Viešai pripažįstu – esu žalojęs ne vieną jaunimo kartą. Mat anais laikais dėsčiau politinę ekonomiją. O tada ji galėjo būti tik marksistinė, pateikianti vienpusišką, ideologizuotą tikrovės aiškinimą. Galiu pasiguosti tik tuo, kad buvau ne vienas – tokių žalotojų buvo tūkstančiai. Tarp jų – ir Vytautas su Dalia.
Tie tūkstančiai dėstė kas marksistinę politinę ekonomiją, kas marksistinę filosofiją, kas mokslinį komunizmą. Dauguma jų dabar bijo net tarstelėti, kad jie dėstė „ne tai“. Nors galėtų sakyti: dėstėm, bet ir Vytautas bei Dalia buvo su mumis. Dabar jie, bent dalis jų, lyg neturėtų biografijų, lyg būtų atėję iš ateities, dėsto politologiją, normalią filosofiją, makroekonomiką ir t.t. Ir sėkmės jiems. Tik kai kuriems iš jų nederėtų iš aukšto žiūrėti į savo buvusius kolegas.
Kaip pedagogas kartais jaučiuosi nejaukiai, kai matau, kad karjeras padarę mano buvę studentai kalba, rašo ar elgiasi „ne taip“. Tokiais atvejais pagalvoju: o gal kažko, kaip pedagogas, nepadariau? Arba padariau ne taip. Toks jausmas vėl mane aplankė visai neseniai. Anądien skaičiau viešoje erdvėje pasirodžiusį savo buvusio studento Mečio Laurinkaus straipsnį ir mane apėmė neviltis – mano buvęs studentas nežino, kas yra kapitalizmas. O kaip kapitalizmo politinės ekonomijos dėstytojas, ką ką, bet kapitalizmo esmę ir prigimtį net ir tais laikais, kiti studentai sako neblogai, išaiškindavau. Gal, sakau, primiršo? Visgi tiek metų prabėgo. Bet kuriuo atveju man tenka kartotis.
Gerbiamas M. Laurinkus džiaugiasi ir atsidžiaugti negali, kad Lietuvos žmonės iš esmės pasikeitė. Mat, esą, mūsų visuomenė pagaliau suprato kapitalistinės santvarkos dėsnius ir dėl to „Lietuva iš tikrųjų žengia į naują epochą“. Ir tą naują epochą jis sieja su liberalais bei su už jų nugaros stovinčia verslo klase. Va taip ir ne kitaip.
Liberalai ir verslininkai, sako M. Laurinkus, stiprūs tuo, kad jie, cituoju: „atstovauja visiems esamiems ir galimiems visuomenės interesams“. Pabrėžiu žodžius – „visiems“, „esamiems“ ir „būsimiems“ visuomenės interesams. Tačiau tai neatitinka tikrovės. Ir tai galima pagrįsti kapitalizmo prigimtimi.
O kapitalizmas – tai ekonominė sankloda, ekonomikos dalis, kurios fundamentas yra privati nuosavybė, privačios naudos (pelno) siekimas, konkurencija, samdomasis darbas. Su tokiu apibrėžimu sutinka dauguma ekonomistų, nepriklausomai nuo jų pažiūrų – keinsistai, institucionalistai ir, be abejo, marksistai. Tiesa, Karlas Marksas kapitalizmą laikė visišku blogiu. Kiti gi pripažįsta ir stipriąsias kapitalizmo puses.
Iš aukščiau pateikto kapitalizmo apibūdinimo seka, kad kapitalistas pagal apibrėžimą rūpinasi SAVO privačiais interesais. Jo rūpestis yra panaudoti savo turtą, jis šiuo atveju yra kapitalas, taip, kad tas turtas JAM neštų prieaugį, t.y. pelną. Viešieji reikalai tipiškam kapitalistui nerūpi. Tiesa, būna išimčių. Viešieji poreikiai didžia dalimi yra valstybės interesų sfera. Kad tie poreikiai (nacionalinis saugumas, teisingumas, socialinė apsauga, aplinkosauga ir pan.) būtų tenkinami, valstybė formuoja biudžetą – renkami mokesčiai, po to biudžeto lėšos skirstomos ir t.t. Tiesa, viešųjų reikalų tvarkyme gali dalyvauti ir nevalstybinės struktūros, pavyzdžiui, nevyriausybinės organizacijos, Bažnyčia.
