Nutapiau ir juodą karolį
juodą močiutės skarą prie artimųjų karsto
mirusiųjų paklausiau ar norit
pamatyti kaip ievos žiedus barsto
ant tako kuriuo kiekvienas išeis
Antroje dalyje įkėliau kelis iš kelių dešimčių mano straipsnių rašytų
internetiniuose puslapiuose, “Nemune”, Lit. ir meno” , “Metų”
žurnaluose apie mūsų tautos menininkus, kurie lietuvių tautos istorinę
atmintį sėkmingai siekia įamžinti savo kūryboje, parodyti, kaip
žmogaus gyvenimas surištas su tautos istorija ir kultūra, su kiekvieno
mūsų likimu. Todėl mano antrosios dalies “Likimo užkodavimo” norai
ir siekiai mintimis gįžti į Tėvynę, į ten, kur tikroji gyvenimo pradžia ir
pabaiga, kur būtojo laiko Atmintys, pagavios kiekviename dabarties
žingsnyje, o ateities audinys dar nėra aiškus, miglotas ir nežinomas,
todėl jį įdėti į mūsų delnus dar pritruks laiko, jėgų ir vienybės.
Vokiškai perskaičiau romantiškius Navalio poezijos kūrinius: “Himnai
Nakčiai”…. Poezijoje nusivylimas esama tikrove, anapusybės
ilgesys, meilė susilieja su tikėjimu, svajonė su realybe – poeto sielos
gelmių kalba, slėpiningumu artima mistikai, o gyvenimas vertas tiek,
kiek jis atspindi amžinybę, “kiek jame yra visa švelninančios meilės ir
begalybės tikėjimo blyksnių”.
Emigrantui Tėvynės ilgesys yra amžinybės ilgesys, troškimas susilieti
su amžinąja Meile, valdančia ir gyvenimą, ir mirtį, nenutolstant nuo
vertybių, kurias per šimtmetį Tauta įdėjo mums į širdis ir į protus.
Nemylimas, neglostomas Laikas, neatsiklausęs mūsų norų, mūsų pasiaukojimų, mūsų sąžiningų siekių, darbų ir svajonių dažnai mums
neduoda jokių atsaymų: nei teigiamų, nei neigiamų…
Panašios išvados mus pasiekia ir iš Viktorijos Daujotytės knygos;
“Kai rašai – nemeluoji”.
Kai savo Tėvynės atmintyje sustoju prie savo mokslų Vilniaus
universitete ir prisimenu, kokia širdžiai ir protui buvo patieka prof.
A.Girdeniui, pageidaujant rašyti seminarinius ar kursinius darbus
raseiniškių tarme, tokia sielos ramuma toks susiliejimas su senelių ir
Mamos kalbos melodija, tokia likimo dovana, kuri niekada niekur
negalėjo, negali ir negalės emigruoti, išblukti svetimybėse ar
globalizmo liūnuose.
Tris dešimtmečius Šveicarijoje įtempusi ausis klausausi, kaip kalba
savo tarminiais dealektais įvairių kantonų Šveicarijos gyventojai –
jiems tai amžinybės, gimtosios kalbos nekintamuno muzika, jų vidinio
balso realiausia ir tikriausia dvasinė išraiška. Įsitikinau, kad ir aš nuo
Tėvynės vaizdų, kvapų ir spalvų nutolti niekada negalėsiu, nes bijau,
kad neteksiu savumo, pačios savęs, įsitikinimų prisirišimo prie gimtos
kalbos, pasakojimų, vietos laiko ir gamtos kraštovardžių ir garsų – visi
praeiti takai turi savo užkoduotus pėdsakus su pačiais gyviausiais
potyriais, kai buvome kartu.
Teisingumo pajieškose Poetas Liudvikas Jakimavičius sakė,
kad žodis sudygsta iš sėklos, iš kurios Dievas sutvėrė pasaulį, o
pasidžiaugdamas 2022-ųjų metų Maironio premija, laimėtojas
nusilenkė lietuviško dvasingumo didybei – Maironiui. Suklupo prie
Poeto Maironio portreto.
Žodžio Sėkla gali sudygti tik pajutusi laisvai
kvėpuojantį politinį-dvasinį teisingumą, kuris jaunai kartai išaiškėja
Rusijai pradėjus nuožmų 21-ojo amžiaus karą prieš laisvės siekiančią
Ukrainą. Mums, Lietuvos rašytojų sąjungos nariams, duota teisė ir
užduotis kūrybinį žodį įpinti į mūsų iškankintos tautos istorijos
puslapius, nes tik ten jis skambės Vinco Kudirkos „Varpo“ šaukiniu.
