Anąkart visa Europa sužinojo svarbią žinią – Lietuva yra pirmoje vietoje pagal mokesčių dalies bendrajame vidaus produkte (BVP) mažumą.
Mokestinės pajamos pas mus 2011 metais sudarė 26,4 proc. BVP. Niekas tokios mažos mokesčių naštos Europos Sąjungoje neturi!!!
ES vidurkis siekia 40 proc. Danijoje jis sudaro 48,6 proc., Belgijoje – 46,7 proc., o Prancūzijoje – 45,9 proc. BVP. Pagal šį rodiklį pralenkėme (pagaliau!) ne tik Estiją (33 proc.), bet ir savo nuolatinius varžovus šioje srityje bulgarus (27,2 proc.) ir latvius (27,7 proc.).
Taigi, pirmaujame!!! Laisvos rinkos institutas, komercinių bankų lobistai, kuriuos mes kažkodėl vadiname ekonomikos ekspertais, po visas sistemines partijas išsibarstę liberalai gali triumfuoti – Lietuva yra pirma Europos Sąjungoje pagal savo mokestinę aplinką. Vietinis ir svetimas kapitalas turėtų spirgėte spirgėti savo investiciniame aktyvume. Juk mokesčių našta tokia maža.
Tačiau to spirgėjimo nesijaučia. Nesijaučia ir džiaugsmo. Atvirkščiai – mūsų neoliberalūs ideologai ir politikai vis tebedejuoja – mokesčiai Lietuvoje per dideli, jie stabdo investicijas. Ir ekonomikos plėtrą. Vadinasi, mokesčių naštą reiktų ir toliau mažinti…
Per daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų mes taip ir neišsilaisvinome iš alogiškumo ir individualistinės ideologijos spąstų. Viena vertus, visada turėjome gerokai mažesnę nei vidutiniškai Europoje mokesčių dalį BVP ir pagal vyraujančią ekonominę logiką turėjome tapti labai konkurencingi ir turtingi. Tačiau netapome. Kita vertus, rinkos fundamentalistai mums primetė instinktą ir toliau mažinti viešojo sektoriaus finansavimą.
Tas instinktas iki šiol apėmęs mūsų naująją ekskomjaunuolišką nomenklatūrą ir daugumą politikų, nepaisant jų partinės priklausomybės. Tai individualistinis, neoliberalus instinktas, kuris jaučiamas ir naujosios valdančiosios koalicijos retorikoje bei sprendimuose. Holistinę ekonominę mintį nomenklatūriniame kalbėjime ir rašyme individualizmas yra praktiškai eliminavęs.
Užtenka paklausyti naujojo, iš visko sprendžiant, neoliberalių pažiūrų, finansų ministro pasisakymų. Pristatydamas dar dešiniosios koalicijos suformuotą ir mikroskopiškai pakeistą biudžetą, finansų ministras nei žodžiu neprasitarė, kaip galima įgyvendinti gausybę naujos Vyriausybės pažadų didinti viešųjų paslaugų įvairovę bei kelti jų kokybę turint tokius kuklius (primenu – procentiškai kukliausius ES) biudžeto išteklius. Jie maži dėl dviejų priežasčių – mūsų BVP yra mažas ir, antra, tame mažame BVP mokesčiams tenkanti dalis yra mažiausia ES.
Nekalbėjo jis ir apie tai, kodėl šalys, kuriose mokesčių dalis BVP yra gerokai didesnė nei Lietuvoje, investicijų daugiau, skurdo mažiau, o jų globalus konkurencingumas yra aukštesnis. Juk labiau išvystytose šalyse, kur mokesčių dalis BVP yra gerokai didesnė, ir skurdo mažiau, tarptautinio konkurencingumo lygis yra aukštesnis. Pažvelkime kad ir į Švediją ar Daniją. Dėl aukštų mokesčių jos pagal mūsų fundamentalistų logiką turėjo seniai bankrutuoti. Kodėl nebankrutuoja?
Į šį klausimą viso pasaulio neoliberalai, rinkos fundamentalistai vengia atsakyti. To vengė A.Kubiliaus vyriausybė, to nedaro ir A.Butkevičiaus vyriausybė. Šį faktą galima paaiškinti tuo, kad ryškaus vertybinio skirtumo tarp jų nėra, nors esama kai kurių retorikos ypatybių. Vadinasi, tarp jų egzistuoja ne visiems matomas vaivorykštinis aljansas viešųjų finansų klausimu.
Tai, beje, ryškiai pademonstravo 2013 metų biudžeto priėmimo procedūra, kurios metu buvo matoma, kad A.Kubiliaus vyriausybės paruoštas biudžeto projektas naujai daugumai didelių vertybinių skausmų nesukėlė. Nė vienas sisteminių partijų atstovas biudžetinių debatų metu nereagavo į tai, kad Lietuva tapo pirmaujančia ES šalimi pagal savo viešųjų finansų menkumą.
Vadinasi, rinkos fundamentalizmo ideologai savo tikslą pasiekė: mūsų naujoji nomenklatūra nesuvokia viešųjų poreikių svarbos ekonominei gerovei ir šalies konkurencingumui. Ir su šypsena stebi, kaip mes, įvairių viešojo gyvenimo sferų atstovai – mokytojai, mokslininkai, gaisrininkai, menininkai ar policininkai – tampome vis siaurėjančią viešųjų finansų antklodę. Mintys apie tos antklodės padidinimą yra virš mūsų intelektualinių galimybių ribos. Jei kam nors iš diduomenės vis dėlto tokia mintis kiltų, jam grėstų ekskomunikacija, t.y. pašalinimas iš nomenklatūros.
Povilas Gylys, Seimo „Drąsos kelio“ frakcijos narys
drasoskeliaspartija.lt