1941 m. Birželio sukilimo 80-metį pasitinkant. Valdas Vasiliauskas: Idėjinė A. Sniečkaus klaida

1941 m. Birželio sukilimo 80-metį pasitinkant. Valdas Vasiliauskas: Idėjinė A. Sniečkaus klaidaPadaryti idėjinę klaidą komunistui buvo didesnė nuodėmė nei apsivogti. Ir net stalinietiško sukirpimo komunistas Antanas Sniečkus tokios klaidos neišvengė. Bet idėjinis žymiausio Lietuvos komunisto kluptelėjimas man padėjo atrasti apie Lietuvių Aktyvistų frontą (LAF), 1941 m. Birželio sukilimą, Lietuvos laikinąją vyriausybę vyraujančio priešiško diskurso ištakas – pirminį šaltinį. Neabejotina, kad artėjančio Sukilimo jubiliejaus išvakarėse šio neigiamo diskurso suformuoti stereotipai ir dogmos atgims nauja jėga.

PIRMASIS STEREOTIPAS: LAF organizatorius ir idėjinis Sukilimo įkvėpėjas Kazys Škirpa buvo fašistas arba profašistinių pažiūrų… Bet savo įsitikinimais, politine biografija, darbais sunku įsivaizduoti tolimesnį žmogų nacionalsocializmui ir apskritai fašizmui nei pulkininkas Kazys Škirpa: Lietuvos savanoris Nr. 1, 1919 m. sausio 1 d. su grupele savanorių (tarp kurių buvo vėliau didžiu lietuvių scenos meistru, talentingu dramos teatro aktoriumi tapęs Vincas Steponavičius) iškėlęs Vilniaus Gedimino pilies bokšte Lietuvos Trispalvę, su valstiečiais liaudininkais išrinktas į Steigiamąjį Seimą.

K.Škirpos demokratiniams įsitikinimams buvo nepriimtinos tuo metu pasaulyje populiarios autoritarinės vadizmo, Tautos vado idėjos, todėl, protestuodamas prieš 1926 m. gruodžio perversmą, pasitraukė iš kariuomenės ir vidaus politikos, perėjo į diplomatinę tarnybą.

Berlyną pasirinko ne pats, ne iš meilės fašistinei Vokietijai, o buvo valstybės paskirtas Lietuvos ambasadoriumi ir įgaliotuoju ministru pačiu sudėtingiausiu laikotarpiu Europoje, virš kurios jau tvenkėsi Antrojo Pasaulinio karo debesys, taip pat esant Berlyno ir Kauno komplikuotiems santykiams (Klaipėdos fašistų teismas Laikinojoje sostinėje, po to – Klaipėdos krašto atplėšimas).

Meilė, ištikimybė ir tarnystė Lietuvai net beviltiškomis aplinkybėms komunistinės propagandos buvo perdirbta į tarnavimą fašizmui. Mat ėjo Berlyne ambasadoriaus pareigas ir tada, kai pačios valstybės nebeliko: bendravo su Vokietijos užsienio reikalų ministerija, atstovaudamas Lietuvai, gindamas jos interesus; tačiau buvo izoliuotas nuo sprendimus priimančių nacių partijos, Reicho (vok. valstybės, imperijos) svarbiausių struktūrų – Reicho kanceliarijos, SS reichsfiurerio H.Himmlerio vadovaujamos SS ir Vyriausiosios imperijos saugumo valdybos.

Atvirkščiai, dėl planų, nesuderintų su naciais (Hitleris buvo kategoriškai prieš Sukilimą ir Lietuvos nepriklausomybės skelbimą), K.Škirpa pateko visagalio H.Himmlerio žinybos nemalonėn. Slaptosios policijos (gestapo) buvo nuolat sekamas, prasidėjus Sukilimui, uždarytas namų arešte, o vėliau internuotas ir karo pabaigos sulaukęs belaisvų stovykloje. Tai tokia „fašisto“ K.Škirpos karjera fašistinėje Vokietijoje, kuri buvo virtusi jo kalėjimu. Tik Stalino laikais visi vokiečiai buvo vadinami fašistais – nūnai tai būtų baisus vokiečių tautos įžeidimas. Bet lietuviai nesipiktina, kai K.Škirpą vadina „fašistu“.

