„Žinau buvusį urėdą, kuris sutiko dirbti eiliniu eiguliu. Bet to regioninio padalinio vadovui buvo paskambinta iš Vilniaus, liepta atleisti šalių susitarimu. Raginau tą žmogų pasakyti apie tai viešai. O jis: „Pasakyčiau, bet bijau, kad man kompensacijų neišmokės“. Baisu, kokią mes kuriame valstybę, jeigu žmonės bijo kalbėti! Tyli, nors supranta, kad yra daromi negeri dalykai.
Reforma yra pasityčiojimas iš miškininkų ir iš mūsų, piliečių, bendruomenės.
Prie Aplinkos ministerijos įkurta nauja Miškų konsultacinė ūkio taryba, į kurią pakviestas medienos perdirbėjų atstovas. Visuomenės atstovas čia nereikalingas. Ši konsultacinė taryba pasiūlė 6 proc. didinti kirtimus (ateinančių penkerių laikotarpiui), nors, 2018 gegužės mėnesį atliktais „Vilmorus“ tyrimais, apie 90 proc. gyventojų pasisako prieš kirtimus. Plynuosius kirtimus išvis reikėtų uždrausti.“
Sąjūdis „Už Lietuvos miškus“ gimė kaip protestas Seimo palaimintai valstybinių miškų valdymo reformai, kai buvusių miškų urėdijų vietoje buvo suformuota ketvirta didžiausia Lietuvoje valstybės valdoma įmonė – VĮ Valstybinė miškų urėdija (VMU). Nuo Sąjūdžio gimimo nepraėjo nė metai, o nusivylimų užtektų dešimtmečiui.
Pilietinis judėjimas nepajėgė sustabdyti įvykių. Tai skaudžiai išgyveno pirmosios Vyriausybės miškų ūko ministras, mokslininkas, vienas iš Sąjūdžio iniciatorių šviesios atminties prof. Vaidotas Antanaitis, kurį artimieji ir draugai liepos 17 d. palydėjo į paskutinę kelionę. Apie tai ir apie judėjimo prasmę kalbamės su Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ valdybos pirmininku Gintautu Kniukšta.
Kaip gyvenimo kelias suvedė Jus su profesoriumi, kokiomis aplinkybėmis garsus miškininkystės mokslininkas, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, politikas ir diplomatas tapo Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ steigimo iniciatoriumi?
– Su profesoriumi teko bendrauti 2001 m., kai buvau Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas. Tačiau nuoširdi draugystė mus susiejo po Miškų įstatymo pakeitimo (2017 m. liepą), kai ypatingos skubos tvarka priimtos pataisos nulėmė tūkstančių žmonių likimus neklausiant nei miškininkų, nei visuomenės, nei mokslininkų nuomonės.
MIŠKŲ REFORMA: tai ko jums nepasakoja žiniasklaida. Informacinis koncentratas
Paskambinau profesoriui: „Reikiati Sąjūdį“. „Manęs nereikia įtikinėti – veikiam“, – pasiam“, – pasakė. Dėl reformos labai išgyveno ir mus nuoširdžiai palaikė.
Kai kūrėme Sąjūdį, atvažiavome pas jį su Simu – Vytautu Babravičiumi, kantri muzikos pradininku. Padainavome… Su lietuviška daina jį pagerbėme ir paskutinį kartą atsisveikindami…
Metų skirtumo visai nejautėme, bendravome kaip bendraamžiai. Pagalvodavau apie jo 90 metų jubiliejaus (buvo visai čia pat, rugpjūčio mėn.) organizavimą, o šeštadienį sulaukiau telefono skambučio: profesoriaus nebėra. Tai buvo didelis smūgis.
Stebėjausi jo įžvalgumu, ryžtingumu. Vienas faktas iš prof. V. Antanaičio biografijos. Po Medininkų žudynių vienintelis liudininkas Tomas Šernas buvo išgabentas į Vokietiją, bet ten, netoli ligoninės, buvo sovietų kariuomenė. Buvo nusiųsta žinutė į Lietuvos ambasadą Vokietijoje – ambasadorius tada buvo V. Antanaitis. Liepė sužeistąjį kuo skubiau atvežti. Taip jam tarpininkaujant T. Šernas pasveiko Vokietijoje.
