Albinas Plėšnys. Akvinietis homoseksualių veiksmų nepateisino. Atsakymas P. Aleksandravičiui

  Atrodo, kad LRT.lt niekaip negali atsisveikinti su melagių diena. Štai balandžio 24 d., matyt kankinami tos dienos nostalgijos, jie publikuoja Povilo Aleksandravičiaus rašinį „Prigimtis. Tomas Akvinietis ir homoseksualumas“. Dar ir nuotrauką (ne Aleksandravičiaus) prideda neva iš „Baltic Pride 2019“ eitynių Vilniuje. Katedros, vėliavos su Vyčiu ir švč. Mergelės Marijos statulos fone stovi jaunuolis. Švč. Mergelės Marijos statula ir Baltic Pride? Kažkas negirdėto. Na, palikime tai žurnalistų sąžinei.

Toliau dar gražiau. Kai kurie homoseksualūs veiksmai, anot pono Aleksandravičiaus, Tomo Akviniečio raštuose „yra metafiziškai bei moraliai pateisinami kaip autentiškos meilės išraiška ir gali atitikti prigimtį“. Tokią daugelį vis dar šokiruojančią išvadą daro „vienas iškiliausių mūsų laikų Akviniečio mąstymo tyrinėtojų dominikonas Adriano Oliva knygoje Meilės: Bažnyčia, išsiskyrę-susituokusieji, homoseksualios poros (Amours. Paris: Cerf, 2015)“. 

Aišku, kad tai netiesa. Pasistengsime tą parodyti. Pirma, kas gi tas „vienas iškiliausių mūsų laikų Akviniečio tyrinėtojų“ dominikonas Oliva? Kreipęsi į visažinį googlą, atrandame, kad jo mokslinių publikacijų skaičius yra gerokai mažesnis už, tarkime, Lietuvos filosofijos profesorių, tiek gyvų, tiek mirusių, mokslinių darbų sąrašą. O iš jų juk gal tik vieną kitą galima pavadinti Europoje iškiliausiu savo srities specialistu. Taigi, nuomonė apie Olivos „iškilumą“ tėra labai subjektyvi pono Aleksandravičiaus nuomonė. Žinoma, tėvas Oliva išgarsėjo, pripliauškęs visokių niekų apie Tomą Akvinietį. Jam tai buvo gera viešųjų ryšių akcija. Jei šuva įkando žmogui, tai tas niekam neįdomu, mokė savo jauną kolegą žurnalistikos asas, o va, jei žmogus įkando šuniui, tai jau verta dėti į pirmą laikraščio puslapį. LRT žurnalistai puikiai įsisavino šią sermėginę tiesą. Kokia sensacija! Tomas Akvinietis homoseksualų teisių gynėjas! Homoseksualūs santykiai moraliai nepriekaištingi, tvirtina šv. Tomas! Aišku, į pirmą puslapį. 

Aš galiu suprasti ir pateisinti žurnalistus (visi juk nori valgyti), tačiau niekaip nesuprantu pono Aleksandravičiaus, kam jam to reikia. Taip, jis bando apsidrausti, ir visur kaip figos lapeliu dangstosi tėvo Olivos citatomis. Bet juk nesunku suprasti, kad Oliva paprasčiausiai teigia nesąmones. Jo paistalai apie Tomą Akvinietį sulaukė plačios kritikos. Pavyzdžiui, vienas iš A. Oliva kritikų Thibaun Collin rašė: „Toks argumentas paremtas pateikiamais klaidingais įvaizdžiais. Atrodo, kad čia susiduriame su specialiai pasirinktu šv. Tomo teksto perskaitymu. Pažeidžiamas vidinis Tomo mokymo darnumas tam, kad geriau būtų sukurta tai, ko mums reikia, kad pasiūlytume savo asmeninę teoriją, artimesnę Michelio Foucault teorijai, nei dominikonų šventojo teorijai“. Penki dominikonų ordino nariai irgi pabrėžė visiškai klaidingą A. Olivos teksto interpretaciją. Tėvas Oliva išgarsėjo, panašiai kaip išgarsėjo Herostratas. Ponui Aleksandravičiui tai gerai žinoma.

Na, bet grįžkime prie Tomo Akviniečio. Aleksandravičiaus ir Olivos pagrindinė nuoroda į šv. Tomą yra Teologijos sąvado I-II 31 klausimo 7 artikulo interpretacija. Pažiūrėkime, ką rašo Tomas Akvinietis: 

„31. Apie džiaugsmą svarstomą savyje. 

7.  Ar yra malonumas, kuris būtų nenatūralus (prigimtinis)?

Prieštaravimas 1. Atrodytų, kad joks malonumas nėra nenatūralus. Nes malonumas sielos emocijoms yra tas pat kaip poilsis kūnui. Tačiau natūralaus kūno troškimai nenurimsta pasilikdami įgimtoje vietoje. Todėl ir malonumas, kaip  gyvūniškas troškimas, gali nurimti tik tame, kas yra įgimta. Todėl joks malonumas nėra nenatūralus.

