Ištrauka iš knygos: P. Maldeikis. Mykolas Krupavičius
M. Krupavičiui viena iš didžiausių vertybių buvo žmogus. Jis daug laiko skyrė ne tik tarnavimui visuomenei, bet iMykolas krupavičiusr atskirų žmonių patirties analizei, jų pasiekimų ir pavyzdžių garsinimui. Jo kūryboje susidarė didelis skaičius biografinių straipsnių, kurie buvo skirti jam asmeniškai pažistamų ryškių asmenybių gyvenimo ir veiklos įvertinimui. Juos galima būtų pavadint “užgesusių žiburių” serija. Ji apima arti trisdešimt jo asmenikai pažintų ryškių asmenybių aprašymus.
Jis nesistengė duoti nuosekliai parašytų jų biografijų, nekartojo to, kas kitų apie juos jau buvo parašyta ir vengė aprašymo šablonų. Jis sukurė kiekvieno iš jų ryškų paveikslą, kurį apie juos bei jų veikimą buvo susidaręs, kokius jis pats juos pažino. Tokių rašinių tikslas buvo apsaugoti vertingus žmones nuo visuomenės pamiršimo ir atskleisti jų asmenybių vertę, o kartais ir didingumą. Tokiems rašiniams, papildydamas savo turimas žinias, jis ilgai rinkdavo įvairius duomenis apie aprašomus asmenis , apklausinėdavo juos pažinusius žmones ir tiesiog su jais susirašinėdamas.
Kaip Krupavičius sugebėjo lengvai ir aiškiai kalbėti, taip pat jis sugebėjo lengvai ir vaizdingai rašyti. Kiekviena biografija buvo tarsi atskiras mokslinis-tiriamasis darbas, kuriame buvo įžiūrėti tų asmenybių vertybės, įvertinti jų siekimai, darbai bei kovos dėl savo idėjų. Čia buvo ir bandymas supranti jų patirtas kančias dėl pralaimėjimų. Kiekviename jis rando jų asmenybėms būdingas vertybes, juos iškeliančias aukščiau savo aplinkos. M. Krupavičiui būdinga, kad jis nerado net savo idėjiniuose priešuose nieko , kas temdytų jų žmogiškąjį vertingumą. Į visus juos pirmiausia jis žiūrėjo kaip j žmones – ir savo idėjinius, ir tautinius priešus pirmiausia jis vertino kaip žmones. M. Krupavičius buvo didis humanistas.
Toje šviesoje reikia suprasti bei vertinti ir jo pastangas pateisinti paklydusią poetę Salomėją Nerį-Bačinskaitę. Surinkęs iš jos artimiausių giminių ir kitų, kas tik ką apie ją žinojo ir sujungęs su plačiai pasklidusiais pasakojimais apie jos paskutines dienas ir atsivertimą prieš mirtį, jis priėjo išvadą, kad Salomėja Neris, anksčiau savo poezija pasitarnavusi komunistams, prieš mirtį atsivertė – nusigręžė nuo bolševizmo ir taip grįžo Lietuvai.
M. Krupavičiui nebuvo didesnio priešo už bolševizmą, du kartu pasmerkusį jį mirti. Ir nieko okupuotoje Lietuvoje taip nepuolė ir nesmerkė, kaip M. Krupavičių. Jam pasmerkti net ir knygų išleido. Bet M. Krupavičiui buvo brangus kiekvienas lietuvis, nors jis būtų pasitarnavęs ir jo didžiausiam priešui. Meilės lietuviui vedamas ir surinkęs nemaža jo prileidimui palankių pasakojimų, jis bandė reabilituoti bolševikų rankose mirusią poetę. Tačiau ir išeivijoje ir okupuotoje Lietuvoje tas jo bandymas buvo piktai sukritikuotas – išeiviai lietuviai jau negalėjo jai atleisti ir nebandė jos “susigrąžinti”, o sukomunistėję lietuviai jau nenorėjo jos Lietuvai “atiduoti”.
Patriotui M. Krupavičiui Juozas Albinas Herbačiauskas, piršęs Lietuvai uniją su Lenkija, lietuvišku ir pasaulėžiūriniu atžvilgiu buvo svetimas. O tačiau jis sukūrė humanistiškai pateisinamą J. A. Herbačiausko aprašymą, kur čia pateikiama ištrauka parodo M. Krupavičiaus linkimą įsigilinti į kito žmogaus sielos gelmes ir jį suprasti bei pateisinti.