Profesorius didelį darbą nuveikė Nepriklausomybės pradžioje, būdamas miškų ūkio ministru. Buvo atkurtos miškų urėdijos, kurios nuo tarpukario metų buvo mūsų pasididžiavimas. Galėjo gyvuoti ir dabar, kitais metais jau būtų minėję šimtmetį.
– Pastangos sutelkti miškininkus ir pasipriešinti reformai nebuvo vaisingos. Kaip manote, kodėl?
– Prof. V. Antanaitis labai apgailestavo – miškininkai nebuvo vieningi. Vienus papirko siūlomos pareigos, kitus taip pat kažkas paveikė…
Man buvo sunku patikėti, kas vyksta Lietuvos miškininkų sąjungoje (LMS). Kai susikūrė mūsų Sąjūdis, raginome greičiau kviesti suvažiavimą ir būti mūsų atramos jėga, kad galėtume veikti kartu. Tačiau suvažiavimas įvyko tik gegužės pabaigoje, ir miškininkai išsirinko prezidentą dr. Marių Kavaliauską, kuris į LMS prezidiumą pasiūlė medienos perdirbėjų atstovus, kurie niekada nebuvo Miškininkų sąjungos nariai. Dabar sąjungos darbas yra įstrigęs.
Esu įsitikinęs kaip pilietis, kaip buvęs politikas, kad šita reforma vykdoma antikonstuciniu keliu. Įstatymas priimtas pažeidžiant Konstituciją. Konstitucinis Teismas dėl to gavo paklausimą, deja, kažkodėl neskuba išaiškinti. Įžvelgiu politinę potekstę.
Man labai liūdna, kad visi nusisuko. Prisiminkime, kaip buvo priimtos įstatymo pataisos: konservatoriai pritarė valdantiesiems su sąlyga, kad „valstiečiai“ pritars PVM lengvatai šildymui. Taip sprendžiamas žmonių likimas?
Prezidentei rašėme ne vieną raštą. Jokios reakcijos. Man atrodo, kad šalies vadovui turi rūpėti miškai ir kas vyksta, kodėl yra tiek daug nepatenkintų. Kaip bus patenkinti, jeigu viskas griaunama, kuriama verslo organizacija.
Karas dėl Lietuvos miškų 1995 – 2017. Kas iniciatoriai ir vykdytojai?
Dalykai, kurie Jums labiausiai kliūva šioje reformoje?..
– Nutiko tai, ko negalima buvo net susapnuoti. Vyriausiuoju šalies miškininku (VĮ Valstybinės miškų urėdijos vadovu) tapo verslininkas, buvęs vienos įmonės finansų direktorius. Miškai tapo tarsi pramonės dalimi. Miškas ne pramonė, pirmiausia tai poilsis, pasididžiavimas savo kraštu, gamta.
Kodėl IKEA reikia 1 % pasaulio medienos arba kaip IKEA susijusi su urėdijų reforma?
Keli šimtai žmonių išmesta į gatvę. Sutrikdytas normalus įmonių darbas. Regionų merai didžiavosi urėdijomis (tačiau jų vieningai nestojo ginti), jas vadino žiburiais. Buvo šviečiami vaikai, su jais dirbama. Dabar nebeliko net urėdijų pavadinimo.
Žinau buvusį urėdą, kuris sutiko dirbti eiliniu eiguliu. Bet to regioninio padalinio vadovui buvo paskambinta iš Vilniaus, liepta atleisti šalių susitarimu. Raginau tą žmogų pasakyti apie tai viešai. O jis: „Pasakyčiau, bet bijau, kad man kompensacijų neišmokės“. Baisu, kokią mes kuriame valstybę, jeigu žmonės bijo kalbėti! Tyli, nors supranta, kad yra daromi negeri dalykai.
Reforma yra pasityčiojimas iš miškininkų ir iš mūsų, piliečių, bendruomenės.
Prie Aplinkos ministerijos įkurta nauja Miškų konsultacinė ūkio taryba, į kurią pakviestas medienos perdirbėjų atstovas. Visuomenės atstovas čia nereikalingas. Ši konsultacinė taryba pasiūlė 6 proc. didinti kirtimus (ateinančių penkerių laikotarpiui), nors, 2018 gegužės mėnesį atliktais „Vilmorus“ tyrimais, apie 90 proc. gyventojų pasisako prieš kirtimus. Plynuosius kirtimus išvis reikėtų uždrausti.
