Kasmet po pusę milijardo litų – tokia Karolio Didžiojo apdovanojimo Daliai Grybauskaitei kaina. Ją ne vienerius metus mokėsime už Prezidentės ambiciją per krizę skolintis ne iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), kaip padarė latviai su perpus mažesnėmis palūkanomis.
Todėl kiekvienas latvis šiemet už krizės paskolą paklos po 500 Lt, o lietuvis – po 650 Lt. Ir taip bus kitąmet, ir kitąmet, ir… Iš kiekvieno mažiausiai po papildomus 600 Lt – tiek kainavo D. Grybauskaitės noras per krizę demonstruoti savo stiprumą ir ekspremjero Andriaus Kubiliaus politinis nuolankumas.
Užtat mūsų Prezidentė gali girtis, kad ji (atsiprašau – Lietuva) be kitų pagalbos įveikė krizę. Kas, kad iš trijų Baltijos valstybių Lietuva ją įveikė su didžiausiais nuostoliais, kad Lietuvoje emigracija stipriausia (2010 ir 2011 pirmavome ES), atlyginimai mažiausi ir auga lėčiausiai ar kad Latvija jau grąžino skolą TVF.
Užtat latvių Andris negavo „politikos oskaro“, kaip mūsų Dalia – va!
Politinė aksioma – už kiekvieną aukšto politiko nepasvertą užgaidą, nepamatuotą norą įsiamžinti istorijos vadovėliuose ar verslo davose, sumokame mes visi. Ir kuo užgaida ambicingesnė, kuo politikas įtakingesnis – tuo visiems brangiau. Dažniausiai mokame pinigais ir emigracija, bet kartais net ir demokratija.
Nauja atominė elektrinė – dar viena D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus daugiamilijardinė ambicija, kurią planuota per padidintą elektros kainą vėl suguldyti ant visų pigiais skrydžiais dar neišlėkusių piliečių.
Prieš referendumą žadėta, kad tai bus mokestis už vaikų šviesią ateitį, neva naujos atominės gaminama elektra bus fantastiškai pigi. Pradžioje minėti 8 ct/kWh sukilus oponentams virto 18 ct/kWh, o pasikeitus valdžioms paaiškėjo, kad Lietuvoj bus kaip ir viso pasaulio naujose AE, kur į kainą įeina statybų ir uždarymo kaštai – apie 30 ct/kWh.
Tam, kad apsiskaičiuotum dvigubai (kaip ir krizės palūkanų atveju), reikia rimtų politinių gebėjimų. Juolab kad toks atominis apsiskaičiavimas – ne pirmas. G. Kirkilo ir A. Kubiliaus tandemas 2007 pavasarį jau buvo pagimdęs lietuvišką atominę legendą, atnešusią trigalvį LEO – už jo nugalabijimą 2009 pabaigoje A. Kubiliaus Vyriausybė NDX energijai paaukojo 680 mln. litų ir dar keliasdešimt tūkstančių išlėkusių lietuvaičių!
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimundas Kuodis, nuo pat pradžių prognozavęs naujos atominės elektros kainą ne mažesnę kaip 30 ct/kWh, sako, kad toks manipuliavimas kainomis – ant kriminalinės ribos. Bet ką daryti, kad Prezidentė su konservatoriais tą milijardinį kriminalą siekia įgyvendinti ir toliau – net perlipant per Tautos išsakytą aiškų NE? Ką daryti, kai net estai viešai puolė mokyti mūsų valdžią gerbti demokratiją – Tautos valią?
Ką daryti, kai su nauja AE manipuliuojama ne tiktai kainomis, bet ir visur kitur – net nacionaliniame saugume? 2008 m. konservatoriai rinkimų programoje keliskart visus ir vienas kitą grėsmingai perspėjo, kad didesnis nei 800 MW reaktorius pakenks mūsų nacionaliniam saugumui – Lietuvą galutinai pririš prie Rusijos elektros žiedo. Ar šiuo metu yra už konservatorius aršesnių dvigubai galingesnio (1350 MW) „Hitachi“ reaktoriaus šalininkų? Kodėl taip staigiai pakito tas nacionalinis saugumas ir Rusijos grėsmė? Kas atsakingas už tokias lemtingas klaidas? Skaitykit mūsų 2012 m. rinkimų programą ir balsuokit už naują reaktorių, – po ketverių metų žaismingai atsimušinėjo Rasa Juknevičienė, dabar jau Kremliaus stovyklai priskirdama visus, kas abejojo naujo reaktoriaus dydžiu.
