Žemaitiškas antrosios Šventųjų Velykų dienos (Perkūno dienos) stalas
Didžiosios linksmybės ir pramogos prasidėdavo antrąją Velykų dieną, vadinamą Perkūno dieną. Antrąją Šventųjų Velykų dieną bažnyčioje valgių nešventindavo, užtat šventoriuje, o vėliau ir kiemuose šaudydavo į dangų, kad padėti Perkūnui atbaidyti piktąsias dvasias.
Košeliena (šaltiena)
Liežuvis drebučiuose
Antrąją dieną be aukščiau minėtų gėrybių ant stalo dar dėdavo košelienos (kai atsirado šaldytuvai, kalbininkai „košelieną“ pavertė „šaltiena“), rūkytų dešrų, žemaitiškai kraujuje su kvapiomis žolelėmis brandintą ir rūkytą galvijo liežuvį. Tai rodo, kad dažnas žemaitis prieš Velykas skersdavo avį arba veršį. Tiesa, kitomis Velykų dienomis lašinių ant stalo jau nebedėdavo.
Karštuoju patiekalu būdavo virta Velykų baltoji dešra (baltąja dešra buvo vadinama todėl, kad ji dažniausiai būdavo gaminama iš šviesios veršienos mėsos), gardinta česnakais, mairūnais ir pipirais. Prie jos ir šaltienos būdavo duodami aukščiau minėti krienai, kuriuos reikėdavo visus paeiliui ragauti. Bulvių ant stalų Velykų, kaip ir Kūčių bei Kalėdų dienomis, duoti nebuvo priimta, netgi draudžiama. Sočiau mėgstantieji mėsą valgydavo su duona arba Velykų pyragu.
Perkūno dieną, sočiai pavalgę, galėdavo važiuoti arba vaikščioti į svečius, dovanų nešdami savo margintus kiaušinius ir pyragą. Svečiuose būdavo vaišinami, retas atsisakydavo burnelės kitos šeimininkų išskirtinės trauktinės arba antpilo. Svečiai girdavo vaišes, grožėdavosi gražiai papuoštais stalais. Pasigerti tą dieną būdavo net tik didelė gėda, bet ir nuodėmė.
Tuo tarpu vaikai eidavo kiaušiniauti, rodydavo ir girdavosi prieš kitus savo surinktais margučiais. Pasivaišinę, pasisvečiavę, ypač jaunimas ir vaikai puldavo laukan ridinėti kiaušinius arba rungtis margučių daužyme. Čia pasitaikydavo ir apsukruolių, kurie margučių daužymo rungčiai būdavo pasidirbinę medinių kiaušinių ir mėgindavo sukčiauti, bet griežti teisėjai kaip mat pastebėdavo apgaulę. Kiaušinių ridinėjimo varžybos būdavo per specialiai padarytą lovelį. Visi stengdavosi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma būdavo tapti nugalėtoju. Žemaičiai tikėjo, kad ridenimo nugalėtojui šie metai bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis. Antra vertus dar galiojo tokios taisyklės: kieno paridentas kiaušinis palies kitą kiaušinį, tai tam ir atiteks. Būdavo, kad tie, kas mokėdavo gerai išvirti kiaušinius, kad ridenant kiaušiniai ridėtų reikiama kryptimi, surinkdavo pilną kiocalį (krepšelį) margučių.
Judrus jaunimas vėlgi nelikdavo be pramogų. Jei vaikai antrąją Velykų dieną kiaušiniaudavo, tai jaunuoliai ir nevedę vyriškai dėdinėdavo, t.y. jie eidavo prašyti kiaušinių pas merginas. Tos, kurios neturėdavo margučių, būdavo prievarta nuvedamos į vištidę ir sodinamos į vištos gūžtą perėti. Suprantama, merginos jau iš anksto turėdavo kapas margučių pasiruošusios, gražiausius savo simpatijoms dalindavo. Drąsesnės, stipresnės merginos, susitarusios su draugėmis, apsimesdavo, kad neturinčios margučių, – tai būdavo didelio klegesio, kai vaikinai tokią temdavo vištidėn, o draugės neleisdavo ir gelbėdavo „nelaimėlę“, – gera proga būdavo vienas kitą paglamonėti, paliesti arba, kaip žemaičiai sako, – „pasikušinti“.
Nei pirmąją, nei antrąją Velykų dieną žemaičiai, skirtingai nei kitos lietuvių gentys, suptis sūpynėse niekas negalėdavo ir laukdavo nesulaukdavo rytdienos.
Žemaitiškas trečiosios Šventųjų Velykų dienos (Gegio dienos) stalas
Tą Šventųjų Velykų dieną, kurią žemaičiai vadino Gegio (-ės) vardu (kokią ceklių arba žemaičių dievybę šis pavadinimas slepia, – tegu nagrinėja tautotyrininkai. Nelabai tikiu, kad jie tuo užsiims, nes jie visi virto etnologais, tad jiems dabar rūpi vien tik Etnos ugnikalnio tyrimai) nešdavosi į bažnyčią pašventinti vištą. Pasibaigus pamaldoms, kunigas eidavo laukan ir pašventindavo šventoriuje paliktas vištas.
