Kelių Vakarų valstybių įstatymai, jau nekalbant apie pačių musulmoniškų valstybių įstatymus, draudžia bet kokiu būdu kritikuoti islamą. Tokiuose įstatymuose ši kritika vadinama „neapykantą kurstančia kalba“. Juose dažnai įrašomos ir kitos esą pažeidžiamos grupės: homoseksualai, moterys ir rasė. Panašūs įstatymai bei papročiai atsakingą žodžio laisvę pavertė praktiškai neįmanoma. Už jų pažeidinėjimą gresia baudos ir net laisvės atėmimo bausmės.
Tokie įstatymai yra pastatyti ant Tomo Hobso pilietinės taikos idėjos, teigiančios, kad smurtą iššaukia religiniai ir filosofiniai ginčai, o vienintelis būdas išvengti konfliktų yra įstatymais uždrausti bet kokią „neapykantos“ raišką. Tai paaiškina, kodėl pasaulietinės valdžios yra priešiškos sąžiningai religinei ar filosofinei analizei. Toks įstatymas tampa ypač pavojingas tada, kai mums neleidžiama objektyviai šnekėti apie islamą. Kritiką, satyras ar nepritarimą visada seka smurtas iš islamo pusės. Vietoje to, kad būtų domimasi, ar ši kritinė analizė yra pagrįsta, ji paprasčiausiai uždraudžiama. Kad ir kokia taikli ši kritika būtų.
Šiame straipsnyje kalbėsiu tik apie islamą. Beveik kiekviena vieša ar akademinė diskusija apie islamą prieina išvadą, jog „dauguma musulmonų yra taikūs, o smurtas atkeliauja iš teroristų“. Šis teiginys yra paremtas dvejomis prielaidomis: 1) Musulmonų užkariavimai Afrikoje, Ispanijoje, Artimuosiuose Rytuose, Balkanuose ir Azijoje iki pat Indijos buvo taikūs, pavyzdžiui, laisvų rinkimų pasekmė, o ne tai, kas jie iš tiko buvo – užkariavimai kardu; 2) Tie, kuriuos mes vadiname „teroristais“, nėra „tikrieji“ musulmonai. Terorizmas jau tapo savotišku laisvai plaukiojančiu kultu, kuris nesusijęs su niekuo kitu išskyrus patį save. Todėl terorizmas esą geriausiai paaiškinamas ekonominiais, kultūriniais, psichologiniais ar ideologiniais terminais, bet neturi nieko bendro su religija. Toks požiūris galiausiai leidžia teigti, jog islamas yra taikos religija, neturinti jokių saitų su smurtu.
Aš pasiūlyiu kitokią poziciją. Noriu apginti teroristų, kaip mes juos vadiname, integralumą bei užtikrinti jiems sąžiningą vertinimą, kurio jie nusipelnė. Šie „teroristai“ nėra nemąstantys smurto, ideologijos, abejingumo, psichologinės manijos ar bet kokio kito pasiteisinimo produktai. Visi šie pasiteisinimai sakomi nenorint vadinti jų tuo, kuo jie patys sakosi esą, t.y. ištikimi ir atsidavę Korano ir Mohamedo sekėjai. Neprasminga apsimesti, kad džihadistų vizijos negalima rasti Korane.
Tai, su kuo visiems reikėtų susipažinti, yra ne islamo „smurtas“, o jo skelbiamos tiesos. Mums gali nepatikti džihadistų Korano vizija. Tačiau mes nuvertiname ISIS ir kitas smurtingas sunitų ir šiitų islamo atšakas, kurios aiškiai mato, kad jų islamo interpretacija turi legitimias šaknis Korane, islamo istorijoje bei daugelio autoritetingų islamo komentatorių raštuose. Modernios islamos valstybės, per paskutinius du amžius įkurtos Vakarų, turėjo susidurti su ta pačia dilema. Dažniausiai siekdamos susitvarkyti su smurtu savo pačių teritorijose šios valstybės tiesiog įsteigdavo karines diktatūras.
Girdėjau, kaip britų ministras pirmininkas ir kiti garsūs asmenys bando išaiškinti, kas jaunus vyrus ir moteris traukia islamo judėjimuose. Dažniausiai jie prisako krūvą priežasčių išskyrus tą vieną teisingą – šiuos jaunus žmones traukia tikėjimas, kad Koranas yra tiesa. ISIS tipo judėjimai tiesiog gerokai pavėluotai stengiasi įvykdyti misiją užkariauti pasaulį Alachui pagal Korano normas. Nors šiuose judėjimuose pilna cinikų ir išnaudotojų, jų branduolys yra universali religinė misija. Visiems užkariautų teritorijų žmonėms bus pasiūlyta tas pats, ką musulmonai tokiu atveju siūlydavo dar VII amžiuje – atsiversti, mirti arba mokėti mokestį už savo buvimo toleravimą.
Kokias išvadas galima iš viso to padaryti? Pirma, mums tikrai reikia didelės karinės jėgos, kad tam pasipriešintume. Antra ir žymiai svarbiau, mums reikia pradėti analizuoti islamo skelbiamas tiesas. Tam yra galimos dvi prieigos. Pirma prieiga yra moksliškai kritiškos Koranos versijos parengimas, tokia versija jau yra rengiama Berlyne. Mes visi, taip pat ir patys musulmonai, turi žinoti, kas per knyga yra Koranas ir kaip ji buvo sukurta. Antrąją prieigą mums siūlo koptų kunigas Zacharias Botrosas, dirbantis vietinėje televizijoje. Jis praleidžia daug laiko tiesiog arabiškai skaitydamas Koraną tam, kad parodytų jame slypinčius prieštaravimus ir nenuoseklumus. Korano tekstas yra silpniausia islamo vieta.
Abi šios prieigos vertina tekstą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokiu jį skelbia esant – paskutiniu Dievo žodžiu žmonijai. Kartais mums reikia daug drąsos vien tam, kad galėtume atvirai kalbėti, kaip savo paskaitoje Regensburge pabrėžė Benediktas XVI. Tačiau ko mums tikrai nereikia, tai „tolerancija“ ar įstatymas, draudžiantis mums tiesiog išsakyti tą tiesą, ant kurios islamo judėjimai sakosi stovintys. Jie nėra tiesiog be prasmės plūduriuojantys „teroristai“. Jie įgyvendina viziją, kurią įžvelgia Korane.
Versta iš Crisismagazine.com
propatria.lt