darbų. Jei norėjai tokio darbo po darbų, turėjai ne chaltūrinti, bet dirbti su meile, atsidavimu, nes kitaip šokėjai į Tavo užsiėmimus (mėgėjiškus) neateis, ir tu negausi to papildomo rublio duonos paskalsinimui. Buvo toks laikas daugeliui profesijos brolių ir sesių…
Alfredas Kondratavičius, kurį pažinau kaip Valstybinio dainų ir šokių ansamblio ,,Lietuva” šokėją, vėliau baletmeisterį -statytoją, šokių grupės vadovą-choreografą. Dainų švenčių baletmeisteris, dalies vyr.baletmeisteris. Kūrėjas.
Kas mus siejo? Meilė tautiniam šokiui. Daugelio jauniklių choreografų svajonė buvo pamatyti Valstybinio dainų ir šokių ansamblio ,,Lietuva” premjerinius koncertus. Tai būdavo tarsi naujos elekros srovės plūstelėjimas į mūsų jaunas širdis – tose programose pamatyti nauji šokiai (dažniausiai sukurti mūsų, tada ,,lietuviško šokio tėvu” vadinamo, Juozo Lingio), buvo siekiamybė juos įgyvendinti savo tautinių šokių kolektyvuose. Savotiška siekiamybė ir ne visada įkandama – skirtingas šokėjų lygis nepajėgė išmokti aukštesnę šokio techniką demonstruojančios ,,Lietuvos”. Bet siekėme. Kas gi nenorėjo tapti generolu?
Alfredas, mano prisiminimų laikotarpiu, buvo jaunas, lieknas vyrukas, smagiai susukdamas, pašokdamas įvairiausius sudėtingesnius mūsų šokių žingsnius ,,Lietuvoje”. Choreografų kalba – ,,lengvas” šokėjas. ,,Šauniu bernu” buvo pramintas užkulisiuose, nes domėjosi, nebuvo abejingas švelniajai pasaulio lyčiai – panelėmis. Tikriausiai, puikiai žinom, kad choreografijoje visada buvo gausu spalvių, o neabejingų merginoms, kur kas mažiau. Šaunus bernas buvo tikras vyras.
Baigęs MKČiurlionio meno mokyklą, tuo neapsiribojo – mokėsi, tobulinosi. Stažavo garsiausiame TSRS valst. I.Moisejevo šokių ansamblyje, studijavo Leningrado Nikolajaus Rimskio-Korsakovo Konservatorijoje Operos režisūrą, ir net tuo pačiu metu dėstė Leningrado Kultūros institute, stažavo Maskvos Didžiajame teatre. Tai patys garsiausi to meto teatrai, mokyklos. Patekti į tokias meno aukštumas pasiekusius teatrus, ansamblius ne kiekvienam buvo duota. Alfredui pakako talento, veržlumo ir noro tobulėti.
Kur tik jis nedirbo – Kauno muzikinio teatro vyr.baletmeisteriu, Komi, Buriatijos valstybiniuose teatruose, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Panevėžio muzikiniame teatre… Pastatyti įvairiausi baletai, sukurta choreografija lietuviškiems miuziklams, baleto scenos operose, operetėse…
Tačiau visos kelionės ar klajonės vis sugrąžindavo į Lietuvą ir į jo vienintėlę ir pastovią meilę, kur buvo daugiausiai reikalingas, nes čia užaugo, čia sparnus užsiaugino, čia pradėjo kurti tautinius šokius – į ,,Lietuvą”. Iš čia, vedamas J.Lingio, tapo Dainų švenčių Šokių dienos vyr. baletmeisterio asistentu, baletmeisteriu, dalies vyr.baletmeisteriu. Jo sukurti šokiai buvo įtaukiami į Šokių dienos repertuarą. Patrauklūs, ne visada įmantrūs, paprasti atlikti, Afredo Kondratavičiaus sukurti šokiai buvo labai arti autentiško tautinio (folklorinio) – ,,Ožkadrylis”, ,,Akūzas”, ,,Strapčiukas”, ,,Šaipokas” ir kiti. Sukurta per 30 autorinių sceninių šokių. Dar 1977 m. ansamblio ,,Lietuva” programų ,,Dainuojme žmogui” choreografas, 1992 m. – ,,Ein saulelė aplink dangų”, Advento, Kalėdų ir Užgavėnių paveikslų autorius. Nuo 2010m. ,,Lietuvos” ansamblio šokių grupės vadovas – choreografas.
Ryškus vyr.baletmeisterio Alfredo Kondratavičiaus kūrybinis darbas Dainų švenčių Šokių dienose. Ypatingai ryški 1994 m. II dalyje ,,Eisim,broliai, po ąžuolu”, sukurta choreogafija ,,Pūtė vėjas ąžuolą”. Buvo pakviestas 2005 m. Moksleivių dainų šventės Šokių dienos vyr. baletmeisteriu…
Choreografo biografija turtinga – visko išvardinti neturiu tikslo.
Daug apdovanojimų, įvertinimų… O dabar pensininkas. Aktyvus Veidaknygės ,,rašytojas”, neretai sarkastiškas, kartais blykstėli gražiu humoru. Žodžiu, gyvas žmogus, nesėdintis akis įbedęs į dangų ir nelaukia malonės iš kažkur. Šalia žmona Palma, dvi šaunios dukros – Kornelija ir Gabija, savo gyvenimą kažkiek susiejusios su menais.
Gyvuok, Alfredai. Svarus Tavo Jubiliejus, bet dar ne paskutinis – juk dar ne sutema!
Tikiuosi, pasimatysime per Dainų Šventės ŠIMTMETĮ. Susirinks įvairiausių laikų Šokių šventės baletmeisteriai, vyr.balemeisteriai. Tada bus daug sveikinimų – jaunėjam ir mūsų būrys didėja.
Siunčiu ir dovanėlę:
Pavasariai kasmet sugrįžta po šalnų,
Po lapą plėšdami iš knygos mūs dienų,
Gerk vyną, neliūdėk, nes išminčiai sakė:
“Šioj žemėj graužatis išgydoma vynu”
Omaras Chajamas
Kolegė Ligija