Prieštaravimas 2. Toliau, tai, kas yra prieš prigimtį yra iškreipta. Tačiau „iškrypimai sukelia sielvartą“. (Metafizika V, 5). Todėl tai, kas yra nenatūralus, negali teikti malonumo.   

Prieštaravimas 3. Be to, tai, kas nusistovi savojoje prigimtyje, jei tai yra suvokiama, sukelia malonumą, kaip kad nurodo Filosofas (malonumas yra tobulumo rūšis tam, kuris jį patiria). Tačiau kiekvienam esiniui įsitvirtinimas jo prigimtyje yra natūralus. Nes prigimtinis judėjimas siekia prigimtinio tikslo. Todėl kiekvienas malonumas yra natūralus. 

Bet priešingai, Filosofas sako (Etika, VII, 5, 6), kad kai kurie dalykai yra malonūs „ne iš prigimties, bet iš liguistumo“. 

Atsakau. Apie tai, kas yra natūralu, kalbame kaip apie tai, kas atitinka prigimtį, kaip kad rašoma Fizikoje (II, 1). Žmoguje prigimtis gali būti svarstoma dviem būdais.  Pirma, kadangi intelektas ir protas yra pagrindinės žmogaus prigimties dalys, tai šių dalių atžvilgiu jis turi savo ypatingą prigimtį. Ir šia prasme, natūraliais žmogui galime vadinti tuos malonumus, kurie yra išvedami iš dalykų, priklausančių žmogui, jo proto atžvilgiu: pavyzdžiui, žmogui natūralu patirti malonumą mąstant (in contemplatione) apie tiesą ar atliekant dorybingus darbus. Antra, žmogaus prigimtis gali būti svarstoma priešinant ją protui, ir pažymint tai, kas bendra žmogui su kitais gyvūnais, ypač tą žmogaus dalį, kuri nepaklūsta protui. Ir šia prasme tai, kas priklauso kūno išsaugojimui, tiek tai, kas liečia individualumą, kaip maistas, gėrimas, miegas ir panašūs dalykai, tiek tai kas liečia rūšį, kaip lytiniai santykiai, teikia, kaip sakoma,  žmogui natūralų malonumą. Kiekvienoje iš šių malonumo rūšių, randame ir tokių, kurios yra „nenatūralios“, kalbant absoliučiai, tačiau „įgimtos“ (connaturales) tam tikru atžvilgiu. 

Individui taip atsitinka dėl to, kad kai kurie natūralūs rūšies principai yra sugedę, ir tai kas yra priešinga būdingai prigimčiai atsitiktinai tampa natūralu šiam individui: taip karštam vandeniui yra natūralu  teikti šilumą. Todėl atsitinka taip, kad tai, kas nėra natūralu žmogui, tiek proto atžvilgiu, tiek kūno išsaugojimo atžvilgiu tokiam individui tampa įgimta, nes kažkokie prigimtiniai dalykai jame yra sugedę. Ir šis sugedimas gali būti tiek kūno dalyje, kaip sergant tam tikra liga: taip žmogui, kenčiančiam nuo aukštos temperatūros saldūs daiktai atrodo kartūs, ir atvirkščiai – dėl blogo būdo; taip kai kurie jaučia malonumą valgydami žemes ir anglis bei panašiai; arba dėl dalies sielos pažeidimo; taip pagal paprotį kai kurie jaučia malonumą valgydami žmogieną arba iš nenatūralių santykių su gyvuliais ar iš kitų panašių dalykų, kurie neatitinka žmogiškos prigimties.

To pakanka, norint atsakyti į prieštaravimus.“

Pateikėme visą 7 artikulą. Ką sako Tomas Akvinietis? Labai trumpai tariant, prigimtis yra tiek kūninė, tiek dvasinė, ir liguistumai būna tiek dvasiniai, tiek kūniški. Antra vertus, individas gali turėti tiek įgimtus, tiek įgytus trūkumus. Minimas įgimtumas vadinamas individualiu įgimtumu. Jo nereikia painioti su rūšiai bendra prigimtimi. Atitikimas rūšiniai prigimčiai yra esinio gėris, o atitikimas įgimtumui toks nėra (yra blogis). Todėl nėra teisinga sakyti, kad man tai yra gėris, nes toks aš esu nuo gimimo. Šv. Tomas perspėja nepainioti prigimties su tuo, kas yra įgimta. Taip teigdami gėrį imtume interpretuoti visiškai subjektyviai ir teigti – gėris yra tai, ką aš laikau gėriu. Aišku, tai kertasi su šv. Tomo nuomone ir prieštarauja visai moralinės teologijos sistemai. Taip gėrį interpretavo nebent sofistai.  Taigi tėvas Oliva aiškina priešingai, nei moko Tomas Akvinietis ir daro tą klaidą, kurios šv. Tomas perspėja nedaryti. 

Tai, manau, aišku ir ponui Aleksandravičiui. Bet jis juk nėra žurnalistas, besivaikantis sensacijų. Tai  kam apsimetinėja kvaileliu? O gal jis naudojasi suomių humoristo M. Larnio romano Ketvirtas slankstelis vieno iš herojų patarimu, kad neigiama reklama irgi yra reklama, o be „publisiti“ nebus „prosperiti“?

propatria.lt