1912 m. Belfaste, Airijoje, buvo pastatytas ir nuleistas į vandenį “Titanikas“ (Titanic) – didžiausias pasaulyje ir labai greitas transatlantinis keleivinis laivas. Jis buvo kuriamas pagal naujausias technologijas, todėl buvo populiarinama nuomonė, kad laivas „nepaskandinamas“. Beje, dėl tos modernios technologijos nebuvo pasirūpinta pakankamu gelbėjimosi priemonių skaičiumi (valčių), kad jų pakaktų visiems keleiviams. Įtikėta, jog net ir rimtai pažeistas „Titanikas“ ilgai laikysis ant vandens, ir valčių tereikės evakuacijai į jau greta esantį gelbėjimo laivą. Deja, katastrofos metu žuvo apie 1500 žmonių…
Toks didelis aukų skaičius turėjo ir turi platų atgarsį visuomenėje, nors jau suėjo visas šimtmetis nuo katastrofos. Moralė paprasta – katastrofai nebuvo deramai pasiruošta. Neįvertinta, kad net ir tada, kai atrodo, jog tokių dalykų tikrai negali būti, niekas iš esmės negali būti apsaugotas nuo klaidų.
Pradėjau nuo “Titaniko“ štai kodėl – šių metų gruodžio 10 dieną Tėvų marijonų Šiaurės Amerikos provincijolo kun. Kazimierz Chwalek, MIC, kvietimu dalyvavau seniausio lietuviško laikraščio JAV ,,Draugas“ direktorių tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstoma laikraščio ateitis, ,,Draugo“ pastato esama būklė.
Posėdyje dalyvavo dešimt marijonų vienuolijos kunigų ir brolių bei ,,Draugo“ direktoratas su neseniai pasirinktu pirmininku Vytu Stanevičiumi, kuris dabar ir buvo patvirtintas.
Dar iki susirinkimo susipažinau su ,,Draugo“ Direktorių tarybos įstatais (by-laws ). Juose aiškiai parašyta, kad direktorių tarybos nariai turi būti perrenkami kas dveji metai. Šiai tarybai priklauso Vytas Stanevičius, Mildred Jagiella, Jonas Daugirdas, Viktoras Jautokas, Saulius Kuprys, Vaclovas Momkus, Pranas Povilaitis, Juozas, Polikaitis, Marija Remienė. Taip pat sužinojau, kad 2013 metais pusė tarybos narių turi būti perrinkti.
Posėdyje buvo kalbama apie pakankamai svarbius dalykus, kaip laikraščio leidimo išlaidas, naujų prenumeratorių stoką. Tėvas marijonas Ronald McBride, MIC iš Texas valstijos susidomėję klausė – kiek lietuvių gyvena JAV. Juozas Polikaitis paaiškino, kad vien Čikagoje ir apylinkėse turėtų susidaryti apie tris šimtus tūkstančių lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių. – Tai ,,Draugą” skaito, prenumeruoja tik du tūkstančiai skaitytojų? Vadinasi, skaitytojai nesudaro nė dviejų procentų?- stebėjosi tėvas Ronald McBride, MIC.
Taigi, ,,Draugo” klestėjimo laikas, kai dar mano tėvai šį laikraštį užsisakinėjo ir jį rėmė, jau seniai praėjo, o ką darė direktoriai paskutinius šešerius metus, kai jie buvo pakviesti dalyvauti ,,Draugo” taryboje? Juk skaitytojų skaičius vis mažėjo ir mažėjo. Laikraštį palaiko vyresnieji lietuviai, dar vadinami ,,dipukais” (Di-Pi – Displace Person – išvietinti žmonės), maža dalis mano kartos žmonių, kurių tėvai jau gimė čia ar atvyko XX amžiaus pradžioje. “Draugo” direktoriai, kaip ir “Titaniko” keleiviai – plaukia pasroviui, nors pavojaus signalai skamba jau senokai!
