Minėjimas Medininkuose buvo pradėtas nuostabia melodija dainos „Kur giria žaliuoja…“.
Kai vedantysis pakvietė prie paminklo padėti „GĖLIŲ KOMPOZICIJAS“ (jis taip pasakė), operatorius pagavo už iškilių vyrų nugarų su puikia balta lelija trypčiojančią žilagalvę ponią. Ir kol „kompozicijas“ nešė pagarbiai su visomis pareigomis vardinami valstybės vadovai, operatorius savo susirūpinusią akį vis nukreipdavo į tą ponią…
Su puokštėmis, o ne su kompozicijomis gėlių stoviniavo ir daugiau piliečių.
Beje, kai savąją, nebežinau ką, puokštę ar kompoziciją, padėjo 5 signatarai, du iš jų persižegnojo. Ceremonija iškart tapo šiltesnė, žmogiškesnė. Bet man klausimų tik daugėjo.
Pavyzdžiui, kodėl pirmiausiai pagal nustatytą (kas nustatė?) eilę gėlės buvo teikiamos nuo finansų ministerijos, ir tik po jos – nuo vidaus reikalų, nuo krašto apsaugos ministerijų (ponių ir ponų ministerių). O dar po jų – nuo nevėkšlių, nuo švietimo, mokslo ir t. t. ministerijos., tos, kuri neaišku, ko mokina, ką ir vardan ko auklėja…
Žuvusiųjų artimieji su savo meile, skausmu, gėlėmis prileisti buvo tik po visų ponų biurokratų… O ar ne nuo jų reikėjo pradėti? Ar dėl to Prezidentas būtų pasijutęs įžeistas?
Savo eilės galiausiai su visais kitais „neoficialiais“ piliečiai sulaukė ir žilaplaukė ponia su lelija…
Prasidėjo kalbos. Ir vėl ta pačia biurokratine eile… Matyt, tokią tvarką bus nustatęs ne kas kitas, o dirbtinis intelektas?
Ir nors valdininkai, pareigūnai kalbėjo teisingus žodžius, buvo nyku jų klausytis, kai netoliese invalido vežimėlyje tyli vienintelis likęs gyvas iš tos išžudytos pasieniečių grupės – Tomas Šernas. Šiandien, kai vietoje valstybės, dėl kurios žuvo tie nuostabūs vyrai, turime nebeaišku ką – regioną? sritį? pusiau privačią AB? – kalbėti teisę duočiau tik T. Šernui ir žuvusiųjų artimiesiems. O ponai vadovai, ministeriai ir kiti tegu jų įdėmiai ir pagarbiai klausytųsi.
Ceremonija tęsiasi, kalbos skamba… o aš laukiu: suskambės ar ne valstybės himnas, ar bus pasitenkinta ta, „Kur giria žaliuoja…“, kurios prasmę ciniškai išniekino begėdiškas Aplinkos apsaugos ministerio elgesys su VALSTYBĖS turtu – miškais, kuriuos irgi norima suprivatizuoti visus!
Nuvylė ir gerbiamas signataras Petras Vaitiekūnas, savo kalbą pradėjęs padėka Prezidentui, visiems valstybės vadovams, bet ne žuvusiųjų tėvams, žmonoms, vaikams, anūkams, pagaliau, Tomui Šernui… Už ką reikia taip pabrėžtinai dėkoti Prezidentui su visa kita oficialia valdžia? Už tai, kad leidžia prisiminti, minėti, pagerbti? Na, taip, už tai verta padėkoti, žinant, matant, kaip ši valdžia elgiasi su kitų didvyrių atminimu, su Škirpos, generolo Vėtros, Birželio sukilimo dalyvių atminimu…
Vaitiekūno kalba turiniu buvo geriausia iš iki tol nuskambėjusių oficialių, skardinių kalbų. Prisiminė ir patriotizmą, pavyzdžiu nurodydamas Suomiją, bet tuo labiau keista, kad savo kalbą jis pradėjo nuo padėkos nuolat besikaitaliojantiems valstybės vadovams, o ne tiems, kurių žuvę artimieji – tikrojo patriotizmo pavyzdžiai…
Petro kalba buvo paskutinė. Tomas Šernas, žuvusiųjų artimieji tylėjo. Himno neišgirdau…
Bet ar vertėjo iš dabartinio oficiozo laukti kažko kito? pozicija.org