Protestuotojai prieš D–6 nebuvo persekiojami
Dabar mažai kas ir prisimena, kad didžiajam žygiui už Lietuvos laisvę žmones paskatino prie Nidos atsiradusi naftos platforma D–6. 1988-aisiais lietuvių ir rusų mokslininkai bendromis pastangomis įrodė tuometinei TSRS vyriausybei, kad išgauti naftą Baltijos jūroje, už 22 kilometrų nuo Kuršių nerijos, yra labai rizikinga, nes didelės avarijos atveju būtų užteršti Lietuvos, o gal net ir Latvijos paplūdimiai.
Savo ruoštu Lietuvoje buvo surinktas milijonas gyventojų parašų, kuriais jie nepritarė naftos gavybai Baltijos jūroje. Masinis parašų rinkimas buvo akivaizdus veikimas prieš totalitarinės TSRS interesus, tačiau komunistinio režimo lyderiai nedrįso viešai išvadinti naftos gavybai prieštaraujančių žmonių imperialistų, amerikonų, Chevrono ar dar kokiais nors agentais, taip pat neįsakė kėgėbistams persekioti ir bausti aktyvistus. Jei būtų tokį nurodymą KGB gavęs, tai būtų ką nors ir pasodinę.
Vėliau Rusija vis dėl to naftos gavybą D–6 telkinyje pradėjo ir iki šiol tebevykdo. Ar tai kelia grėsmę mūsų paplūdimiams? Kol neįvyko avarija, didelės grėsmės lyg ir nėra, o jei kada įvyks, tai pasekmės gali būti labai liūdnos. Belieka melsti Dievą, kad greičiau ten išsektų nafta ir viskas pasibaigtų laimingai.
Ko galėtų pasimokyti J. Gebelsas iš mūsų politikų?
O dabar pakalbėkime apie skalūnų dujų reikalus. Daugiau kaip 20 metų esame nepriklausomi, deklaruojame, jog esame demokratinė valstybė, kurios valdžią piliečiai renka laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose, priklausome ES ir NATO, džiaugiamės žodžio ir visomis kitomis įmanomomis vakarietiškomis laisvėmis. Ir štai užteko Žemaitijos ūkininkams suabejoti, kad skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos metu chemikalais gali būti užteršti jų žemė ir vanduo, kai prieš juos laisvos Lietuvos demokratiškai išrinkti politikai pradėjo tokią šmeižto kampaniją, iš kurios turėtų ko pasimokyti net pats nacistinės Vokietijos ideologinis vadas Jozefas Gebelsas. Pasirodo, kad Tauragės rajone, kur kilo pasipriešinimas skalūninių dujų žvalgybai ir gavybai, gyvena ne taikūs žemaičių ūkininkai, o baisiausi Rusijos ir „Gazpromo“ agentai.
Iš pasisakymų žiniasklaidoje susidaro įspūdis, kad taip žemaičius ūkininkus dažniausiai vadina vienos partijos, perėmusios Sąjūdžio vėliavą, atstovai. Tai žmonės, kurie sakosi esą uolūs krikščionys ir kovotojai su totalitarizmu, nepalenkiami žmogaus teisių gynėjai Rusijoje ir Baltarusijoje, negailestingi KGB ir užsienio agentų medžiotojai.
Bet KGB ir užsienio agentai, anot jų, yra dviejų rūšių: geri ir blogi. Nepriklausomos Lietuvos valdžiai prisipažinęs KGB agentas yra geras, nes jis ištikimai tarnauja korumpuotos nepriklausomos Lietuvos valdžios struktūroms. Kuo baisesnes niekšybes prisipažinęs agentas darė sovietmečiu, tuo jis yra vertingesnis ir tuo uoliau persekioja nepriklausomos Lietuvos piliečius šiandien bei ištikimiau tarnauja naujiesiems šeimininkams.
Tas pats ir su užsienio agentais. Blogi ir pavojingi užsienio agentai yra tik iš Rytų, o vakariečiai – visi be išimties yra tik geri. Jie gali netrukdomai vykdyti ekonominį špionažą, griauti mūsų ekonomiką, daryti įtaką mūsų politikams ir įstatymų priėmimui, organizuoti globalistų mafijai neįtikusio prezidento pašalinimą iš posto, proteguoti savo šalių verslininkus, organizuoti mūsų gamtinių išteklių užgrobimą ir mūsų žmonių išnaudojimą, statyti nelegalius kalėjimus ir kankinti ten žmones, tačiau jie visada neša tik gėrį.
Tačiau įdomiausia tai, kad per 20 metų mūsų „šaunieji kontržvalgybininkai ir saugumiečiai“ taip ir nesugebėjo išaiškinti nė vieno rimtesnio agento (kad ir iš tų pačių nekenčiamų Rytų, o ką jau bekalbėti apie Vakarus). Tuo tarpu estai išaiškino, ir galbūt dėl to gyvena geriau.
