Šią vasarą Vakarų Europos žiniasklaidoje jau ne sykį linksniuotos Rytų Europos valstybės, neskubančios dalintis kontinentą užgriuvusia pabėgėlių našta. Tačiau pabėgėlių bei imigrantų srautams neslūgstant, prieglobsčio politiką priverstos keisti ir senbuvės, ligi šiol garsėjusios svetingumu.
Garsaus vokiečių filosofo Peterio Sloterdijko manymu, didžiąją dalį dabartinio imigracijos srauto sukėlė neteisinga Europos šalių užsienio politika: „Europiečiai turėtų naujai pergalvoti savo patrauklumą pabėgėliams“ ir pamąstyti apie gynybines sistemas, – ragina filosofas.
Pirmasis žingsnis šia kryptimi – diferencijuotas požiūris į turtingose Europos šalyse prieglobsčio ieškančius žmones. Tiesa, Vakarų žiniasklaidoje bei politikų diskusijose ir toliau dominuoja „pabėgėlių“ sąvoka, linkusi ištvinti panašiai kaip ir patys imigrantų srautai.
Tačiau nesibaigiančio antplūdžio sukeliamos milžiniškos išlaidos verčia tikrus pabėgėlius skirti nuo netikrų, nuo vadinamųjų ekonominių pabėgėlių. Net ir humaniškiausiai nusiteikę politikai pagaliau ryžtasi garsiai įvardinti savaime suprantamą dalyką: geresnio gyvenimo siekis dar nėra pagrindas politiniam prieglobsčiui.
Gerovės lūkesčių sukelta migracija vyksta ir tarp skirtingo ekonominio pajėgumo bei socialinio saugumo ES šalių. Lietuviams, šimtais tūkstančių palikusiems tėvynę, šito aiškinti nereikia. Turbūt ne vienas jų veikė pagal seną romėnų posakį: „Ibi patria, ubi bene“ – „Tėvynė ten, kur gera“. Vadovaudamiesi tuo principu, naujosios tėvynės turtingose Europos valstybėse ieško ir savo namus Balkanuose, Pakistane, Afganistane ar Afrikoje palikę žmonės.
Eurostato duomenimis, prieglobsčio ES šalyse šiais metais ieškojusieji pagal geografinius regionus pasiskirsto taip: 35 procentai kilę iš Europos, 17 – iš Azijos, 19 – iš Afrikos, 25 – iš Artimųjų Rytų ir 4,4 procentai iš kitų pasaulio regionų.
„Pirmūnė“ Švedija
Pagal priimamų pabėgėlių skaičių tūkstančiui gyventojų ilgą laiką pirmavo Švedija. Ši 9,7 milijonų gyventojų turinti valstybė praėjusiais metais priėmė per 100 tūkstančių pabėgėlių ir galėjo didžiuotis esanti nors ir maža, bet humanitarine prasme galinga valstybė.
Didžioji pabėgėlių statusą gavusiųjų dalis lieka gyventi Švedijoje visam laikui, atsigabena į ją ir savo šeimas.
Tačiau didžiulis pabėgėlių antplūdis privertė ir švedus atsisveikinti su svetingumo kultūra. Švedijos gyventojai nepatenkinti, – apklausos parodė, kad kas penktas jų svarbiausia tema laiko pabėgėlius. Ima trūkti pastatų naujiems atvykėliams apgyvendinti, pabėgėlių tarnybos nebesusidoroja su darbo krūviais. Nuolat didėjantis imigrantų skaičius keičia šalį, darosi vis sunkiau juos integruoti į visuomenę.
Todėl dešinysis politinis sparnas, Švedijos demokratai, reikalauja sumažinti priimamų pabėgėlių skaičių 90-čia procentų. O ir krikščionys demokratai bei liberalai pasisako už socialinių pašalpų pabėgėliams apkarpymą. Kaip sąlygą pasilikti šalyje visam laikui jie iškėlė reikalavimą: pabėgėlių statusą turintieji privalo patys pasirūpinti pragyvenimu.