Kai tauta serga, menininkas pirmasis turi pasirūpinti, kad gydymas
būtų pradėtas ne nuo kūno, o nuo sielos – ten visų negalavimų
šaknys.
Tautos rašytojas savo kūryba įrodo, kad politiniai-patriotiniai
įsitikinimai jo Tautai buvo, yra ir išliks svarbiausi. Okupacijai
besipriešinusi mano šeimos Laisvės kovotojų dinastija irgi visą
šimtmetį turėjo „Raudonojo teroro“ instrukcijas:
“Neieškoti tardymo metu duomenų ir įrodymų, kad kaltinamasis
veiksmu ar žodžiu išstojo prieš sovietų valdžią. Pirmas klausimas,
kurį turime iškelti, yra: kokiai klasei jis priklauso, kokia jo kilmė,
išsilavinimas, auklėjimas, profesija. Būtent šitie klausimai ir turi
nulemti kaltinamojo likimą.”
“Rusija – atgrasi ir šlykšti šėtono imperija,” – drąsiai reiškė savo
mintis Poetas Jakimavičius, kuris visada kūryboje „liudijo savo senąją
kiltį, jautėsi saitu su išėjusiais įsitvirtinti savo žemėje. Atsakinėdamas į
žurnalisto klausimus, Poetas sakosi lauksiąs atgalinės pašnekovų
reakcijos, nes labai abejoja, kad pasakyti tiesos žodžiai šiandien dar
turi kokią nors prasmę… Niekas kitas, kaip paskutinius dešimtmečius
tuo įsitikinau aš, kovodama su melo propaganda, neleistinai gėdingai
atvykusiai emigrantei ištaisius Šveicarijos karo pabėgėlių istorinę
bendruomenės įsikūrimo Alpių šalyje teisinę konvencinę datą.
Neteisybė negali prigyti, nes tai skaudžiau už viską.
Kiek tokių politinių neteisybių ant mūsų pečių nupurto mums mūsų
užkuodoti Likmai???
…Kai 1995 metais Šveicarų TV laidų vedėjai, Ciuricho katalikų
vienuolyno teologijos mokslų daktarei, moderuojančiai laidas apie
holokaustą ir giliai įsitikinusiai, kad jokia kita pasaulio tauta niekada
nėra patyrusi jokių panašių genocido žudymų, mėginau paklausti, ar ji
žino, kaip rusų okupantai žudė lietuves vienuoles – jos katalikes
seseris. Vienuolynai buvo uždaromi, o išvežamoms į Sibirą
vienuolėms, įbrukami prostitučių „diplomai“… Sibiro lagerių
prižiūrėtojai ir rusų kareiviai jas be pasigailėjimo prievartavo ir žudė, ir
nė viena iš tų lagerių negrįžo gyva. Šveicarė vienuolė tokių atvejų
nežinojo ir pasakė, kad TV laidose tokių žudynių neturi teisės minėti,
nes karo nugalėtojo Stalino nusikaltimų Niurnbergo procesas
nesvarstė, neįrodė ir iki šiol niekas nepasmerkė.
Netikėjimo rašytojo tiesa yra patyręs ne vienas sąžiningas plunksnos
meistras – juk tie, kurie pergyveno rusiškos agresijos retoriką, iš gyvenimo išėjo per anksti ir retas kuris okupacijos kankinius supranta,
nes rusiškoje retorikoje šimtmečiais niekas nesikeičia: agresija,
cinizmas ir nekaltų piliečių žudymo mastai – visada stebėtinai žiaurūs
ir niekada neįrodomi.
Tris dešimis kūrybinių metų save vadinu išeivijos rašytoja, nes iš
naujų Lietuvos emigrantų ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų
ministerijos (URM) siunčiamų į užsienį diplomatų nė vienas į
IŠEIVIJOS kovas dėl Tėvynės išlaisvinimo dar nepanoro įsigilinti.
Antrame pokario dešimtmetyje Vilniaus universiteto filologų
auditorijose buvo dar gyva didžiojo tautos rašytojo Balio Sruogos
sielos Atmintis, aiškinanti, kad dailiosios literatūros istorinio turinio
veikalo uždavinys – gyvybės gijomis susieti dabartį su praeitim –
dabarties buitį sustiprinti praeities prasme. Šios literatūros uždavinys
mūsų dienų gyvenimą parodyti kaip permanentinį, šaknimis sodriai
įsikerojusį žilosios senovės gelmenuose. Visi, kurie 50 režimo metų
okupantams bijojome pasakoti savo biografijas, šiandien visai kitaip
įvertiname atgimusios Tėvynės įsipareigojimus, nes atgimusių
nukankintų sielų teisingumo ieškojimai – išskirtiniai ir , gaila, jau
nedaug kam suprantami.