Šiame kontekste rankų nenuleidžiate, matote tolesnę Sąjūdžio prasmę?
– Sąjūdis yra gyvas. Mums rūpi, kad Lietuvos miškai būtų išsaugoti ateities kartoms, būtų gerai prižiūrėti. Valstybinių miškų valdymo reforma tik viena iš mūsų darbo sudėtinių dalių. Jeigu bus blogiau prižiūrimi miškai – Sąjūdis pasakys savo nuomonę. Jeigu atleidžiami žmonės, Sąjūdis taip pat turi pasakyti nuomonę.
Judėjimą pasiūliau prof. V. Antanaičio garbei pavadinti jo vardu.
Sąjūdis ne vienadienis, o einantis iš kartos į kartą. Gauname žinutes iš visų Lietuvos vietų, visuomenė miškams nėra abejinga.
Neprarandate ryšio ir su miškininkų bendruomene?
– Mūsų valdyboje yra buvęs Kauno miškų urėdas Saulius Lazauskas, buvęs Telšių urėdijos girininkas Petras Budvytis… Turime pakankamai informacijos apie tai, kas vyksta. Šykšti tik valstybinė informacija, yra aiškus nenoras bendrauti su visuomeninėmis organizacijomis.
Tačiau manau, kad visuomenė bus pažadinta, mes imsimės ir kitokių veiksmų. Surinksime informaciją, kiek iš viso žmonių atleista, kaip vyksta konkursai į padalinių vadovų vietas. Sklinda gandas apie tai, kad ketinama stambinti girininkijas, mažinti jų skaičių. Tai reikštų, kad miško priežiūra dar labiau suprastės. Jei pasitvirtins informacija, reikės prašyti visuomenės pagalbos įvertinti situaciją.
Miškų Sąjūdžio naujienas visada rasite rubrikoje KAS NAUJO > Miškų Sąjūdis
Telkiamės, bet kol kas konfrontuoti nenorime
Juozas Ūsas
Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos laikinasis vadovas
Įmonė dabar viena, miškininkų profesinių sąjungų – galybė. Sudarėme šiokią tokią VMU jungtinę profsąjungų atstovybę. Tačiau dabar nutarėme vienytis į vieną profsąjungą.
Su darbdaviu pradėjome derybas dėl kolektyvinės sutarties (ji įpareigoja darbdavį tartis dėl darbo užmokesčių, atleidimų, atskleisti ekonominės veiklos rezultatus ir pan. – red.). Urėdijų turėtos kolektyvinės sutartys galioja iki metų pabaigos. Jos neblogos, darytos pagal senąjį Darbo kodeksą. Mūsų tikslas iki to termino pasirašyti naują kolektyvinę sutartį. Į ją stengėmės surinkti geriausias ankstesnių sutarčių nuostatas. VMU administracijai pateikėme savo pasiūlymus. Jų advokatai sutartį sudėlios tinkamiau teisiškai.
Ateina naujas reorganizacijos etapas. Procedūra tokia: jau ateinantį pirmadienį VMU administracija valdybai turi pateikti projektą, valdyba – pavesti administracijai pradėti konsultacijas su jungtine profesinių sąjungų atstovybe. Prasidės derybos dėl struktūros atskirų padalinių etatų, kartu turėtų būti pateiktas pareigybių aprašymas.
Pagal planą naujos darbo sutartis turėtų būti pasirašytos iki rugpjūčio pabaigos, nes kai kuriems darbuotojams Darbo kodeksas numato keturių atleidimo mėnesių terminą, o VMU nori Naujuosius metus pradėti su naująja tvarka.
Šiendien neturime dar būsimos struktūros, todėl neaišku, kiek žmonių bus dar bus atleista. Tai bus aišku po mėnesio.
Su VMU administracija susitinkame, kalbamės. Kažkokių rezultatų dar nėra. Tik tiek, kad prasidėjo derybos dėl kolektyvinės sutarties. Konfrontuoti kol kas nenorime.