Kaip supratau – direktoriai svarsto tik ko negalima ir visi atsakymai – nėra pinigų. Paskutinis “laimėjimas” – dėl pinigų taupymo, pirmą puslapį redaguos žmogus iš Lietuvos. Tai mano klausimas – kuriam skaitytojui skiriamas ,,Draugas” – Lietuvoje ar Amerikoje gyvenančiam lietuviui? Jei laikraštis nepritraukia skaitytojų, tada būtina skelbti konkursą naujų žurnalistų paieškai.
“Draugas”, ilgai plaukęs pasroviui, kaip ir “Titanikas”, kai katastrofos išvakarėse vis linksminosi ir netikėjo, kad staiga ims ir nugarmės į dugną, prieina liepto gala – gali nuskęsti! Jei per tris kadencijas, t.y.,šešerius metus šitie direktoriai nieko nenuveikė laikraščio prestižo, populiarumo kėlimui, tai ar ne pats laikas įlieti “šviežio kraujo” ir keisti senuosius narius į naujus? Jau dabar direktorių tarybai galiu pasiūlyti dr. Liną Sidrį – uolų lietuvį, lietuvybės puoselėtoją ir Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (LTSC) tarybos pirmininką dr. Robertą Vitą, bibliotekininkę-istorikę Audrą Adomėnas. Pasikeitimas visada sujudina ir neretai išeina į naudą visiems, todėl įsitikinęs, kad ir ,,Draugo” direktoriams laikas keistis ir laikytis kažkada priimto labai teisingo Direktorių tarybos įstatymo – narių keitimas-perrinkimas. Blogai, kai galvojama, kaip tą įstatymą pakeisti ir prisitaikyti sau. Judėjimas – sveika ir leidėjams, ir skaitytojams. Negalima laukti katastrofos – nugarmėjimo į dugną, reikia kuo skubiau taisyti esamą padėtį.
Kitas, labai svarbus dalykas – apverktina,,Draugo” pastato būklė – būtina keisti stogą ir langus, tvarkyti sienas, lubas. Pinigų neturi nei marijonai, nei ,,Draugas”. Brolio Donald Shaefer, MIC pasiūlymas – įkurti 1,5 mln.dolerių kapitalinį planą – capital giving penkeriems metams. “Draugo” direktorių tarybą turi sudaryti detalų penkerių metų planą – kas turi būti nuveikta per tuos metus, atskirai išnagrinėjant kiekvienerius metus. Pats laikraštis, pastatas, įrengimai priklauso marijonams ir niekur negali iškeliauti. Tik vienu atveju – gali leisti naują laikraštį kitu pavadinimu. Bet ar čia bus išeitis? Matyt, reikia kuo skubiau apsvarstyti planą pastato kapitaliniam remontui.
Kai ,,Draugo” spaustuvė nebeveikia, čia, atlikus remonto darbus, galėtų iš Jaunimo centro persikelti LTSC raštinė ir archyvas. Galėtų įsikurti ir atsikurti taip lietuviams reikalingas radijas ,,Margutis”, kuris veiktų nors sekmadieniais. Ypač tiems, kurie jau nebepajėgūs atvykti į Marquette ar Brighton Park’o bažnyčias sekmadieniais – manyčiau, kad įmanoma išklausyti šv. Mišių įrašą per radiją. Turėtų atsirasti ir nedidelė parduotuvė, kurioje gražiai sutartų kelių krautuvių prekės, kaip pvz., ,,Lietuvėlės”, marijonų vienuolių krikščioniškų reikmenų tikintiesiems iš Sturbridge, MA, parduotuvės ir paties “Draugo” knygynėlio pasiūla.
“Draugui” reikia moderatoriaus, kurį skiria marijonų provincijolas. Šioms pareigoms tinka neseniai iš Lietuvos Vilkaviškio vyskupijos atvykęs kunigas Gediminas Keršys. Dr. Linas Sidrys pasiruošęs paremti šią poziciją ir skiria 20 tūkst. dolerių iš Amerikos lietuvių katalikų labdaros fondo.
Kad “Draugas” išvengtų katastrofos, reikia visų bendrų pastangų – gelbėjimosi valčių. Aš pasiruošęs padėti kiek pajėgsiu. Manau, atsiras ir daugiau savanorių.