“Gyvą Herbačiauską pamačiau Lietuvos nepriklausomybės pradžioje Kaune. Kažkas man padavė kelių puslapių brošiūrėlę. Autorius – Herbačiauskas. Turinys – Lietuvai reikia sudaryti uniją su Lenkija. Pasekmės – nusivylimas tuo žmogum, kuriuo seniau gėrėjausi ir didžiavausi, ir pasipiktinimas kaip Lenkijos apaštalu. Bet iš antros pusės stebėjausi to žmogaus drąsa ir nesiorientavimu. Tais laikais didžiulio, stačiai milžiniško patriotinio pakilimo ir entuziazmo, visų, nuo senio iki ketvirtos klasės moksleivio, kieto pasiryžimo griebtis ginklo prieš Lietuvos laisvės priešą bolševiką ar lenką, Stoti prieš taip nusiteikusią minią su savo prolenkiška agitacija ir dar pačiame tos šventos ugnelės centre – Kaune – tikrai reikėjo nemažos drąsos ar antžmogiško pasitikėjimo savo žodžio galia. Savo brošiūrėlėje išdėstytoms tezėms apginti jis sukvietė Miesto teatre mitingą. Mitingas baigėsi tuo, ko ir reikėjo laukti – kalbėtojo nušvilpimu, labai švelnia reakcija. Nuo tada Herbačiauskas ir pasiliko Lietuvoje gyventi. Pirmu visuomenės reagavimu Herbačiauskas nei nusivylė, nei pasipiktino. Tą reakciją jis priėmė kaip politiškai nesubrendusių žmonių veiksmą. Lietuviai taip pat jo nelaikė išdaviku ir Lenkijos agentu. Jo tą žygį pateisino poetica licentia, žmogaus, atvykusio iš Lenkijos nesioreintavimu, gera valia, noru Lietuvai laimės, bet ateinančio prie tos laimės kitais keliais. Gal taip lietuvių visuomenė, teisindama Herbačiauską, neklydo. Jis buvo lietuvis. Lietuvos likimas jam nebuvo abejingas. Jis jai troško laimės, kaip ir visi lietuviai patriotai. Tik mes matėme savo tėvynės laimę jos visiškoj nepriklausomybėj, Herbačiauskas gi – unijoj su Lenkija. Mes mylėjom ir tebemylim didžiausia meile vieną Lietuvą, Herbačiauskas tokia pat meile mylėjo du objektus – ir Lietuvą ir Lenkiją, Meilė suskaldyta. Kiekviena meilė yra kančia. Bet Herbačiauskinė meilė skaudesnė kančia, nes jo lygiai mylimi kraštai – tarpusavio priešai ir dar ne bet kokie”. “Herbačiauskas buvo tipingas bohemininkas. Varge gyveno, varge ir mirė. Nerimas buvo amžinas jo sielos palydovas. Užbaigus jam žemišką kelionę, tesusiranda jo nerami siela ramybės, kurios nepažino pasauly, bent Galybių Viešpatyje”. (Mykolas Krupavičius, Juozas Albinas Herbačiauskas, “Tėvynės Sargas“ 1948 m. 2-3 nr.)
Su tokia pat didelio humanisto tolerancija M. Krupavičius aprašė ir savo ilgametį idėjinį priešą, bet kartu ir asmeninį draugą S. Kairį-Kaminską. Net ir rašydamas apie tokias visuomenei labai gerai žinomas asmenybes, kaip V. Mykolaitį-Putiną ir rašytoją Lazdynų Pelėdą, panaudodamas niekam kitam nežinomą savo su jais patyrimą, M. Krupavičius pateikė daug naujų faktų jiems suprasti ir taip juos labai paryškino.
Iš jo aprašymų sužinota, kad jis karo metu savo pinigais šelpė dideliame skurde Krokuvoje gyvenusį sergantį rašytoją J. A. Herbačiauską. Kad jis šelpė dideliame skurde Vilniuje gyvenusią Lazdynų Pelėdą, kuri vėliau dažnai iš Paragių važinėjusi į Kauną su dešimtimis kaimiečių skundų, ieškodama jo, tada įtakingo žmogaus, pagalbos. Kad jis tarpininkavo tarp vyskupo A. Karoso ir kunigo V. Mykolaičio Putino, šiam nukunigėjnat. Kai pasirodė Mykolaičio-Putino “Altorių šešėlių” pirmas tomas, tuo metu M. Krupavičius profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje. “Apie šį romaną ir jame aprašomus įvykius bei asmenis M. Krupavičius kalbėjo 45 minutes. Ir ši jo kalba, jautri iki skaudumo, nuoširdi iki ašarų ir persunkta meile iki palietimo pačių sielos gelmių, mums buvo daugiau negu viso meto konferencijos” rašė vėliau vienas iš seminaristų. Visuomeniniuose moksluose jis istoriškai supažindino savo mokinius su artimo meilės principo praktiniu reiškimusi Bažnyčios istorijoje. Jis nesileido į neigiamų reiškinių išryškinimą, o greičiau sugebėjo ir abejotinus reiškinius išaiškinti teigiama prasme.
Daugiau:
https://knyga.lietuvai.lt/wiki/Indeksas:Petras_Maldeikis._Mykolas_Krupavičius.pdf/
Parengė Edvinas Giedrimas