Žinios iš VMU
Atlygis už darbą
Aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui interpeliaciją rengę Seimo nariai priekaištavo dėl socialinio nejautrumo, nepakankamo pasirengimo reorganizacijai.
Kovo mėnesį pradėjusiam dirbti VMU direktoriui Mariui Pulkauninkui nustatytas daugiau kaip 5 tūkst. Eur pagrindinis darbo užmokestis ir 25 proc. priedas neišlaukus teisės aktuose tam numatyto 6 mėn. termino. Tuo tarpu regioniuose padaliniuose, pasitraukus 350 darbuotojų, likusiesiems darbo krūvis išaugo. Be to, toms pačioms pareigybėms liko skirtingi atlyginimai, kokie buvo nustatyti miškų urėdijose: girininkui Zarasų urėdijoje mokėtas 765 Eur, o Kretingos – 1292 Eur atlygis.
Vieningą atlygio už darbą sistemą VMU ketina parengti iki metų pabaigos. Vis dėlto apkalta aplinkos ministrui paskatino pirmąjį žingsnį, ir daliai mažiausiai uždirbančių specialistų (girininkų, jų pavaduotojų, eigulių) buvo rasta galimybė jau dabar šiek tiek padidinti darbo užmokestį. Apie 400 žmonių už birželį priskaičiuotas vidutiniškai 20 proc. didesnis atlygimas. Tačiau kai nėra vieningos darbo apmokėjimo sistemos, ir vėl paradoksas: kai kurie miškų ūkio inžinieriai dabar uždirba mažiau už girininką.
VMU viešai skelbiamais duomenimis, 337 girininkijose dirba 313 girininkų, 314 girininkų pavaduotojų ir 391 eigulys.
Atrankos nesibaigė
VMU pradėjo veikti sausio pirmosiomis dienomis, tačiau reorganizuotos struktūros komanda dar nebaigta formuoti. Vadovus turi dar ne visi regioniniai padaliniai.
Birželio pradžioje atrinkti 16 regioninių padalinių vadovai, iš jų keturios moterys. Jauniausia tarp šio lygmens vadovų Nemenčinės padalinio vadovė 29-erių Viktorija Anikevičienė, tik dvejais metais vyresnė Anykščių padalinio vadovė Monika Sirgėdienė. Keturių padalinių vadovai yra buvę miškų urėdai: Ignalinos padaliniui vadovauja buvusi Utenos miškų urėdė Aurelija Kaupienė, Radviliškio padaliniui – buvęs Mažeikių urėdas Gintaras Nemunis, Varėnos padaliniui – buvęs Varėnos miškų urėdas Tomas Bazevičius, Veisiejų padaliniui – Druskininkų miškų urėdas Zenonas naujokas.
Birželį vyko papildomos atrankos 10 regioninių padalinių (tarp jų tie, kurie patenka į tolimesnį reoganizacijos etapą) pareigoms užimti: Dubravos (padalinys bus jungiamas su Kauno ir Jonavos padaliniais), Joniškio (bus jungiamas su Pakruojo), Mažeikių, Prienų (jungiamas su Alytaus), Šakių, Šalčininkų, Šilutės, Tauragės ir Trakų (jungiamas su Kaišiadorių regioniniu padaliniu). Dėl kandidatų VMU žada apsispręsti rugpjūčio mėn.
Žaliavinė mediena
VĮ Valstybinių miškų urėdija (VMU) šių metų ūkinės veiklos rezultatus vertina palankiai. Per pirmąjį metų pusmetį žaliavinės medienos parduota už 86 mln. eurų, arba 8 mln. Eur daugiau negu per tą patį 2017 m. laikotarpį, nors realizuotas kiekis 273 tūkst. kub. m mažesnis. Beveik visa mediena parduodama per „Baltpool“ administruojamą elektroninę medienos prekybos sistemą, daugiausia ilgalaikiais aukcionais, kai pardavimo sutartys sudaromos 3-10 m. laikotarpiui medienos dar nenukirtus.
Ekspertai medienos pabrangimu nesidžiaugia ir atkreipia dėmesį, kad tai reiškia jos trūkumą rinkoje.
Irma Dubovičienė | „Ūkininko patarėjas“ 2018 m. liepos 24 d. Nr. 83 (3791)