Aktualijos

Apie prokuratūrą, kurią mes paveldėjome

Written by admin · 6 min read

Tęsiame buvusio Generalinės prokuratūros Tardymo departamento ypač svarbių bylų tardytojo, antrosios kadencijos Seimo kontrolieriaus Kęstučio Milkeraičio straipsnių, skirtų pilietiniam Tiesos.lt portalui, ciklą.

Prokuratūros sistemoje man teko dirbti dviem laikotarpiais. Toje, kokia ji buvo iškart baigus universitetą praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Antrą kartą – jau Nepriklausomybę atgavusioje valstybėje.

 

Tad šios institucijos, lėmusios taip pat ir bendrąją teisminės valdžios būklę, genezė man šiek tiek pažįstama. Todėl regėdamas joje ano pasaulio žmones, savo tikslams panaudojusius atkurto valstybingumo vaisius, niekuo nesistebiu. Pokomunistiniame pasaulyje tik Vokietija iš karto pakeitė visu veidus teisėtvarkos vitrinose. Turėjo galimybę.

Nepriklausomo gyvenimo metais, kelis kartus spaudoje siekiau atkreipti visuomenės dėmesį į apmastytai vykdomas nacionalinės teisinės sistemos perversijas (žr. straipsnius „Lietuvos generalinė…“ „Dienovidyje“, „Trevi fontaną“ dienraštyje „Lietuvos aide“, „Vestuviniai generolai ir Lietuvos saugumas“ savaitraštyje „XXI amžius“[pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA]). Tačiau realybė tapo baisesnė, nei buvo galima numatyti. Ir visa tai dėl to, kad institucijos pateko į … nematomą, slaptą valdymą.

Mane, pradedantį teisininką, prokuratūros sistemoje dirbusiųjų žmonių sąntykiai stebindavo – tiek anuometinių teisininkų moralė, tiek pats sovietinio teisininko tipas. Neįtraukti į nomenklatūros sąrašus eiliniai tarnybinę padėtį naudojo deficitams gauti. Veikė blato sistema.

Ana moralė, jau kaip tam tikras teisinės santvarkos bruožas, buvo tyliai perkeltas ir į atkurtos valstybės vartoseną.

Sovietinių prokuratūrų koridoriuose kabėdavo simbolis: skydas su sukryžiuotais kalavijais. Atkurtoje valstybėje prokuratūra heraldinių ženklų nekūrė. Bent kol kas. Prokuratūros simboliu, rodos, tampa jos centrinė būstinė. Kaip piktograma.

Nepažįstu architekto, projektavusio naująjį Generalinės prokuratūros rūmą. Kažkur girdėjau nuomonę – prie Stalino jis būtų sušaudytas apkaltinus ideologine diversija. Taip apie kubo su įkypais langais idėją mano daug žmonių. Jie galvoja, kad genialiau juodųjų kreivųjų veidrodžių karalystės ir savęs nedemaskuojančios mokesčių mokėtojų lėšų plovyklos nepavaizduosi, nei tai padarė tas žmogus, suprojektavęs tokį teisėsaugos įstaigos statinį Rinktinės gatvėje.

Okupuotoje Lietuvoje veikė rajoninės (periferijos ir miestietiškos), didžiųjų miestų bei Generalinė prokuratūros. Kuomet vienoje jų pradėjau dirbti, rusų tautybės pareigūnų buvo sumažėję iki minimumo. Tik aukščiausioms grandims vis dar vadovavo iš Lietuvos sentikių kilę „didžiabroliai“. Vidutinėse grandyse dominavo žydai – stengėsi neužleisti kadaise turėtų išimtinių pozicijų. O rajonuose didžiąja dalimi prokurorais jau dirbo lietuviai.

Kas šio internacionalo santykiams buvo būdinga?

Dirbau dviejose Vilniaus miesto prokuratūrose dar gerokai iki tada, kai tūlas Andropovas sumanė įvesti sovietiškąjį „sausąjį įstatymą“. Visi ankstyvieji prisiminimai yra apie kabineto kolegą, teisės mokslus krimtusį, kiek pamenu, lyg ir anuometiniame Karaliaučiuje, jų vadinamame Kaliningradu. Naktimis jis gerdavo. Kažkur su kažkuo. Tad ryte sėdėdavo savajame kabineto kampe blizgėdamas stiklinėmis akimis ir sagomis mėlyname mundure.

Įstaigos vadovas jam visada skirdavo rusų kilmės pareiškėjus. Kolega juos priimdavo kariškai pasitempdamas, perpratęs rusiškojo vardo su tėvavardžiu magiją klientui: „Neabejokite Ivanai Petrovičiau (arba Piotrai Ivanovičiau), mes jūsų problemą išspęsime, juk mes – prokuratūra“.

Ir kulniuodavo pareiškėjas viltingai pamalonintas, nors kolegą valdė vienintelė mintis: kur ir kaip apmalšinti pagirių troškulio kirminą.