ANTRASIS STEREOTIPAS. Neva LAF ir Birželio sukilimas buvo vokiečių diriguojamas, sukilėliai, ryšintys baltą raištį su raidėmis TDA (Tautinio darbo apsauga) – nacių parankiniai. Iš tikrųjų sukilėlių ir nacių tikslai bei planai buvo absoliučiai nesuderinami, todėl kalbėti apie kolaboravimą ar bent abipusias simpatijas galima tik dėl neišmanymo arba sąmoningo melo.

LAF, Sukilimo ir jo sudarytos Laikinosios vyriausybės tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Ir Sukilimas tai padarė: 1941 m. birželio 23 d. LAF įgaliotinis Levas Prapuolenis per Kauno radiofoną perskaitė Nepriklausomybės atstatymo deklaraciją. Sukilimas ne tik paneigė melą, kad Tauta pati pasiprašė į Sovietų sąjungą ir atsisakė nepriklausomybės, bet ir paskelbė pasauliui, kad Lietuva išstojo iš Sovietų Sąjungos, į kurią buvo prievarta inkorporuota.

Kai Reichas, ignoruodamas šį faktą, įvedė krašte vokiečių civilinę valdžią (Civilverwaltung’ą), paneigusią bet kokią lietuvių nepriklausomybę, Laikinoji vyriausybė po šešių savaičių darbo prieš savo ir Tautos valią nutraukė veiklą. Pats Ministras pirmininkas Juozas Brazaitis ir dauguma jo kabineto narių nedvejodami atmetė vokiečių pasiūlymą tapti jiems pavaldžiais generaliniais tarėjais.

TREČIASIS STEREOTIPAS. Su vokiečių okupantais Lietuvoje kovojo tik Maskvos atsiųstos diversinės grupės, raudonieji partizanai, o visa Lietuva, valdoma Civilverwaltung’o, gyveno ramiai ir taikiai. Todėl daugiau kalbama apie lietuvių tautos sovietų okupacijos genocidą ir pokario rezistenciją, kurios šešėlyje lieka antinacinė rezistencija, taip pat lietuvių nuostoliai ir aukos vokiečių okupacijos metais. Žinoma, jos nublanksta prieš holokausto siaubą, nelygintinos su žydų tragedija.

Tačiau nacionalsocializmas lietuvių tautai buvo ne mažiau svetimas, priešiškas ir pražūtingas nei komunizmas. Vokiečiai jau 1941 m. birželio 28 d. nuginklavo LAF vyrus. O kai LAF, nusivylęs vokiečių okupacine valdžia, nepripažinusia atkurtos nepriklausomybės ir privertusios atsistatydinti Juozo Brazaičio Laikinąją vyriausybę, paskelbė dėl to memorandumą, naciai išvaikė LAF, o LAF įgaliotinį Levą Prapuolenį, pirmą pasirašiusį šį dokumentą, gestapas suėmė ir išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą.

Nors Hitleris sulaužė Ribbentropo-Molotovo paktą, tačiau, ironška, su vokišku pedantizmu laikėsi pakto slaptųjų protokolų, pagal kuriuos Lietuva jau buvo Sovietų sąjungos dalis (kaip teigiama Berlyno oficialiuose raštuose, „buvusi nepriklausoma Lietuvos valstybė“). Be to, gestapui jau iš pradžių Laikinoji vyriausybė kėlė įtarimų kaip per daug krikdemiška (net penki jos nariai buvo ateitininkai) ir anglomaniška.

