Proveržis: vis daugiau šalies piliečių ima tikėti, jog Lietuva – jų Tėvynė – nėra pasmerkta išnykt
Savaitgalį socialiniai tinklai ūžė ne tik šiauliečius sukrėtusia žinia. Iš pradžių pasirodė informacija, jog nuo Šiaulių buvusio apskrities viršininko administracijos pastato nuplėšta Jono Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lenta.
Laikas atkreipti visuomenės dėmesį pasirinktas, manytina, itin tinkamas. Iš pradžių net sukurtas vaizdinys, neva niekas nieko iš Šiaulių rajono savivaldybės nežinojo (bent taip galima buvo suprasti perskaičius ELTA žinutę).
Joje cituojama Šiaulių rajono mero patarėja Rita Žadeikytė. Pasak jos, „informacija apie šį įvykį – neaiški, tačiau įtariama, jog tai gali būti savavališka veikla. „Žinokite, nieko nežinau. Bandžiau kalbėtis su miesto tarybos nariais, sako, kad nežinia, kas čia atsitiko, greičiausiai tai savavališkas (aktas – ELTA), nors daugybė klausimų yra“. Beje, Eltai pasakė, kad šis pokalbis (su žurnaliste) nebuvo oficialus.
Tą pačią dieną sujudo Šiaulių visuomenininkai ir, žinoma, Feisbuko aktyvistai. Tuomet viešoje erdvėje atsirado pačios Šiaulių rajono savivaldybės administracijos pranešimas, kad atminimo lenta nuimta vykdant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų (LGGRT) centro privalomą nurodymą ir, kaip rašoma savivaldybės pranešime, „Šiaulių rajono savivaldybė rengia kreipimąsi į Šiaulių „Aušros“ muziejų dėl galimybės šiai įstaigai perduoti atminimo lentą“.
Tarsi ir istorija baigta. LGGRT nusprendė, savivaldybė nulupo ir kaip gražu ir teisinga – atidavė muziejui! Gal kas ten apsilankys ir sužinos ką nors apie Joną Noreiką, gal šalia net bus eksponuojama Generolo Vėtros anūkės iš Amerikos knygelė „Mano senelis buvo nacis“?
O susierzinę piliečiai (o gal pilėnai, pasak vieno klasiko) dėl šio įvykio Šiaulių centre toliau dairysis ir ieškos „kaltų-nekaltų“, keiks valdžią ir istorijos perrašinėtojus.
Bijau, kad mano klausimai bus tik retoriniai. Bet į juos derėtų rasti atsakymus.
Ką veikė Šiaulių rajono savivaldybė tris mėnesius, nes dar 2024 gruodį jai buvo pranešta, kad LGGRT centras (laikinai vykdantis generalinio direktoriaus funkcijas, Generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys) „susipažinęs su Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos 2024 m. gruodžio 11 d. išvada Nr. VOAK-272“ nusprendė, „kad viešasis objektas, atminimo lenta J. Noreikai ant pastato Vilniaus g. 263, Šiauliuose, turi būti pašalinta“.
Ten pat parašyta ir rekomendacija: „atsižvelgiant į J. Noreikos rezistencinę veiklą rekomenduoju atminimo lentą su atitinkamu įrašu įrengti ant pastato, kuriame J. Noreika gyveno“.
Kaip privalu tokio pobūdžio dokumentuose, pažymėta, kad jei su nurodymu nesutinkama, jį galima skųsti administraciniam teismui. Per tris mėnesius.
Atkreipiu dėmesį, kad LGGRT centras nesiūlo visiškai panaikinti atminimo lentą Jonui Noreikai–Generolui Vėtrai. Viso labo manoma, kad ji labiau tinkama ant pastato, kuriame 1941–1943 m. gyveno Jonas Noreika. Bet rajono savivaldybė šią rekomendaciją supranta „kūrybiškai“ – neskundžia, nerengia diskusijų su visuomene, o tiesiog nusprendžia atminimo lentą „pakavoti“ muziejuje.
Tad kam reikėjo laukti tris mėnesius? Tris mėnesiai reikalingi tik tuo atveju, jei nesutinki su sprendimu ir nori jį pakeisti administraciniame teisme. O nuimti ir „pakavoti“ muziejuje galima buvo ir tą pačią dieną gavus sprendimą.
Nežinia pagal kokią logiką (jei iš viso ja buvo vadovautasi) savivaldybei tai atrodė priimtiniau nei perkelti ant kaimynystėje esančio pastato, kur gyveno Jonas Noreika.
Pridedama nuoroda iš Genocido centro interneto puslapyje viešai skelbiamos informacijos.
https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20241211/20241211_isvada236.pdf
Jolanta Mažylė yra žurnalistė, redaktorė, žiniasklaidos ekspertė, docentė, socialinių mokslų daktarė, dėstė Vilniaus universitete, Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centre.