Kuo šis atominis tikėjimas skiriasi nuo Vytauto Bubnio sovietmečiu aprašyto romane „Arberonas“, kai po kiekvieno generalinio sekretoriaus mirties mokyklose keičiant gensekų portretus jie buvo vis palydimi tokia malda: mes klydome, bet komunizmu, mokiniai, vis tiek tikėkit!?
Kas garantuos, kad šis konservatoriškas neapsisprendimas, ar naują atominę jie nori statyti kaip naudingą verslo projektą, ar tik kaip neatsiperkantį politinį projektą, nebus užprogramuotas tokiomis pat politinėmis klaidomis, kaip 1999 m. istorija su kitu politiškai strateginiu veiksniu – 2002 m. pasklidus žiniai, kad „Mažeikių naftą“ nuo Rusijos turėjęs apsaugoti „Williams“ savo akcijas be Lietuvos žinios pardavė rusiškam „Jukos“, pats mačiau ištįsusius R. Juknevičienės ir A. Kubiliaus veidus: tai kaip mes be jokių politinių saugiklių pasirašėm su amerikiečiais tokią sutartį? Gerai, kad tąsyk viskas baigėsi laimingai, kad „Jukos“ sugebėjo akcijas dar perparduoti lenkams, nors „Lukoil“ rankos buvo jau visai šalia.
Gal jums priminti daugiau strateginių apsiskaičiavimų? Prieš porą metų pats premjeras A. Kubilius dviračiu važiavo į Baltarusiją patikinti, kad Astravo atominės statyba – grynas blefas, menka duobė lietuviams mulkinti. Blefas premjerui atrodė ir atominės Kaliningrade statyba. O ką A. Kubilius mato šiandien? Ir už ką mokami atlyginimai žvalgybų, kontržvalgybų, ambasadų darbuotojams, jei pats Vyriausybės vadovas yra taip klaidinamas? Ar tai, kad šiandien šalia Lietuvos kyla net dvi slaviškos atominės, nėra ta nepamatuota kaina už norą žūtbūt pasistatyti savąją, tegu ir nuostolingą – juk patys konservatoriai atkakliai teigė, kad anos dvi atsirado kaip priešprieša mūsiškei?
Gal baltarusiai ir rusai susiviliojo ta konservatoriška propaganda, kad lietuviška atominė yra toks pelno rojus, į kurį veržiasi dešimtys garsiausių AE statytojų, iš kurių galiausiai konkurse liko tik Pietų Korėja, bet 2010 m. pabaigoje pabėgo net ir ji. Maskvos spaudimas – taip šį politinį fiasko paaiškino premjero patarėjai, o susireikšminęs ministras Arvydas Sekmokas net pasakojo apie specialų Šiaurės Korėjos išpuolį prieš Pietų Korėją – vien tam, kad iš Visagino išvytų jos kompaniją „Kepco“. Smagu bent savo lakiose fantazijose pabūti pasaulio bamba, tačiau legendos apie priešų pinkles gėdingai baigėsi, kai pasitraukė lenkai. Manau, kad kaip ir korėjiečiai – nepatikėję šio projekto finansine sėkme.
Tačiau atominė legenda ir dešiniųjų rinkimų kampanija įgavo netikėtą pagreitį, kai po Fukušimos tragedijos praradę savo stambiems reaktoriams rinkas, Lietuvoje nelauktai išdygo japonai – su dvigubai didesniu reaktoriumi, nei leidžia konservatoriškas nacionalinis saugumas, bet be jokių rimtesnių įsipareigojimų. Lygiagrečiai atsigavo ir su sveiku protu sunkiai draugaujančios, bet konservatorių nesėkmes visuomet pateisinančios naujos sąmokslo teorijos. Štai šįmet balandį A. Kubilius labai stebėjosi, kad „pavasarį kai kurie veiksmai, padarę didelį įtaką politinės partijos „Drąsos kelio“ gimimui, keistai sutapo su svarstomais sprendimais dėl Visagino atominės elektrinės“ – lyg ne jis pats vadovavo Vyriausybei, kurios pavaldžios struktūros ir atliko tuos veiksmus, lyg ne jo valia buvo parinktas projektų svarstymo laikas Seime.