Ir iš tikro – J.Brazaičiui bei jo bendražygiams pasitraukus į pogrindį, o LAF persiformavus į antinacinį Lietuvių frontą, lietuviškos rezistencijos vienas svarbiausių rūpesčių buvo apsaugoti Lietuvos jaunimą, kad jo vokiečiai nesiųstų į Vakarų frontą kautis su būsimais Lietuvos sąjungininkais. Kai antinaciniam pogrindžiui pavyko sužlugdyti Lietuvos jaunimo mobilizaciją į SS legioną, gestapas smogė nedelsdamas – uždarė universitetus, į Štuthofo konclagerį išsiuntė 44 iškiliausias Tautos asmenybes.

Jų tarpe – ir J.Brazaičio Vyriausybės paskirtą Šiaulių apskrities viršininką Joną Noreiką, kurio byloje SD ir Gestapo viršininkas Lietuvoje K.Jaegeris įrašė: „vienas iš lietuvių pasipriešinimo vadovų“. Šiauliečiai gali didžiuotis savo miestu: Šiauliai buvo vienas iš antinacinės rezistencijos centrų, kuriame buvo leidžiamas pogrindinis laikraštis „Lietuvos Judas“, skelbiantis Tautos išdavikų, nacių kolaborantų pavardes ir jų juodus ar kruvinus darbus.

Kad lietuviams buvo vienodai atgrasus ir raudonasis, ir rudasis okupantas, parodė generolo Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietinės rinktinės likimas. 1944 m. per savaitę buvo surinkta apie 20 tūkstančių savanorių, pasiryžusių, kaip ir 1918–1920 m., su ginklu ginti nepriklausomybę. Tačiau tik su Lietuvos vėliava ir Lietuvos teritorijoje.

P.Plechavičius nepakartojo generolo Andrejaus Vlasovo klaidos ir atsispyrė vokiečių gundymams stoti į bendrą kovą su bolševizmu. Rinktinė atsisakė prisiekti Hitleriui ir dėvėti Wermachto uniformas. Gestapo atsakas vėl buvo žaibiškas: P.Plechavičius ir jo štabas buvo suimtas, tie „plechavičiukai“ (kaip juos meiliai vadino Tauta), kurie pagal generolo įsakymą nesuskubo pasitraukti ir pasislėpti, buvo sušaudyti arba išsiųsti į tą patį Štuthofą.

* * *
Šį įtakingą, gerai organizuotą antinacinį pogrindį okupuotoje Lietuvoje atidžiai iš Maskvos stebėjo Lietuvos komunistų partijos vadovas, karo metais įkurto raudonųjų partizanų štabo viršininkas Antanas Sniečkus. Kadangi tuo metu Stalinas jau buvo tapęs Vakarų sąjungininku, A.Sniečkui kilo mintis kovai su bendru priešu pasitelkti ir Lietuvos antinacinį pogrindį. Bet A.Sniečkus dar nuo 1940 m. turėjo iš Baltarusijos atsiųstą ir prie jo pristatytą prievaizdą – LKP CK sekretorių D.Šupikovą, kuris ir nurodė baisų idėjinį lietuvių komunistų vedlio paklydimą.

Cituoju Kremliaus emisaro D.Šupikovo žodžius iš Vytauto Tininio knygos „Sniečkus. 38 metai valdžioje“: „Prieš vokiečius nusiteikę lietuviai, tačiau neremiantys sovietinių partizanų – tai buržuaziniai nacionalistai, o su jais negali būti jokių ryšių, jokių kompromisų, politinių ar operatyvinių kombinacijų ir pan. Pirmiausia – jie sovietų valdžios priešai, todėl turi būti sutriuškinti kartu su vokiečiais.“

Štai ta paradigma, net iki šiol lemianti 1941 m. Birželio sukilimo, Lietuvos laikinosios vyriausybės, rezistencijos herojų ir aukų vertinimą. Visi, kas buvo ne su Maskva, – fašistai, todėl turi būti kartu su jais sutriuškinti, pribaigti. Kadangi viename maiše su vokiečiais, tai atsakingi ir už baisiausią nusikaltimą žmoniškumui – holokaustą. Jeigu patys neprisidėjo, tai nepakankamai garsiai protestavo, tylėjo (pabandytų kas protestuoti – pagal Trečiojo Reicho teisę gestapas ir SD buvo virš įstatymo, žmonės dingdavo visam laikui be teismo, tyrimo ir net kaltinimo).