Vilniaus prokuratūrų vadovai lietuviai gerdavo savame rate. Vadino jį uždaru „šaškininkų klubu“. Jis rinkdavosi miesto centre vadinamojoje Spalio rajono prokuratūroje, kur dabar Teisingumo ministerija.

Ar prokurorų žydų ratelis buvo komunistinės partinės moralės saugotojais? Vargu. Bet partinė demagogija buvo jų ginklas. Girtautojų klubas jiems nebuvo paslaptis. Buvo nuogirdų – miesto vyr. prokuroras L. Topolis gviešėsi kada nors tą sueigą demaskuoti.

Bet „šaškininkai“ nebuvo lengvai paimami. Jie turėjo savą slaptą ginklą – kelias plepias moterėles. O šios buvo konfidencialios informacijos nešiotojos. Jas, oficialiai siunčiamais prokuratūros kvietimais, tuometis Lenino rajono prokuratūros aškenazis kviesdavosi išeiginėmis į savąjį kabinetą su erkeriu ir minkštasuoliu Rašytojų ir Tilto gatvių sankirtoje. Na taip, nekaltai pabendrauti prie armėniško konjako butelio.

Lietuviai iš „šaškininkų klubo“ turėjo kelis tokius jo pasirašytus kvietimus. Tad labai nesimaskuodami vaizdžiai pasakodavo, kaip išsikvėpinęs priekabiautojas laukdavo savo erkerinėje sekykloje, pasirodant kurios nors (nebūtinai nepriekaištingos reputacijos) iš nusižiūrėtųjų teisminiuose posėdžiuose.

Ir panašiais pagrindais tautinė harmonija Vilniaus prokuratūrų sistemoje laikėsi iki pat Kovo 11-osios.

Tuomečiai rajoninių prokuratūrų darbuotojai paprastai dirbo kriminalinį tiriamąjį darbą. Jų ypatinga priedermė buvo nepilnamečių įvykdomų nusikaltimų aiškinimasis ir tokių veikų užkardymas. Nors viename interviu tuomečiam komjaunuolių laikraščiui visas tas vadinamąsias prevencijos priemones, kokių reikalaudavo tikrintojai iš Generalinės, buvau pavadinęs tik kovos prieš jaunuomenės nusikalstamumą imitacija, centre dėl to niekas labai nesusijaudino ir man aiškintis neliepė. Netgi atvirkščiai – miesto vyriausiasis prokuroras L. Topolis, savarankiškai mieste vykdęs labai specifinę kadrų politiką, paskambinęs pasiūlė ruoštis miesto prokuratūros vyriausiojo tardytojo pareigoms. Oficialiam mano pristatymui turėjo būti referuota vaikžudystės byla, kurią išsikėliau pagal septynmečio berniuko dingimo faktą dar būdamas budintis tardytojas. Mano įtarimai gana sudėtingoje situacijoje krito ant dingusio vaikučio, turėjusio fizinių trūkumų, motinos. Mat anksčiau, Neriai stumiant ledų ižą, panašiai dingo ir jos tėvas – vieno Neries aukštupio kaimelio gyventojas, nebepritapęs prie savosios šeimos. Neries ledai, tik jau pavasarį, jo palaikus atnešė į senosios Kernavės vingius.

Remdamasis šiuo žinojimu, gana bravūriškai pareiškiau, kad man bylos ieškomąjį vaikutį Neris taip pat atneš su pirmosiomis pavasario lytimis. Taip tada ir įvyko – vos pajudėję kovo mėnesio ledai auką išnešė ties Valakupių tiltu. Irgi mano budėjimo metu.

Vyr. prokurorui L. Topoliui buvo neaišku, kodėl aš nesidžiaugiu siūlomu paaukštinimu tarnybinėje teisininko karjeroje. Jam tai labai rūpėjo.

Aš tuo metu jau buvau apsispredęs pereiti dirbti į gamtosaugos sritį – turėjo atsilaisvinti viena pareigybė. Kodėl savo ateities jau nebematau sovietinio teisingumo sistemoje, neaiškinau.

Mintis trauktis iš prokuratūros kilo praėjus šešeriems ar septyneriems darbo metams po universiteto. Po incidento su disidentu Januliu.

O buvo taip. KGB sukurptoje byloje, ją būdamas dar Generalinės prokuratūros tardytoju, teismui perdavė Tarybų rajono prokuroras J.Vilutis. Janulis buvo nuteistas ir eilę metų praleido Rusijos lageriuose. Iš jų sugrįžo gal kiek pablūdęs. Matyt, sąmoningai ieškojo Vilučio. Vieną rytą eidamas į savo kabinetą pamačiau kresną, valstietiškai suręstą vyrioką. Jis stovėjo prie tarnybinio skelbimų stendo, bet neatrodė, kad skaito. Po kurio laiko pasigirdo rusakalbės sekretorės šaukimas gelbėti prokurorą. Subėgę bendradarbiai pamatėme, kad mano anksčiau koridoriuje pastebėtas asmuo užgulęs Vilutį jo kabinete ant rašomojo stalo. Sunkiai atplėšėme sudiržusias riaumojančio Janulio rankas nuo kadaise jį sodinusio prokuroro gerklės.

