Algimantas Rusteika. Apie karą, kurio nebus

Algimantas Rusteika. Apie karą, kurio nebus

Tai pabėgom nuo marksizmo į kapitalizmą? Į Vakarų demokratiją, laisvę, lygybę, brolybę? Gerai gatvėse dainuojantiems prieš 30 metų sakė: gyvensim kaip Švedijoj! Ir tikrai – tuoj taip gyvensim, dar tik kokio pusmilijonio atbėgėlių truputį iki pilnos laimės trūksta. Neomarksizmas, bolševikinė mažumos diktatūra, 72 lytys, totali propaganda, kitaip manančių persekiojimas ir policinė, viską iki smulkmenų kontroliuojanti draudimų ir baudimų valstybė ant slenksčio. E-ou, tinkiai vinkiai, Welcome!

Tai gal atgal į Rytų socializmą su „žmogišku veidu“, kur būsim jauni, gražūs ir laimingi? Kur buvo ta ubagų lygybė ir brolybė, pigi daktariška ir pilnai laimei tik šikpopierio trūko? Bet ten jau seniai laukinis kapitalizmas, oligarchų siautėjimas, viskas dar labiau išvogta, subombarduotas iki pamatų ir ant žmonių kaulų atstatytas Groznas. Ir kasmet manevrai, kaip greitai permesti į Rytus netikėtam puolimui gigantišką armiją, paimti Suvalkų koridorių ir numesti atominę ant Varšuvos.

Kokia kankinanti dilema tikram patriotui ir tradicinės orientacijos žmogui! Pasirinkimas tarp ištvirkusios, mirštančios, save džiaugsmingai naikinančios Romos imperijos, kuri tave uždusins, prarys morališkai ir Aukso Ordos iš Rytų, kuri paims jėga, kai tik atsiras menkiausia, kasdien artėjanti galimybė. Pasirinkimas nuostabus: kas, pro kur ir kokia intencija tave dulkins – gėjų Europa ar Putino tradiciniai?

Briuselio-Strasbūro biurokratų Europa, kuri kariškai, su savo surūdijusiais tankais absoliučiai bejėgė, nesugeba apsiginti net nuo barbarų antplūdžio su pripučiamomis valtelėmis ir pasodinta ant rusiškų dujų adatos, seniai yra militarinis ir politinis nulis. Amerika, pasirinkusi kultūrinį ir civilizacinį susinaikinimą, plūduriuojanti ant trilijonais kasmet leidžiamų tuščių dolerių, pralaimi pasaulines galios varžybas. Traukiasi iš visur ir rengiasi lemiamai kovai su Kinija. Vesti daugiau kaip vieno karo su sau lygiu priešininku ji nebepajėgi ir prioritetus jau pasirinko.

Išeinant Amerikai, nors tą ji ir stengiasi kompensuoti visokiausių sankcijų imitacijomis ir naujų raketų dislokacija, skirta bent jau išsaugoti esamą situaciją – jėgų pusiausvyra Europoje keičiasi nebegrįžtamai.

Amerikai pradėjus rimtus veiksmus geopolitiškai stabdant Kiniją ir tam panaudojus visas savo pajėgas,  ką ji jau ir pasirinko, konvencionalaus karo atveju Vakarai Europoje neturėtų šansų.

Deja, gyvename permainų laikais. Keičiantis jėgų pusiausvyrai, gobali įtakų persidalinimo krizė nebeišvengiama ir tik laiko klausimas, kada tai prasidės. Rusija kaip valstybė turi strateginį interesą – susijungti su nepaskandinamu Karaliaučiaus lėktuvnešiu ir ji tą interesą, atsiradus galimybei, neišvengiamai stengsis realizuoti. Ir bet kokios Amerikos krizės su Kinija atveju tai bus pradėta nedelsiant – viskas seniai paruošta, planai guli seifuose, manevruose viskas iki detalių numatyta, suderinta ir praktiškai išbandyta.

Manot, Tautos likimą lemiamu momentu sprendžia jos elitas? Jį mes praradome fiziškai per sukilimus, rezistencijas, papirkimus ir prisitaikymus – dabartinė politinė klasė yra tik savo padėtimi ir biudžeto įsisavinimais suinteresuotos infuzorijos. Kilus globaliai krizei dėl mūsų likimo susitartų mikliai ir be mūsų – keletas skambučių iš kelių ambasadų, ir viskas pasikeistų.

Delfiai ir LRT praplautų ir išskalautų tautiečių smegenis keliuose pakalikų „forumuose“ – argi pirmas kartas? Užkalniai, miliūtės ir tapinai palotų savaitę kitą, ir niekas mūsų neokupuotų – kam tos išlaidos? Pora trejetas sutartėlių, ir būtume finliandlizuoti – įtraukti į vieningą, merkelinę Europą nuo Lamanšo iki Vladivostoko. Kas žino, ar būtume laimingi, bet mūsų elitas – tai tikrai.

Jie visada mus parduodavo – argi pirmas kartas? Klausiat, ką daryt mažiukams tokiame žiauriame ir neteisingame pasaulyje, kuris kitoks negali būti? Ogi rasti kitus tokius – lenkus, čekus, vengrus, slovakus, latvius, estus. Ir padaryti tokią mūsų kainą, kurios neapsimokėtų mokėti.

Tam reikia mažai ir be galo daug – paimti likimą į savo rankas.

Norint bent minimaliai užsitikrinti išorinį saugumą – kad ir tokio lygio, koks yra dabar, – valstybingumo išlikimą reikia pirmiausia susitvarkyti savo šalies viduje.

Didžiausias pavojus nacionaliniam saugumui dabar yra parazituojantis šalies elitas ir jo suformuota valdžia, be perstojo rėkianti apie pavojus nacionaliniam saugumui.