Būtent „pirmūnai“ švedai šių metų pavasarį garsiausiai reikalavo įvesti ES pabėgėlių paskirstymo kvotas. Pati Švedija pagal kvotas nori priimti tik 1800 pabėgėlių, – tiek, kiek dabar į Švediją atvyksta per 10 dienų.
Iš Danijos papūtė atšiaurus vėjas
Danija dėl savo dosnios socialinės sistemos taip pat ilgą laiką buvo pabėgėlių magnetas. Tačiau pirmajame 2015 metų ketvirtyje naujai registruoti tik 267 pabėgėliai milijonui gyventojų.
Naujoji valdžia netruko parodyti, ką ji galvoja apie atvykėlius. Jų strategija – padaryti šalį pabėgėliams kuo nepatrauklesnę. Su tokiu šūkiu į rinkimus ėjo dabartinis premjeras Larsas Løkke Rasmussenas.
Integracijos ministrė Inger Støjberg pažadėjo sugriežtinti įstatymus, o paramą pabėgėliams jau sumažino perpus. Tiesa, sumos anksčiau buvo išties didelės: vietoj 10.849 kronų (1.454 euro) prieglobsčio ieškantis asmuo ateityje per mėnesį gaus „tik“ 5.945 kronas. Šeimai su vaikais išmokama suma atitinkamai bus sumažinta nuo 28.832 iki 16.638 kronų.
Be to, Danija planuoja potencialius pabėgėlius atbaidyti per medijas ten, kur aktyviausiai veikia žmonių kontrabandininkai, tarkime, Turkijoje.
Danijos spaudoje buvo paskelbtos lentelės, kuriomis, pasirodo, kontrabandininkai informuoja savo klientūrą apie patraukliausias ES šalis. Lentelėse konkrečiai nurodomos sumos, kurias pabėgėliams valstybė moka prieglobsčio procedūros laikotarpiu. Nurodomos ir socialinės išmokos jau politinį prieglobstį oficialiai gavusiems asmenims bei jų šeimos nariams. Iš lentelių aiškėja, kad pabėgėliams patraukliausios šalys yra Švedija, Norvegija, Danija ir Vokietija.
Danijos integracijos ministrė Inger Støjberg nori tą „hitų sąrašą“ pakeisti pasiųsdama žinią: „Danija nebėra patraukli pabėgėliams“. Ji tikisi, kad ta žinia greitai pasklis tarp pabėgėlių ir atšiaurus vėjas iš Danijos nukreips juos į kitą Europos šalį. O tiems, kurie ir toliau mėgins patekti į Daniją, premjeras pažadėjo sustiprinti pasienio kontrolę, kad užkirstų kelią nelegaliai imigracijai.
Chaotiškos sąlygos Prancūzijoje
Prancūzija pirmąjį šių metų ketvirtį priėmė 224 pabėgėlius milijonui gyventojų. Ši didelė valstybė neturi vieningos pabėgėlių priėmimo sistemos, panašios į Šiaurės Europos valstybių ar Vokietijos sistemas.
Pabėgėliai čia buriasi į nelegalias ar pusiau legalias stovyklas. Viena tokių stovyklų, gyventojų vadinama naujosiomis džiunglėmis, įsikūrė Kalė miesto pakraščiuose, buvusio šiukšlyno teritorijoje, kur nuo 3 iki 5 tūkstančių pabėgėlių iš Sudano, Etiopijos, Eritrėjos ir Afganistano pasistatė palapines ar laikinas pašiūres. Higienos sąlygos stovykloje katastrofiškos, todėl pabėgėlių tikslas – eurotuneliu kuo greičiau pasiekti Didžiąją Britaniją, kur jie tikisi geresnių galimybių gauti prieglobstį ir finansinę paramą.
Tačiau ir Didžiosios Britanijos valdžia dabar signalizuoja migrantams, kad šalyje veikianti prieglobsčio teisė nepritaikyta tokiam masiniam antplūdžiui. Vyriausybė skiria milijonus eurų tuneliui nuo pabėgėlių apsaugoti.
Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas pažadėjo kuo greičiau išsiųsti iš šalies nelegalus ir griežtinti įstatymus. Imigracijos, tiek pabėgėlių, tiek ir migrantų iš kitų ES šalių, tema Didžiojoje Britanijoje jau kuris laikas aštri kaip jokia kita.
Beje, kalbėdamas apie būtinybę gintis nuo imigrantų, D. Cameronas neužsimena apie beviltišką pabėgėlių, tarp jų ir vaikų bei besilaukiančių moterų padėtį Kalė „naujosiose džiunglėse“. „Doctors of the World“ kelia aliarmą, kad ten apsistojusiems žmonėms trūksta netgi vandens.
Pabėgėlių skaičiumi pirmaujančiai Austrijai padės Slovakija
Austrija pirmąjį metų ketvirtį priėmė 1141 pabėgėlį milijonui gyventojų. Šalies vidaus reikalų ministrė Johanna Mikl-Leitner (ÖVP) pareiškė, kad Austrija šiuo metu priima daugiau pabėgėlių nei Italija ir Graikija kartu paėmus.
Dėl to šaliai iškyla atvykėlių apgyvendinimo problema: pirminio priėmimo stovykloje Žemutinėje Austrijoje vietoj numatytų 2000 dabar yra apsistoję 4000 pabėgėlių. Nebepakanka ir palapinių, todėl net šeimos su vaikais priverstos nakvoti po atviru dangumi.
Šioje situacijoje padėti kaimynei suskubo Slovakija: šalies vyriausybė pažadėjo nuo rugpjūčio 1 dienos penkiems šimtams pabėgėlių užleisti Vakarų Slovakijoje esančias tuščias buvusio universiteto patalpas. Išlaidas dalysis abi šalys.
Šis Slovakijos vyriausybės solidarumo žingsnis, suprantama, pagerino šalies reputaciją vakarinių ES kaimyninių akyse. Nes iki šiol ji drauge su Čekija, Lenkija ir Baltijos valstybėmis paprastai buvo linksniuojama kaip pabėgėlių besikratanti šalis. Nuo 1993 metų iki dabar Slovakija yra suteikusi politinį prieglobstį 650 žmonių.
Rytų Europa kritikuojama dėl priešiškumo kitokiems
Rytų Europos valstybių nenoras dalintis ES užgriuvusia pabėgėlių našta Vakaruose neretai aiškinamas jų priešiškumu kitokiems. Ta pati Slovakijos vyriausybė ES derybose dėl pabėgėlių kvotų yra pareiškusi norinti priimti tik krikščionis iš Sirijos.
Gyventojų apklausa Lenkijoje parodė, kad maždaug 70 procentų lenkų pasisako prieš pabėgėlių iš Afrikos bei Artimųjų Rytų priėmimą. Lenkijos premjerė E. Kopacz Europos Komisijai taip pat yra sakiusi, kad Lenkija yra pasiruošusi priimti 60 pabėgėlių šeimų iš Sirijos, tačiau jos turėtų būti atrinktos remiantis religija – visi pabėgėliai privalą būti krikščionys.
Pabėgėlių tranzito valstybe tapusios Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas piešia bauginančius scenarijus: kalba apie „mases nelegalių imigrantų“, kurios tampa rimta grėsme Europai, šalių kultūrinei tapatybei, atneša nusikalstamumą, didina nedarbą bei teroro pavojų. Jis kritikuoja kairuolišką ES vadovų politiką, nes jiems imigracija neatrodo pavojinga, netgi priešingai, imigraciją jie vertiną kaip šansą tikėdamiesi, „kad imigracijos eskalacija įstengs ekstremaliai susilpninti ar netgi eliminuoti nacionalines struktūras“.