…2021 metų balandžio 19-ąją „Valstiečių laikraštyje“ skelbtas A.
Praninsko interviu „Ar sovietmetis – dar mūsų dabartis?“ su profesore
Rasa Čepaitiene, man priminė Šveicarijos senosios išeivijos kartos
pranašystes, kurios stebuklingai pildosi, persislinkusios į mūsų
dabartį, atnešdamos Lietuvos istorijai skaudžius praradimus.
Profesorė sakė, kad:
„į politinės galios centrą jau ateina vaikai ir anūkai tų, kurie vykdė
represijas, buvo sovietinio režimo atrama, tačiau niekada to viešai
nesigailėjo. Ir štai dabar tie žmonės, tiesiogiai arba stovėdami kitiems
už nugarų, vis atviriau pradeda išstumti kovotojų už nepriklausomą
Lietuvą ir totalitarinio režimo aukų atminimą.”
…Kaip buvusi sovietinės mokyklos mokytoja nepatyriau to
džiaugsmo, kokį patyrė mano Tėvas mokytojas Jonas Survila, kai
atsiliepdamas į nepriklausomos Lietuvos valstybės 1928 metų
privalomo pradinės mokyklos lankymo įstatymą, Raseinių rajone
rūpinosi ir steigė pradines mokyklas, kai rinko patriotinius tekstus žymaus prieškario pedagogo šiauliečio J. Murkos pradinių klasių vadovėlių skaitiniams ir diktantams, ieškojo pažangios vakarietiškos metodinės vaizdinės medžiagos tautinei mokyklai, kad Tėvynėje
neliktų analfabetų.
Nors lietuvių tautinis menas ir literatūra buvo mano įgimtoji meilė,
režimo metais nerašiau, nekūriau, nepažinau kolaborantų niekinamos
iševijos, penkis dešimtmečius už Tėvynės ribų kūrusios pažangų
tautinį meną, kuris Vakaruose augo ir vystėsi kaip aukštesnio gėrio ir
estetinio švytėjimo siekianti išskirtinė tautos istorinė vertybė.
Šiandien naujų emigrantų ir LR URM-jos vadovų toji vertybė neprisimenama ir
nuvertinama, nes nepagalvojama apie siunčiamų į užsienį diplomatų
mokymą susipažinti su išeivių, kurie veikė tuose kraštuose, kur
diplomatai siunčiami, pasiekimais politikoje, kultūroje, mene. 2022
metų sausio 23 dieną tiesos.lt portale profesoriaus J. Jasaičio
pasakyti reikšmingi žodžiai:
“KGB niekšų irštvoje jokie tiesos ir doros bruožai negalioja… Švento
Jono evangelija patvirtina: „Gyvenimas turi savo šaknis…“ -turėjo, turi
ir turės išskirtinę reikšmę mūsų Tautos gyvybei.
Nuo okupantų agresijos Vakaruose išsigelbėjusiems lietuviams
sąvoka „laisvė“ ir „laisvoji Europa“ susilydė į šventą vienį, išaugo į
didvyriškai augintą antisovietinę veiklą, europietiškų vertybių
branginimą, savo tautos istorijos išsaugojimą nuo melagingos
sovietinės propagandos ir klastojimo, kurio niekšybei rusiškasis
imperializmas buvo sukūręs ir pajungęs visą savo pasibaisėtiną
propagandinę imperiją – dar gyvojančią imperiją… Tokia nuojauta gali
sukrėsti kiekvieną ir šiandien, kai matome, kokie propagandos būdai
gali būti naudojami emigrantams nerūpestingai ištaisant išeivijos
archyvų faktus.
Alpių šalyje susikūrę sau reikalingą materialinį pagrindą, lietuviai
niekada nebuvo laimingi: nepasiekiamos (draudžiamos!!!) Tėvynės
ilgesiu alsuojančiam žmogui jo gyvenimo prasmė įsikūnija viltingoje
kovoje, laukime ir Laisvės ilgesy. Šveicarijos konfederacijos Moterų
dailininkių sąjungos narė, ženeviškė Juzė Katiliūtė savo meninę
egzistenciją įprasmindavo begaliniame laike, kuriame savo buvimą
priverstinėje emigracijoje jautė kaip nesibaigiančios sąmonės tėkmę, kaip srūvantį gėrio ir grožio vidinį spindėjimą, nes širdis liko pilna
tautiško tikėjimo ir gerumo, meilės ir grožio savo toli likusiems
protėviams, jų papročiams, nes tik prigimtiniai veiksniai liūdesį gali
nuspalvinti šviesesnėmis spalvomis jos išeivijoje sukurtuose
paveiksluose.