Aš nesužinojau visos Janulio istorijos. Tačiau jį išsivežė anie, iš „kontoros“. Daugiau rajoninėje prokuratūroje Janulis nebeapsilankė.

Prokuroras Vilutis pasižymėjo kaligrafiška rašysena. Išgėręs girdavosi, kad ir jis jaunystėje rašė eilėraščius. Bet „šaškininkų klube“ to nebedarė. Jauniausias tarp šaškininkų buvo neseniai išgarsėjęs teisėjas Z. Birštonas, tuomet dar pradedantis Spalio rajono prokuratūros tardytojas. Šaškininkai jį naudojo pasiuntinuku.

Kartkartėmis vis išgirstame: anuomečiu partinė kontrolė buvo priešnuodis nuo korupcijos. Išgirstame – partinė kontrolė drausmino pareigūnus…

Vilniaus m. Tarybų rajono prokuratūra buvo įsikūrusi Kauno gatvėje.

Vos ne priešais, kitoje gatvės pusėje, buvo šio administracinio rajono vykdomasis ir partijos komitetai.

Beveik kariškas anų dienų vaizdelis: vidurdienį ant prokuratūros laiptų sėdi gerokai įraudę prokuroras ir vienas kolega. Ir linksminasi… graibydami už sijonų praeives moteris. Šios į tokį prokurorų pasilinksminimą reagavo įvairiai. Bet buvo šią sceną mačiusių asmenų iš kitos gatvės pusės komitetų. Ten apie tai imta kalbėti gana plačiai tiek pusbalsiu, tiek ir visai garsiai. Bet oficialios reakcijos nebuvo. Atvirkščiai: kažkas visa tai įvertino kaip tuo metu populiarių filmų su rusiškų husarų nuotykiais lietuvišką variantą. Superinį husarišką šaunumą.

Bet mano galutinį apsisprendimą palikti anuometę prokuratūros sistemą lėmė ne šis marazmas. Man netyčia paaiškėjo, kaip „šaškininkų klubo“ nariai prasimanydavo lėšų nesibaigiančioms fiestoms – viduriniosios grandies prokurorų algos to neleido. Tačiau vienas atvejis suteikė reikiamo aiškumo. Ir nulėmė mano apsisprendimą.

Budėjimų metu rajoninių prokuratūrų tardytojai dalyvaudavome vertinant visas neaiškias, tarp jų – ir vienišų žmonių, mirtis mieste. Vieną rytą, būdamas budintis tardytojas, organizavau specialistų apžiūrą pagal pranešimą apie rastą mirusią senovinio medinio namo Dzūkų gatvėje gyventoją.

Kai kuriuose iš tokių namų tebegyvendavo ir iki nusavinimo juos valdę jų savininkai. Nuomotojų teisėmis. Taip buvo ir tuo atveju. Prie atvirų pirmo aukšto buto durų priebučio aikštelėje rastai senutei namas buvo iš jos atimta nuosavybe. Jai paliktieji kambarėliai buvo iki lubų prikimšti senų baldų bei sendaikčių.

Teismo medicinos ekspertas pirminėje apžiūroje nenustatė jokių išorinių smurto požymių. Tad surašęs įvykio vietos apžiūros protokolą, o mirusiąją išsiuntęs į morgą, užplombavau buto duris ir grįžau į darbovietę. Susipažinęs su protokolu, rajono prokuroras dienos pabaigoje pasiūlė pakartotinai vykti atplombuoti bei dar kartą apžiūrėti butą. Pamaniau: gal turi kokios operatyvinės informacijos apie įvykį. Tačiau kai jau prietemoje atrakinę duris patekome į mirusios senutės apartamentus, supratau, kad bent jau vienas iš mudviejų, prokuratūros pareigūnų, yra paprasčiausias marodierius. Ir kad marodieriautojas yra gerai perpratęs nusenusio žmogaus psichologiją, padedančią jam profesionaliai ieškoti ir atrasti galimas vertybių slėptuves. Nors nepastebėjau, kad prokuroras ką nors būtų radęs ir pasiėmęs, bet vaizdas lėmė mano galutinį apsisprendimą.

Kai po devyniasdešimt pirmųjų metų rugpiūčio pučo Maskvoje grįžau į Generalinę prokuratūrą, prokurorą J. Vilutį radau jau ten besidarbuojantį. Jam buvo pavesta tirti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago žiauraus sunaikinimo bylą.

Neteko girdėti, kad tas nusikaltimas kada nors būtų buvęs ištirtas.

Bus daugiau.
tiesos.lt