Galingų imigracijos srautų akivaizdoje gūžiasi ir mažos Baltijos valstybės. Buvusi Estijos užsienio reikalų ministrė ir buvusi europarlamentarė Kristina Ojuland bene griežčiausiai iš visų Baltijos šalių atstovų pareiškė, kad „baltoji rasė yra pavojuje ir negrų klausimas estų tautai egzistencinis“, todėl šaliai atvėrus jiems duris, „istorijos jau niekas nepakeis“. Ji netgi ragina Europos mastu pradėti parašų rinkimo kampaniją, kad nebūtų leidžiama „vadinamiesiems pabėgėliams“ kirsti Viduržemio jūros.
Ne daugiau 200 pabėgėlių ir, pageidautina, krikščionių tikėjimo šeimų norėtų priimti Estijos socialinių reikalų ministras Margus Tsahkna: „Nes juk esam krikščioniškos kultūros šalis.“ Pabėgėliai iš Afrikos būtų šaliai „per sunkus uždavinys“ – pritaria jam premjeras Taavi Rõivas.
Vokietijos dienraštis „Tageszeitung“, straipsnyje „Svetimšaliams priešiškos Baltijos valstybės“ įvertindamas tokią politikų laikyseną, konstatuoja, kad Latvijoje ir Estijoje nepalankumas pabėgėliams įgauna paranojiškų bruožų.
Latvijoje konservatoriai su premjere Laimdota Straumuja ir „žalieji“ ilgai spyriojęsi ir delsę pasidavė Briuselio spaudimui ir pažadėjo priimti iki 250 pabėgėlių per ateinančius dvejus metus, tačiau vidaus ministras Rihardas Kozlovskis pabrėžė, jog tai būsiąs vienkartinis solidarumo gestas.
Koalicijos partneriai iš „Tautinės sąjungos“ dar paaiškino, kad Latvija ištisus dešimtmečius buvusi priversta priimti daugiau migrantų nei kuri nors kita ES šalis – tai sakydamas jis turėjo omeny 30 procentų Latvijos rusakalbių.
Pagal aktualų migrantų integracijos politikos ES šalyse indeksą (Migrant Integration Policy Index) Latvija vertinama kaip imigracijai priešiškiausia ir integracijos politiką prasčiausiai vykdanti ES valstybė.
Komentuodamas tą faktą, vokiečių dienraštis „Tageszeitung“ straipsnyje „Svetimšaliams priešiškos Baltijos valstybės“ nepraleidžia progos užbarstyti druskos ant Latvijos žaizdos: „O juk Latvija turėtų džiaugtis kiekvienu atvykėliu: per pastaruosius 15 metų šalį paliko per 270 tūkst. žmonių, taigi 14 procentų nuo bendro gyventojų skaičiaus“.
Beje, kritikuodami Baltijos valstybes už jų vengimą priimti pabėgėlius, vokiečiai užmiršta atkreipti dėmesį į kitą aspektą: kad patys pabėgėliai nenori tose šalyse pasilikti.
Tuo galėjo įsitikinti ir Vokietijos radijo žurnalistai, lankęsi pabėgėlių stovykloje „Mucenieki“, esančioje 40 km atstumu nuo Rygos, kur buvusiose sovietų armijos kareivinėse, šviesiose, gražiai suremontuotose patalpose, gyvena 68 pabėgėliai.
Pabėgėlis iš Sirijos prisipažino vokiečių žurnalistei: „Į Latviją mes nenorėjom, kai kurie galvojo apie Švediją, mano tikslas buvo Vokietija. Tačiau pasienyje mane sulaikė dėl suklastoto paso. Pabėgėlių stovykla čia komfortabili, bet Latvija – neturtinga ir negali mums nieko pasiūlyti. Dienai mes gaunam 2 eurus 15 centų, to juk nepakanka pragyventi. Laukiu, kol gausiu politinį prieglobstį, ir tada trauksiu į Vokietiją“.
