Praėjusį šeštadienį, gegužės 12 d. popietę, kai Lietuvoje prasidėjo plačiai minimos Romo Kalantos aukos 40-sios metinės, neatsiliko ir užatlantės lietuviai. Į Čikagoje esančias Švento Kazimiero lietuvių kapines prie 1979 metais lietuvių šaulių sąjungos pastatyto, žinomo čikagiečio menininko Ramojaus Mozoliausko sukurto, paminklo Romui Kalantai atminti,
susirinko apie pusšimtis ne tik anuo sovietų okupacijos laikotarpiu savo Tėvynėje gyvenusių, bet ir Amerikoje gimusių, tačiau nuolat sekusių šį tragišką įvykį, lietuvių.
Čikagoje Romas Kalanta niekad nesilankė. Jis buvo tik devyniolikmetis, atbudus gamtai, žydint Lietuvos sodams, pasirinkęs tragišką, bet prasmingą išėjimą iš šio pasaulio. Iškeliavęs amžinybėn liepsnos kančiose, spėjęs pranešti – ,,Laisvę Lietuvai!“… Paminkle – kryžiais (galimai, dvasiškai užslopintos sovietinės Lietuvos įvaizdžiu), skęstančiais liepsnoje, įprasminta šio paprasto vaikino iš Kauno, auka, atspindinti daugumos mūsų, tuometinės šalies, žmonių viltis. Susirinkusiems giedant Tautinę giesmę, prapliupo lietus. Tarsi pravirko pats dangus, suvilgydamas ir paminklo papėdėje įrėmintoje nuotraukoje liūdnai besišypsančio Romo Kalantos veidą.
Pagarbą atidavė su spalvingomis vėliavomis išsirikiavę šauliai.
Vienas iš šio minėjimo organizatorių, Sigitas Unguraitis, perskaito Lietuvos Nepriklausomynės akto signataro Algirdo Patacko atsiųstą laišką, kurį jis skyrė 1972-ųjų gegužės 14-ąjai. ,, … spaudoje pasirodė straipsniai su šlykščiomis užuominomis, kad Romas Kalanta yra psichinis ligonis. Jos buvo pasirašytos žinomų psichiatrų, šitaip visiems laikams įsirašiusių save į ,,baudžiamosios psichiatrijos“, šito grynai sovietinio išradimo, istoriją. … O laidotuvių dieną, vietoj paskelbtosios valandos, milicija porą valandų anksčiau atėmė iš artimųjų karstą ir, nepaisydama protestų, privertė laidoti, neprileisdama nieko prie kapo. … Į laidotuves susirinkusi minia, sužinojusi, kad yra apgauta, kad laidotuvės jau įvyko, savaime siūbtelėjo iš Vilijampolės į miesto centrą… Jau nebe minia, o susilydęs į vieną kūną gyvas tvarinys įžengė į Laisvės alėją. Šaukdami ,,Laisvę Lietuvai“. Jie vieningomis gretomis, tarsi potvynio banga, viską nušluoanti, pasiekė miesto sodą, kur įvyko Romo Kalantos aukos pašventinimo mitingas. Stukačių darytose nuotraukose matyti jauni, gražūs, įkvėpti veidai, tokiais ir likę istorijai… O paskui buvo naktis, svaigi laisvės naktis…“ Po šio laiško, Sigitas, persirišęs galvą lietuviškos trispalvės juostele, perskaito ir savo, naktį prieš mitingą, sukurtą eilėraštį: ,, /…Draugus išmėtome Stalino metodu:/Nėra problemos – jei nėra žmogaus./Tik Marijonas vis dainuos ,,Milijonus,“/Nesvarbu, kad vieno jau nėra tenai“./
Prie paminklo susirinko ir Romo Kalantos amžininkų, per vadinamojo ,,Kauno pavasario“ (prieš 40 metų įsisiūbavusių po gyvojo laisvės fakelo dramatiškų įvykių) liudininkų, ir tuomet dar buvusių moksleivių ar net vaikų, apie tragediją girdėjusių tik iš artimųjų pasakojimų.¬ Savo prisiminimais pasidalijo čikagietis, tada gyvenęs Kaune, dirbęs taksi vairuotoju Gediminas Kairys (nuotr.) , vienas iš tų – daugiau nei 400, suimtųjų ir KGB bei jų pataikūnų tampytų, terorizuotų žmonių. Jis papasakojo ne tik apie save, bet ir kitus, ten dalyvavusius. Vienas iš jų – Valdas Anuliauskas, kuris, dar būdamas 14-metis, padėjo gėlių ant Kalantos kapo ir už tai buvo areštuotas KGB. Nuo tada ir prasidėjo jo, kaip disidento, kelias. Dabar jis gyvena JAV, Oregono valstijoje.
Ligija Tautkuvienė priminė to laikotarpio įvykius – 1956-ųjų Vengrijos revoliucija – antisovietinis sukilimas Vengrijoje, prasidėjęs studentų demonstracija Budapešte. Revoliucija baigėsi įžengus sovietų kariuomenei ir užėmus Vengriją. Žuvo 2-3 tūkst. vengrų ir apie 750 sovietų karių, tūkstančiai buvo sužeista ir apie ketvirtį milijono gyventojų tapo pabėgėliais. Tų metų istorinės Vėlinės Kaune pademonstravo žmonių pasipriešinimą sovietiniam režimui.