Lietuvės choreografės, išeivės iš Šakių Joanos Stasiulienės 1963
metais Ciuriche suburtas lietuviškų tautinių šokių ratelis 30 metų
visoje Vakarų Europoje skleidė nepaprastą šiaurietiško krašto stilingą
lietuvišką atmosferą, savo giliais dvasinio veržlumo lietuviško šokio
piešiniais ir režisūra priversdamas laisvojo pasaulio šalių žiūrovą
stebėtis dramatiškais lietuvių tautos likimą ir gyvenimą pabrėžiančiais
intarpais ir lietuviškų liaudies dainų melodingumą išryškinančia
tautinės gyvybės muzika.
Medicinos mokslų daktaras Vaclovas Dargužas sakydavo, kad jo
gyvenimas emigracijoje iškentėjo suspaustas tarp dviejų lietuvių
poeto Bernardo Brazdžionio eilėraščių: būtent, tarp Tėvynės ilgesio –
“Mylėsi Lietuvą iš tolo” ir pasibjaurėjimo bolševikais – “Bepročių
daina…” Prisimindamas savo bendraminčius išeivius, pasaulyje
garsius lietuvius mokslininkus: dr. Bronių Nainį, prof. Vytautą
Bieliauską, dr. Mildą Lenkauskienę, dr. Vytautą Kamantą, dr. Albertą
Gerutį, prof. Juozą Eretą, prof. Algimantą Naraką, prof. kunigą Joną
Juraitį, lietuvius dailininkus – prof. Gabrielių Stanulį, Juzę Katiliūtę ir
kitus, V. Dargužas pabrėždavo: Jie savo pavyzdžiu rodė ir mokė mus
visus branginti tautines vertybes, išlaikyti gyvą ir sveiką tautos
kamieną svetimybėse.
Džiaugiuosi galėjusi per 30 laisvų kūrybinių metų išleisti keliolika
atminimo knygų. Smagu, kai žiūrovams patinka Nacionalinės premijos
laureato režisieriaus Algimanto Puipos mano kūrinių motyvais
sukurtas ilgametražis menininis filmas „Edeno sodas“, 2015 metais
laimėjęs Sidabrinės gervės įvertinimą. Sėkminga savo kūryba
keliolikos Tautos elito vardų įamžinimu chrestomatinio lietuviškos
abėcėlės žodyno tekstais, be bereikšmių saldiklių, perkeičiančių
tikrovės tekstūras, be nesuprantamų metaforų, kurios gėdingai
palaidotų mūsų tautos didvyrių kovų už Lietuvos valstybę Vardus ir jų istorinį įvertinimą, kaip atsitiko su viena Nacionaline premija, kurios tauta ilgai nenorės prisiminti.
Išeivijos likimai – skaidrus gryno liūdesio atspindys, kuris pusę
amžiaus praradęs tikrąją Tėvynės globą buvo ne tik dvasinio liūdesio
ritmas, bet ir variklis. Svetimoje šalyje būtina nešiotis Tėvynės vaizdą
ir tekstą, kurie su metais pavirsta į talismaną ir testamentą: Tėvynės
vaizdai veda į atsivėrimą, turi graudžiai lyriškų lietuviškų melodijų
skambesį, estetinę vaizdinę išraišką, formą ir išskirtinį lietuviškų
likimų turinį.
Džiaugiuosi, kad mano knygos sėkmingai įrašytos į Lietuvos rašytojų
kūrybos sąrašus, kad liks mūsų tautos „išeivių ir emigrantų“
istoriniuose rėmuose, nors ir nelengvas dviejų Šveicarijos (Vakarų) ir
Lietuvos (Rytų) kultūrų lyginimas ir ieškojimas tarp jų lygiaverčio
dialogo, tvirtos pilietinės kūrinių veikėjų humanistinės laikysenos – juk
susitinka skirtingo lygio šalių kultūros, kurių dermėje labai svarbu
išlaikyti savo tautos orumą, neprasižengti skirtingų kultūrų dermėms ir
lygmenims, nesuklysti, išvengiant tautinio uždarumo, kosmopolitinės
euforijos kraštutinumų bei pavojingo globalumo pinklių.