Katalonams renkantis savo kelią mūsuose pasigirdo kalbos: gal už to slypi Rusija. Galima suprasti, kad kiekvienos šalies patriotas pirmiausiai žiūri savos šalies interesų.
Ar kiekviena tauta turi teisę į savo valstybę savo istorinėje tėvynėje? Panašu, jog tai labai priklauso nuo to, kas ką remia.
Ir galima suprasti, kad vengiama pripažinti Lakotos Respubliką Amerikoje ar remti Škotijos Nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės. Nes mums tikrai verkiant reikia gerų santykių su JAV ir stiprios JK. Bet Ispanija? Viena prorusiškiausių šalių Europos Sąjungoje? Kuo ji mums tokia brangi? Katalonijos rėmimas ničniekuo nekenkia Lietuvai.
Priešingai. Tai – precedentas Tautų Pavasariui visoje Europoje. Kas mums patogiau: Tautų Europa ar virštautinė imperija? O gal Tautų Europoje tėra vietos tautoms, turėjusioms valstybes iki datos X? Daugelis šalių panašiai žiūrėjo į Lietuvą XX a. pradžioje ir pabaigoje.
Maža to. XIX a. Tautų Pavasaris iš Europos greitai persimetė į Euraziją, o po to – ir į visą pasaulį. Pasiekė jis ir Rusijos imperiją. O Lietuva suinteresuota, kad šiandieninis šios imperijos rudimentas žlugtų kuo greičiau. Rusijos teritorijai užtektų etnoistorinių rusiškų žemių. Visos kitos tautos, kiek jos pačios to siektų, turėtų gauti teisę kurti savas valstybes. Ir pripažinkime – tikrai švęstume Tatarstano, Čečėnijos ar Jakutijos atsiskyrimą.
O ar žinote, kad katalonai savo išsivadavimo kovoje remiasi Baltijos valstybių Nepriklausomybės kovų precedentu? Net imitavo Baltijos kelią. Taigi, mūsų parama dar sustiprintų jų simpatijas mums. Galėtume būti partneriais tiek Europos Sąjungoje, tiek NATO, net jei atgimusios valstybės stojimas į šias organizacijas kiek ir užtruktų. Juk ir mums tai užtruko.
Dar vienas pritrenkiantis argumentas: po katalonų gali sukilti žemaičiai ar tuteišiai. Iš tikrųjų žemaičiai iki įsijungimo į Lietuvos valstybę gyveno gentinėje bendruomenėje, o šiandien yra istoriškai integruota lietuvių tautos dalis. Tuteišiai didžiąja dalimi yra sulenkėję lietuviai. Tuo tarpu katalonai yra istorinė tauta, turinti gilias valstybingumo tradicijas, politinę savimonę, o jų kalba net artimesnė pietinėms prancūzų tarmėms nei ispanų kalbai. Tai – tauta, kilusi iš gotų ir alanų (iš čia – pavadinimas), kai ispanų gyslomis teka kur kas daugiau maurų – arabų ir berberų – kraujo. Tai – tauta pagal visus apibrėžimus.
Lietuvos pozicija tautų, kovojančių už savo laisvę, atžvilgiu jau seniai išdavikiška. Čečėnijos Respubliką Ičkeriją pripažinti delsėme, pravardžiavome jos patriotus separatistais. O dabar ten jau nėra, ką pripažinti. Iš vienos pusės – Ramzano Kadirovo chanatas, iš kitos – išprotėjusių džihadistų Imamatas. O juk Čečėnijos pripažinimas galėjo sukelti grandininę reakciją – tai dar buvo laikai, kai Tatarstanas skelbėsi laisva valstybe, o Tuvos Konstitucijoje buvo straipsnis, leidęs šaliai išstoti iš Rusijos Federacijos. Rusijos imperiją buvo galima palaidoti kartą ir visiems laikams. Pabūgome.
Dabar už laisvę grumiasi Kurdistanas. Turkijai vis labiau artėjant prie Rusijos Kurdistanas lieka vienintele jėga, galinčia tapti Vakarų pasaulio atrama šiame regione. Ar girdėjote nors vienos Lietuvos partijos pasisakymą už laisvą Kurdistaną? Jo nėra.
Tad liaukimės sau meluoti, kad Katalonijos laisvės kovą ignoruojame ar netgi smerkiame dėl to, kad ji kiršintų mūsų sąjungininkus Europoje, sujauktų joje nusistovėjusią tvarką ar net galimai pasitarnautų Rusijai. Nes Čečėnijos ir Kurdistano precedentai rodo visai kitą priežastį. Mes tiesiog praradome empatiją. Gavę laisvę pasijutome esą tarp išrinktųjų. Užmiršome, ką reiškia gyventi priklausomiems nuo kitų. Nesistebėkime, jei teks prisiminti. Žmonės, užmiršę istoriją, priverčiami ją pakartoti. Tai galioja ir tautoms, ir valstybėms.
* „Šiandien aš esu katalonas!“ (veidaknygė)
tiesos.lt