Laura Laiva, globojanti pabėgėlius stovykloje, sako, kad ją tokie aukšti pabėgėlių lūkesčiai skaudina. „Neseniai buvo užsukusi kaimynė pensininkė. Pamačius, kaip gerai čia gyvena pabėgėliai, jai akys sudrėko nuo ašarų. Mūsų senoliai dažnai turi išsiversti su 100 eurų per mėnesį, jie gyvena be galo vargingai. Tai ir darosi skaudu, kai pabėgėliai reiškia nepasitenkinimą.“
Dažnai pasigirstantiems Baltijos valstybių atsakingų asmenų argumentams, kad patys pabėgėliai nesiveržia ieškoti prieglobsčio jų šalyse, pritaria ir organizacijos „Pro Asyl“ vadovas Günteris Burkhardtas: „Joks siras, kurio šeima gyvena Vokietijoje, savo noru neis į tokias valstybes kaip Vengrija, Lenkija ar Estija.“
Vokietija pasiryžusi pabėgėlių naštą pakelti stoiškai
Vokietija pirmąjį metų ketvirtį priėmė 900 pabėgėlių milijonui šalies gyventojų. Nuo sausio iki birželio mėnesio Vokietijoje paraišką politiniam prieglobsčiui vidutiniškai per dieną padavė 989 pabėgėliai, iki birželio iš viso – beveik 180 tūkst. žmonių. Iki metų pabaigos tas skaičius gali išaugti iki pusės milijono. Ypač padidėjo prieglobsčio ieškančiųjų skaičius nuo liepos mėnesio, kai per dieną Žemutinėje Bavarijoje užregistruojama iki 1000 pabėgėlių, o Berlyne – iki 800 pabėgėlių.
Liepos mėnuo priimtų pabėgėlių skaičiumi muša visus ankstesnius rekordus – 79 tūkst. atvykėlių per mėnesį. Migracijos ir pabėgėlių departamentas nebesusidoroja su krūviais: eilės pradėti prieglobsčio procedūras Vokietijoje šiuo metu laukia 209 tūkst. asmenų, iš jų 94 tūkst. – iš Vakarų Balkanų ir 40 tūkst. – iš Sirijos.
Atitinkamai išaugo ir lėšos. Jų mastą atskleidžia vieno miesto – Berlyno – duomenys, paskelbti žurnale „Focus“. Vien pabėgėlių apgyvendinimas jau ir taip skolose skęstančiai Vokietijos sostinei praėjusiais metais kainavo 94,4 milijonus eurų. Šiuo metu statomi šeši konteinerių kaimai, kuriuose gyvens 2186 pabėgėliai, miesto biudžetui atsieis 42,7 milijonus eurų, taigi, beveik po 20 tūkst. eurų vienam pabėgėliui.
Dar prisideda kišenpinigiai: kiekvienas pabėgėlis gauna 143 eurus, nepriklausomai nuo to, ar jis turi galimybę gauti pabėgėlio statusą, ar ne. Medicininei pabėgėlių priežiūrai Berlyno miestas šįmet jau išleido 23,4 milijonus eurų.
Skaičiai kalba patys už save. Todėl suprantama, jei, kaip rodo naujausios gyventojų apklausos rezultatai, piliečių pasirengimas priimti tiek daug žmonių mažėja. Tiesa, esama daug savanorių pagalbininkų. Tarkime, pensininkų mokytojų, pasirengusių be atlyginimo mokyti pabėgėlius vokiečių kalbos.
Bet grėsmingai daugėja agresijos: beveik kasdien Vokietijoje įvykdomas išpuolis prieš pabėgėlių gyvenamus ar jiems ruošiamus centrus. Pasitaiko ir tiesioginių susidūrimų su pabėgėliais. Drezdene buvo akmenimis apmėtyti net raudonojo kryžiaus bendradarbiai, statę palapines pabėgėliams.
Didėjant pabėgėlių skaičiui ir augant įtampai šalyje, Vokietijos politikai ir toliau stengiasi išlaikyti šaltas galvas ir šiltas širdis, neišsižadėti aukštų humanistinių principų. Todėl Bavarijos ministras pirmininkas Horstas Seehoferis (CSU), liepos viduryje pareikalavęs imtis priemonių prieš „masinį piktnaudžiavimą prieglobsčio teise“, netruko susilaukti iš socialdemokratų bei žaliųjų aštrios kritikos, buvo netgi išvadintas Vokietijos Orbánu, apkaltintas populizmu bei dešiniojo radikalizmo kurstymu.
