Birželį vis dar Lietuvos Respublikos Seimas teikėsi savo posėdžių salėje išklausyti dvi progines kalbas. Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą ir filosofijos magistro, 24 metų Vytauto Vyšniausko kalbą. Pasakytą minint Sąjūdžio 30-metį. Abiejų kalbų kontrastas didžiulis. (Nuotr.: Vytautas Vyšniauskas – magistrantas, kurio kalba Seime supykdė politikus, tačiau paprastų žmonių buvo palydėta ovacijomis. Stasio Žumbio nuotr.)D.Grybauskaitė lyg ir bandė pradėti savo prakalbą ugningai. Apie tai, jog „nesitaikstyti, nepasiduoti, patiems spręsti Lietuvos ateitį mus mokė Basanavičius, partizanai, Sąjūdis“ ir t.t. Sakinys ilgas, todėl toliau necituosiu. Juolab kai nesu tikra, apie kokį Basanavičių kalbama. Gal koks Antanas, visai ne Jonas, mokė D.Grybauskaitę nesitaikstyti. Tik kažin, ar išmokė. Nes iš tikrųjų prie Seimo išmintingų plikių, šukuosenų bei kitokių ševeliūrų labiausiai buvo neprisitaikiusi jaunojo V.Vyšniausko kalba. Drąsi! Draskanti! Rėžianti! Skaudi kaip išgaląstas skustuvas. Žmogaus, jaunesnio nei Sąjūdis. Žmogaus, dar neišmokusio veidmainiauti. Žmogaus, daug labiau tinkančio andainykštei Sąjūdžio iniciatyvinei grupei. Būtent tokį drąsų, neveidmainį vaikinuką aš įsivaizduočiau 1988 metais stovintį šalia Justino Marcinkevičiaus ar Romualdo Ozolo. Nors niekaip neįsivaizduoju šalia jų stovinčio dabartinio Seimo ir D.Grybauskaitės. Skandalas, jei valstybėje pats svarbiausias asmuo, išbuvęs savo poste beveik dvi kadencijas, sugeba išlementi tik tokį sakinį: „Oligarchinį demokratinės sistemos užvaldymą pristabdėme, nors visi skaudžiai nusideginome pirštus. Taip pat ir aš.“
Dar kartą nesu tikra, ar D.Grybauskaitė mokėsi iš būtent to Basanavičiaus. Gal iš N.Gogolio „Mirusių sielų“? Kaip taip aptakiai gali kalbėti žmogus, žinantis valstybėje daugiausiai. Skaitantis slaptas pažymas bei girdintis žvalgybos šnibždesius į ausį. Tad sąžininga kalba skambėtų taip: „Atsiprašau Lietuvos žmonių, kad dvi kadencijas vaidinau prieš Eligijų Masiulį bei „MG Baltic“ kurčią bei aklą. Tikėjausi taip neužkliūdama ištempti iki kadencijų pabaigos. Bet nepavyko. STT išsišoko. Atsiprašau, jog vis dar apsimetu, jog man Lietuvos valstybė rūpi. V.Vyšniauskas teisus. Aš – už globalią Lietuvą, o tai iš esmės reiškia, kad Lietuvos valstybė lietuviui – kaip penkta koja šuniui. Bet kas drįso tą V.Vyšniauską įleisti į Seimo rūmus? Būtinai išsiaiškinsiu. Sudirbo mūsų politinės sistemos reputaciją daug baisiau nei Raimondas Kurlianskis. Atsiprašau Lietuvos žmonių, kad milijonas gyventojų iš Lietuvos jau pabėgo, o 600 tūkst. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Beveik per dvi kadencijas to nepastebėjau. Slaptos pažymos nepranešė.“
V.Vyšniauskas faktiškai trenkė visiems mūsų politikuotojams per nosį. Davė suprasti – kurių galų čia iškilmingai posėdžiaujate? Kurių galų minite Sąjūdį, jei patys jo idealus išdavėte. Nes Sąjūdžio vienas pagrindinių idealų buvo Tautos ir valstybės išsaugojimas. O dabar Tauta ir jos valstybė ciniškai globalistų laidojama. Anot V.Vyšniausko, Tauta uždaryta į karstą. Karstas nuleistas į duobę. Tad D.Grybauskaitė, jei norėtų, kad ją išgirstų ne tik polikuotojai, prisidengę nevykdomomis programomis, bet ir toks šaunus jaunimas, kaip šis jaunasis filosofas, turėjo kalbėti taip: „Atsiprašau Lietuvoje dar likusių lietuvių, visų senolių, kurie apleisti miršta palatose ir trobose, o ypač jaunimo, kad kartu su kitais politikuotojais ruošiau valstybei bei Tautai karstą. Ir jau nuleidau į duobę. Mat būtent taip išsiaiškinau Basanavičiaus, partizanų, visų Laisvės kovų dalyvių veiksmus. Užkasti ir pamiršti. Jog čia būta Basanavičiaus ir jo Lietuvos.“
Bet man labiau imponuoja ne D.Grybauskaitės vos ne vos išlementas prisipažinimas apie nudegintus pirštukus, bet jauno žmogaus degimas už Lietuvą. Nepaisant, jog labiau prie sistemos pritaikyti „dėdės“ bei „tetos“ jį gali lengvai suvalgyti. Viešai sugėdinti „seniai“ gali tapti net labai baisūs. Ir labai klastingi. Viešai nepuls, prieš jaunimą nepatogu, tačiau dusins subtiliau. Kaip dusinamas Vytautas Radžvilas bei kiti intelektualai, kurių nuomonė neparanki valdžiai. Juk jiems reikia jaunų prisitaikėlių. Mokančių kalbėti „kaip reikia“.
O V.Vyšniauskas – reikalingas mums. Reikalingas Lietuvai. Jeigu joje dar gimsta tokie jaunuoliai – viskas bus gerai.
respublika.lt