Šia paradigma ilgus dešimtmečius vadovavosi ir vadovaujasi KGB, planuodamas savo „aktyvias priemones“ (dezinformaciją, klastotes), neva tiriančias nusikaltimus prieš žydų tautą ir persekiojančias karo nusikaltėlius, tačiau realiai jie trina ribas tarp kaltų ir nekaltų, juodina, kompromituoja laisvės kovų herojus, lietuvių emigracijos veikėjus, Vakarų akyse juos paversdami „politiniais lavonais“. Žydų masinės žudynės pasitelkiamos ne teisingumo vykdymui, o politinei kovai.

KGB dezinformacijos operacijų, siekiančių demokratinio pasaulio akyse diskredituoti, sukompromituoti lietuvišką rezistenciją, taikiniais buvo jos smboliai – Juozas Brazaitis, Kazys Škirpa, Jonas Noreika-Generolas Vėtra, Juozas Lukša-Daumantas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Tautos patriotines jėgas, Lietuvos (kaip nūnai ir Ukrainos) nepriklausomybės gynėjus pravardžiuoti ne tik buržuaziniais nacionalistais, bet ir fašistais – sovietinės propagandos ir istoriografijos klasika. Net šiuolaikiniai Kremliaus modernių informacinių karų strategai nieko geriau nesugalvojo, kaip vokiečių okupaciją ir jos metu įvykdytus žvėriškus nusikaltimus sujungti į bendrą neišardomą diskursą su antikomunistinėmis jėgomis, kovojusiomis už Lietuvos nepriklausomybę. Todėl Raudonosios armijos Lietuvos „išvadavimui“ iš vokiškųjų okupantų ir sovietų valdžiai priešinosi tik nepribaigti vietiniai fašistai. Jau ir lietuviškosios propagandos (žiniasklaidos) frontuose vis dažniau šmėžuoja „naciai“ ir „naciukai“.

Naujausias karikatūriškas informacinio karo aktas: A.Lukašenkos ištrauktas iš KGB dezinformacijos šiukšlyno kaltinimas Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui dėl dalyvavimo holokauste. Tai jau groteskas, iš kurio galime skaniai pasijuokti.

Bet juokas nebeima, kai tokiais kaltinimais Juozui Brazaičiui, Kaziui Škirpai, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai net iki šiol svaidosi žymūs Lietuvos intelektualai, patyliukais pritaria ir Vilniuje reziduojantys Vakarų ambasadoriai. Ar mes galime juoktis iš paranojiko diktatoriaus, jeigu patys net per trisdešimt nepriklausomybės metų nepajėgiame išsivaduoti iš Maskvos primesto nuodingo diskurso, tarytum sugerto su motinos pienu: „Pirmiausia – jie sovietų valdžios priešai, todėl turi būti sutriuškinti kartu su vokiečiais.“

1941 m. Birželio 23-osios sukilimo, Laikinosios vyriausybės, antinacinės rezistencijos, kaip ir pokario laisvės kovų ašis buvo Lietuvos nepriklausomybė. Tai buvo Tautos krauju pasirašytas liudjimas pasauliui, kad ji 1940 m. buvo okupuota, o ne pati pasiprašė į sovietinių tautų šeimą. A.Sniečkaus prižiūrėtojas išsyk suvokė grėsmę kertiniam Maskvos melui, neigiančiam Lietuvos okupaciją, todėl ir nurodė, kad šis Tautos liudijimas turi būti nedelsiant sunaikintas, ištrintas iš istorijos.

Ir jis naikinamas, trinamas iki šiol.