Tačiau Bavarijos ministras pirmininkas nepasiduoda išmušamas iš vėžių ir planuoja ekonominiams migrantams iš Vakarų Balkanų šalių įrengti pasienyje dvi atskiras stovyklas, kur skubos tvarka atlikus prieglobsčio procedūrą, jie būtų kuo greičiau išsiųsti atgal. Dabar šis bavaro planas susilaukia pritarimo ir kitose žemėse, netgi valdomose socialdemokratų.
Juk 99 procentai prieglobsčio prašytojų iš Balkanų šalių šiaip ar taip negauna pabėgėlių statuso. Jie ne tik kad užima tikriems pabėgėliams reikalingas vietas, bet dar ir kainuoja šaliai milžiniškas sumas.
Vis garsiau girdėti balsai, raginantys Balkanų šalis Albaniją, Kosovą ir Juodkalniją paskelbti saugiomis (atvykėliams iš saugiomis laikomų šalių prieglobstis paprastai nesuteikiamas). Svarstoma ir galimybė grąžinti vizų režimą. Heseno žemės ministras pirmininkas Volkeris Bouffier (CDU) prieglobsčio prašytojams iš Balkanų pasiūlė nebemokėti kišenpinigių, o tiesiog aprūpinti juos reikiamais daiktais.
„Mokytojas iš Albanijos, padavęs paraišką prieglobsčiui, Vokietijoje per tris–keturis mėnesius gauna daugiau pinigų, nei namie uždirbtų per dvejus–trejus metus“, – argumentuoja Bouffier.
Ištisomis šeimomis atvykę žmonės iš Vakarų Balkanų kišenpinigių dėka per mėnesį susirenka iki 1000 eurų. Turint omeny tenykštį vidutinį atlyginimą 300 eurų, jau vien kišenpinigiai yra tikras masalas Vokietijoje ieškoti prieglobsčio.
Kaip neseniai dienraščiui „Süddeutsche Zeitung“ išsitarė Serbijos ministras pirmininkas Aleksandras Vucicius apie savo tautiečius: „Juk tai ne politinio prieglobsčio ieškantieji. Jie nori tik jūsų pinigų.“
Dauguma pabėgėlių iš Balkanų šalių puikiai žino, kad neturi šansų į prieglobstį, ir vis vien atvyksta. Negavę to statuso ir išsiųsti iš šalies, po kurio laiko vėl grįžta. Ir vėl viskas prasideda iš naujo.
Net ir Hanoverio evangelikų vyskupas Ralfas Meisteris reikalavo skirti tikrus, karo pabėgėlius, nuo ekonominių migrantų, sakydamas, jog skurdas nėra pagrindas politiniam prieglobsčiui gauti. Drauge vyskupas pabrėžia, kad Vokietija galinti priimti daugiau tikrų pabėgėlių iš karo alinamų regionų: „Priglausti žmones, kuriems iškilusi grėsmė – humaniškos visuomenės požymis“, – sakė Meisteris.
Karo pabėgėliams vokiečių širdys atviros. Net 93 procentai apklaustųjų pritaria vyriausybės linijai suteikti karo pabėgėliams politinį prieglobstį.
Vokiečių pasirengimas stoiškai išlaikyti aukštus moralinius standartus, kad ir kiek lėšų bei jėgų tai kainuotų, skamba ir Vokietijos miestų sąjungos vadovo Staphan Articus žodžiuose: „Esame didelio potencialo šalis, gebanti sėkmingai susidoroti ir su neįprastomis situacijomis. Panikavimas čia nepadės. Miestai turi būti ir toliau pasirengę priimti pabėgėlius iš pilietinių karų siaubiamų regionų bei politiškai persekiojamus asmenis.“
delfi.lt