Parėję namo visa šeima eidavo dobti šventintos vištos. Višta jokiu būdu negalėdavo būti kirsdinama ir ypač griežtai draudžiama būdavo kirviu kirsti vištai galva, po ko ji ilgai kankindavosi, blaškydavosi ir taškydavosi krauju. Prieš dobiant višta būdavo suimama už kojų ir sparnų, paguldoma ant nugaros glostant pilvą, po ko višta užmigdavo lyg užhipnotizuota. Tik tada aštriu peiliu nupjaudavo vištai galva. Nudobta višta būdavo rami, tad ją šeimos galva su lašančiu krauju apnešdavo apie kiemą (tai būdavo auka kaukams ir aitvarams) ir tik tada atiduodavo moterims, kurios vištą nuplikydavo verdančiu vandeniu, nupešdavo ir iš jos ruošdavo apeiginį trečiosios Velykų dienos valgį.
Ant stalų be kiaušinių, sviesto ir velykinio pyrago dėdavo ir dangaus dievus simbolizuojančius valgius iš laukinės ir naminės paukštienos.
Žemaičių bajorai užkandžiui patiekdavo slėgtas vytintas antis arba rūkytos žąsų puselės, turtingieji didžiuodavosi puošniai keptais povais, kurtiniais, tetervinais, jerubėmis, karveliais. Mažiau turtingi tenkindavosi troškintais žvirbliais, kuriuos ypač mėgo žemaičiai, – darbo daug, bet užtat koks gardumas…Nuo vaikystės prisimenu, kaip pasiėmę vokiškus prožektorius su amžinatilsį dieduku eidavome rinkti žvirblių, kurių tuntai tupėdavo dvaro sienas apaugusiose vinvyčiuose. Pašvieti prožektoriumi į vinvyčių tankmę ir ten tupintys žvirbliai lyg užhipnotizuoti spokso žibančiomis akelėmis, – rinkis kiek nori. Beje, panašiai nuo birželio prožektoriaus pagalba eidavome vėžiauti, – vėlgi, eini pakrante šviesdamas prožektoriumi, o apšviesti vėžiai atsisuka į tave, išskėčia žnyples ir spokso lyg apspangę. Tada renkiesi kur didesnis, imi vėžį už nugaros ir krauni į kiocalį arba terbelę…
Nuo senų senovės žemaičiai, kaip ir visi lietuvių didikai ir bajorai garsėjo savo vaišingumu, valgių ir patiekalų gausa, tad švenčių metu taip pat stengdavosi ir sau, ir šeimynai surengti kuo turtingesnę ir gausesnę valgiais puotą.
Nors ant stalų netrūkdavo vakarykščių ir užvakarykščių mėsos gaminių, velykinio pyrago, karštuoju patiekalu būtinai būdavo atskirais gabalais supjaustyta miduje su grietine ir kiečiais troškinta višta. Reikia manyti, kad tai bus buvęs autentiškas sakralinis apeiginis valgis, nes jį iš bendro dubenio dalindavo šeimos galva. Mergikėm duodami būdavo sparneliai, sakant, kad jos ištekėdamos išskris iš namų, vaikiams – šlaunelės, sakant, kad jie bus geri kariai ir išeis karan, kaklas – namų šeimininkei, o galva – šeimininkui. Visi kiti gaudavo kitus vištos gabalus. Valgant šį patiekalą nebūdavo galima užsikąsti duona arba Velykų pyragu, taip pat po jo draudžiama būdavo valgyti saldžiuosius valgius, gerti svaigiuosius arba gaiviuosius gėrimus.
Suvalgius šį patiekalą visi eidavo laukan sūpuotis sūpynėse. Jas nuo pat ankstaus ryto įrengdavo vyrai ir jaunimas. Sūpynėse turėdavo suptis visi: ir vaikai, ir suaugę, ir senimas. Jei vedę pasisupdavo poromis, tai būdavo tikima, kad jų lauks darna ir sutarimas, kad jų laimę globos dangaus dievai. Mylimųjų poros turėdavo suptis kuo galima aukščiau, – tada greitai būsiančios jų vestuvės. Kai kam pasitaikydavo ir iškristi arba nusprūsti nuo sūpynių, – tai būdavo perspėjimas, kad saugotųsi nesantaikų, nelaimių. Iškritus iš sūpynių vaikeliui, tėvai žinodavo, kad jam bus būtina ypatinga priežiūra. Tiesa, sūpuoklėmis Žemaitijoje dar supdavosi per Sekmines, Jorę ir Rasą…