1968-ųjų rugpjūčio 21-oji – „Prahos pavasaris“ – taiki revoliucija, siekusi liberalizuoti politinį šalies režimą, buvo sovietų vadovybės numalšinta, pasitelkiant karinę jėgą – įvesta Varšuvos pakto kariuomenė. Protestuodamas sovietiniams režimui , susidegina 21 m. Karolio universiteto studentas Jan Palach, diena vėliau – Pilzene susidegino darbininkas Josefas Hlavatas. Iš viso Čekoslovakijoje susidegino daugiau nei 30 žmonių, septyni iš jų mirė. Visi šie protesto įvykiai negalėjo likti nepastebėti Lietuvoje. ,,Dėl mano mirties kalta tik santvarka“ – tokį įrašą paliko Romas Kalanta užrašų knygutėje. Įdomu, kad Romas Kalanta gyveno Panerių gatvėje, o visai netoliese, Demokratų gatvėje – Ligijos Tautkuvienės sūnėnas Titas Masiulis, žuvęs Sausio 13 –ąją prie TV bokšto. 1972 m. Titui buvo tik dešimt. Gal simboliška, kad jų abiejų vardai įamžinti gatvių pavadinimuose Petrašiūnų žiede. Viena šalia kitos… Ar dėl tokios Lietuvos brangiausią turtą – gyvybę, paaukojo Romas Kalanta, žuvusieji Sausio 13-ąją?!Tai, kas šiandien vyksta Garliavoje – tėra taikus protestas ir noras apsaugoti mergaitę nuo teismų nihilizmo, tačiau galintis išaugti į pilietinį protestą…
Ugnei Carm Kalantos tragedijos metu tebuvo tik keturi metukai. Tačiau ji papasakojo to laiko prisiminimus iš tėvų kalbų. Lietuvos žmones sukrėtė ne tik to meto įvykiai, bet dar – kad Romas Kalanta buvo šmeižiamas, kagėbistų vadinamas psichikos ligoniu, netgi tam speciali diagnozė buvo sukurpta – ,,šizofrenija“… – Ar už tai, kad Romas, kaip tuo metu buvo jaunimo mėgiama, užsiaugino ilgesnius plaukus, domėjosi hipių judėjimu, kuris nekėlė jokios agresijos, o daugiausiai išsiskyrė savo aprangos išraiškingesniu stiliumi, muzika…? O Romas Kalanta, anot šaltinių, buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, savo dienoraščiuose išliejo sielos nerimą… Ar už tai jis nusipelnė tokios ano meto specialios psichiatrų komisijos diagnoės? Susidegindamas Kalanta išreiškė savo protestą už ,,Laisvą Lietuvą!“ O dabar, praėjus keliems dešimtmečiams po to, mes dar tebekovojame – ,,Už Teisingą Lietuvą!” Minėjime buvo užsiminta ir apie Garliavos įvykius, kurie doriems žmonėms kelia pagrįstą jaudulį.
Į renginio pabaigą liovėsi lietus. Galbūt, iš skaidrėjančių aukštybių žvelgė Romo Kalantos siela ir džiaugėsi prie paminklo, toli nuo Tėvynės, susirinkusiais jo bendraminčiais, prisimenančiais ir dainuojančiais jo pamėgtas ar neseniai sukurtas, bardų dainas, atliekamas pritariant gitaroms bei smuikui. Nostalgiškas melodijas atliko Artūras Jasinevičius su savo drauge, smuikininke, Artūras Blažukas (anuomet buvęs tik dvylikametis), dabar dainavęs iš Kęstučio Antanėlio repertuaro. Ir Rimantas Pažemeckas užsikabino savo gitarą, užtraukė keletą dainų… Jie atkūrė to laikotarpio muzikinę nuotaiką. O Čikagoje augęs nuo mažumės, pažinojęs nemažai amerikiečių muzikos korifėjų, bardas Vytautas Beleška, ne tik atliko labai populiarių, susirinkusiųjų prie paminklo pamėgtų jaunystės dainų, bet netgi papasakojo įdomių muzikinio gyvenimo istorijų. Jis priminė, kad hipių judėjimas prasidėjo nuo lietuvių kilmės amerikiečio Vyto Pauliko, anais laikais įsikūrusio Holywood‘e. – Po savo mirties Kalanta savotiškai atsirado užsienyje ir jo pasiaukojimo pasekmės pradėjo banguoti po visą pasaulį. – Kaip Romas Kalanta pavirto iš žmogaus į nemirtingą herojų? – retoriškai klausia bardas Vytautas ir primena: ,,Po 40 metų šio herojaus įtakos sfera vis dar didėja…“ – Jis susirinkusiems išdalija kvietimus – apsilankyti virtualioje parodoje apie liepsnose žuvusią auką, kurią šiandieną mini Lietuva – (http://vytasbe.wordpress.com).
Nuotr.: Vytautas Beleška
Nuotr.: Robertas Monkevičius
Nuotr.: Sigitas Unguraitis (su gitara) ir Ernestas Lukoševičius
Nuotr.: (iš kairės) I e. – dainuoja Rimas Pažemeckas (su gitara), Artūras Blažukas ir Ernestas Lukoševičius.
Beje, šįkart, prie to paties paminklo susirinko ir keletas tų pačių čikagiečių, 2007-ųjų gegužės mėnesį taip pat pagerbusių Kalantos auką. -Tada, – priminė ,,Laisvės fakelo“ 35 metų Kalantos žūčiai paminėti“ motociklininkų žygio organizatorius (kaip ir dabar), Ernestas Lukoševičius. – Kalanta man, kaip lietuviškas Prometėjas, išdalinęs laisvės fakelo ugnį mūsų širdims, – priminė jis.
Šį minėjimą video kamera įamžino metraštininkas Robertas Monkevičius, vienas iš iniciatorių – nutiesti tiesioginį ,,tiltą“ – iš Amerikoje, Pasaulio lietuvių centre Lemonte, vykusių mitingų, palaikančių Garliavos mergaitę ir ją saugančius, atliekančius pilietinę pareigą, dorus Lietuvos žmones.
Nuotraukos str. autorės