Pabrėšiu – biudžetas nėra nei rinkos, nei kapitalizmo kategorija. Todėl jis, kaip ir valstybė, liberalų yra nemėgstamas. Nors jis yra ekonomikos reiškinys. Kas, žinodamas jų neigiamą požiūrį į valstybę, gali paneigti, kad liberalai pagal savo pažiūras yra antivalstybininkai?
O dabar galime grįžti prie M. Laurinkaus džiūgavimo, kad sustiprėjus liberalų ir verslo įtakai VISIEMS bus geriau. Bet visiems dabar ir ateityje būtų geriau, jeigu efektyviai funkcionuotų ne tik verslas, t.y. kapitalistinė sankloda, bet ir viešasis sektorius. Tuomet visuomenė būtų gerai aprūpinama tiek privačiomis gėrybėmis – prekėmis, tiek tokiomis gėrybėmis, kurios neturi prekinės formos. Pavyzdžiui, pinigais nepamatuojamo teisingumo ar nacionalinio saugumo. Tik tada bendras gerovės lygis šalyje kiltų.
Mūsų šalyje bendroji gerovė daugelio žmonių netenkina. Tai vienas svarbiausių emigracijos veiksnių. Žmonės palieka mūsų šalį ne tik todėl, kad neišgyvena materialiai bei finansiškai, bet ir todėl, kad prastai veikia valstybės institucijos – Seimas, prokuratūra, teismai ir t.t. Gyventojams reikia politinio, ekonominio saugumo, juridinio ir socialinio teisingumo ir t.t. Tai, ką „pagamina“ valstybinės institucijos, jų dažnai netenkina. Vadinasi, reikia pasiekti, kad viešojo gyvenimo kokybė gerėtų. Beatodairiškas kapitalizmo stiprinimas nėra išeitis.
Liberalų įtakos didėjimas padėties nepagerintų. Atvirkščiai. Liberalai nesuvokia ar apsimeta, kad nesuvokia viešųjų poreikių reikšmės. Jie akcentuoja individualizmą, privataus kapitalo reikšmę. Jie mano, kad kuo daugiau kapitalizmo, tuo VISIEMS žmonėms geriau. Bet istorinė patirtis sako, kad tokia tendencija veda į laukinį kapitalizmą, kuris neretai baigiasi revoliucija. O revoliucija reiškia socialinę ir ekonominę griūtį, masinį turto naikinimą. Apie tai kalba ne tik akademiniai sluoksniai, bet ir dvasiniai lyderiai. Iš pastarųjų išskirčiau popiežių Pranciškų.
Išeitis – protingos reformos, siekiant balanso tarp kapitalizmo ir viešojo sektoriaus. Nemanau, kad Lietuvos liberalai intelektualiai ir moraliai yra pajėgūs siekti tokio balanso. Nes, kaip teisingai rašo M.Laurinkus, už jų stovi verslo klasė. Stambaus verslo klasė. O ji kol kas nesubrendusi pripažinti, kad viešieji reikalai yra svarbūs, kad verslas ≠ ekonomika.
Pripažįstu, kad mūsų visuomenė keičiasi. Bet ne į tą pusę, kurią nurodo M. Laurinkus. Vis daugiau žmonių suvokia, kad liberalų propaguojamas rinkos fundamentalizmas kaip ideologija turi rimtų ydų. Todėl jie ieško pasaulėžiūrinės alternatyvos liberalizmui ir dažnai neranda. Besiblaškydami jie kartais gali balsuoti už kokį liberalą. Bet tai neatspindi gilesnių procesų vykstančių visuomenėje. O jie, bent ilgesnėje perspektyvoje, nėra palankūs laukinio kapitalizmo šalininkams.
P.S. Tik ką nudundėję rinkimai patvirtino, jog Lietuvoje nepavyksta išgyvendinti juodųjų politinių technologijų praktikos – balsų pirkimo ir t.t. Šį kartą labiausiai „pasižymėjo“ visų rūšių liberalai, t.y. tie, su kuriais M. Laurinkus sieja didžiausias viltis.
alkas.lt