Beje, panaši, gal kiek mažesnio kalibro sąmokslo teorija 2011 m. buvo papasakota rinkėjams, kai iškilo milžiniškos, taip pat milijardinio masto problemos dėl senos atominės uždarymo – neva čia viską stabdė įsisukęs kelių mums priešiškų valstybių agentas Raminas Walli, Lietuvos derybininkas su rusų ir vokiečių statybininkais „Nukem Technologies“. Deja, mūsų kontržvalgybininkai to nacionaliniam saugumui grėsmingo agento taip ir nesulaikė, atleidus IAE vadovą Osvaldą Čiukšį bei viceministrą Romą Švedą statybos dar sulėtėjo, o tuo pretekstu naudodamasi Europos Komisija vietoj Lietuvos prašomų 770 mln. eurų pasiūlė tik 210 mln. eurų (beveik 2 mlrd. litų mažiau). Tai kas čia sužaidė vėl Lietuvos nenaudai – ar vėl ne tie, niekuo nepagrįsti baubai?
Nėra jokių abejonių, kad Rusija stengiasi išlaikyti Lietuvą savo energetiniame lauke, kaip ir nėra abejonių, kad gamtinių dujų terminalas Lietuvoje privers „Gazpromą“ mažinti tiekiamų dujų kainą, sukurs konkurenciją dujų srityje. Tačiau kodėl už tą išganingą terminalą norime priversti savus piliečius sumokėti 2,4 mlrd., jei Europos Komisija mums siūlo jį pastatyti už dyka – reikia tik susitarti su latviais, estais, suomiais dėl bendros vietos? Ar vien todėl, kad kažkas A. Kubiliaus Vyriausybėje įtarė, kad latviai nėra patikimi ir gali šį dujų verslą perleisti tam pačiam „Gazpromui“? Iš kur tokia informacija – iš mūsų VSD? Ar ji tokio pat patikimumo, kaip kitos VSD medžiagos, pvz., apie statybas Astrave ir Kaliningrade ar apie atleistus FNTT vadovus, neva nutekinusius informaciją apie „Snorą“ (šiuos VSD sukurptus kaltinimus kaip tik vakar ir paneigė prokuroras, po metų tyrimo panaikinęs įtarimus Vytautui Giržadui)? Gal nuo terminalo statybos sutaupytų milijardų būtų užtekę biokuro katilinių Vilniuje ir Kaune statyboms, o gal visuotiniam senųjų daugiabučių renovavimui? Ar tai nebūtų tas siekiamas atitrūkimas nuo rusiškųjų dujų?
Retoriniai klausimai, o štai gyvenimas labai realus: kiekvienas dujų vartotojas šiemet moka papildomą terminalo mokestį – keturis centus už kubą, per mėnesį bendrai apie 9 mln. Lt (beje, panašu, kad šį A. Kubiliaus Vyriausybės įvestą mokestį, kaip neteisėtą, Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė turės atšaukti – Jonavos „Achema“ jį apskundė Europos Komisijai).
Taigi sumuojame: keli milijardai už krizines palūkanas dėl asmeninių ambicijų kažkam kažką įrodyti, pustrečio milijardo dėl užgaidų turėti SAVO terminalą, du milijardai už nepamatuotas sąmokslo teorijas, dar penki (šeši, septyni?) milijardai už nepagrįstas atomines ambicijas ir t. t. Kas sakė, kad esam neturtingi?
Ir toks reziumė: nuo pat rinkimų pabaigos žurnalistams juoką keliantis premjero A. Butkevičiaus mėtymasis dėl naujos atominės statybos (viena vertus, skaičiai rodo, kad tai neatsiperkanti avantiūra, o ir tauta nepritarė referendume, bet antra vertus – stipri Prezidentė reikalauja vykdyti, o ir opozicija kasdien apmėto Kremliaus etiketėmis) iš tiesų tėra graudi, net kaimynams matoma mūsų politinė nūdiena – tarp milijardus kainuojančių nepagrįstų ambicijų ir politinių pataikavimų, kaip būta krizės paskolų metu ar ligšiolinėje energetikos strategijoje, ir sveiko proto. Kur pasuks kairioji Vyriausybė?
www.bernardinai.lt, ekspertai.eu