Teroristai įsitvirtino tvarteliuose ir kaimo trobose
Tačiau skalūninių dujų byla rodo, kad ne taip paprasta tuos agentus išaiškinti, nes jie susitelkė tam tikruose Lietuvos regionuose ir, remiami Rusijos, organizuotai kenkia Lietuvos valstybei. Ne specialiosios tarnybos, o budrūs žurnalistai, politologai ir grupė Seimo narių išsiaiškino, kad toks „agentų, šnipų ir teroristų lizdas“ yra Žygaičių kaimas Tauragės rajone. Kaip teigia vienas garsus žurnalistas, Nepriklausomybės Akto signataras, žygaitiškiai, įsitvirtinę savo silikatinių plytų trobose ir tvarteliuose, sėkmingai kovoja prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę ir stumia šalį tiesiai į Rusijos ir „Gazpromo“ glėbį. Anot žurnalisto, ministrai, Seimo nariai ir net pats Premjeras yra bejėgiai prieš gerai organizuotus žygaitiškius, todėl tikėtina, kad radus skalūnų dujų tie gyventojai tiesiog privalės išnykti. Priešingu atveju Pietvakarių Žemaitijoje gali susiformuoti teroristų valdomas Gazos ruožo analogas su tuneliais į Kaliningrado sritį.
Kad tose Lietuvos vietose, kur bus rasta skalūnų dujų, nebeliks vietinių gyventojų, atvirai rašo laikraščio „15 centų“ vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka: „Per dešimtmetį tarp dviejų gyventojų surašymų Tauragės rajonas neteko 17 proc. žmonių, 2023 metais, kai Lietuvoje galbūt bus pradėta dujų gavyba – jei tik pavyks jų rasti, kaimuose apskritai žmonių gali nebelikti (…). Kam bus geriau, jei vadovaujantis argumentu „geriau, kad tų skalūnų nebūtų“, nebus nei dujų, nei gyventojų aplink Žygaičius?“
2011 metais Tauragės rajone gyveno 43 tūkstančiai 946 žmonės. R. Valatka sako, kad po 10 metų ten gali nebelikti gyventojų. Tai kur jie dings? Bus ištremti, išnuodyti dujomis kaip kurdai ar tiesiog iššaudyti kaip Brazilijos džiunglių indėnai? O gal juos subombarduos NATO lėktuvai, nes NATO lėktuvai bombarduoja visus, kurie nesutinka geruoju atiduoti savo gamtinių išteklių amerikonams?! Tačiau žvelgiant į vaizdelį, kaip atrodo masinės skalūnų gavybos teritorijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, darosi akivaizdu, kad normalūs žmonės gyventi ten negali. Gal tai ir turėjo omenyje R. Valatka, sakydamas, kad radus skalūnų dujų, gyventojų ten nebeliks?
Vladimirą Jurjevičių gąsdina siautėjantys kaimiečiai
Vis dėlto vilčių teikia „Vyriausiojo Lietuvos skalūnininko“ – Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus Juozo Mockevičiaus pareiškimai. J. Mockevičius ramina, kad skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos metu pumpuojant šimtus (ar net tūkstančius) tonų chemikalų į požemius, chemikalai neturėtų patekti į požeminius vandenis, o „jei cheminės medžiagos nutekėtų, jos gruntinius vandenis pasiektų per 25 metus“. Žodžiu, nėra ko jaudintis, nes gyventojai išnyks po 10-ies metų, o vanduo užsiterš tik po 25 metų?
O kai paskaitai tokio Vladimiro Laučiaus rašliavą, tai jau net nelieka jokių abejonių, kad Lietuvos priešas Nr. 1 yra Lietuvos kaimas. Štai kaip apie Lietuvos kaimą rašo V. Laučius: „Šitame kaime svarbiausias dalykas – apsaugoti savo kaimiškąjį grynumą. Nuo „Williams“ ir „Chevron“, mistinių CŽV kalėjimų, marsiečių ir su jais slapta bendradarbiaujančio pedofilo klano, nuo lenkiškai užrašytų pavardžių ir vietovardžių, nuo anglų kalbos invazijos, nuo gėjų, Holivudo, liberalizmo ir amerikonizmo. Kaimas nori pasislėpti nuo gyvenimo po tautiniu sijonu. Ir beje, šiandien kaimas siautėja ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Į antivalstybinės propagandos chorą, pritardamas žaliųjų giesmėms, įsiliejo Žygelių kaimas“ (www.delfi.lt, 2013. 02 08.). Įdomu, kas suklaidino Vladimirą Jurjevičių Laučių, Jurijaus Otkupščikovo sūnų, kad jis Žygaičių kaimą vadina Žygelių kaimu? Šio straipsnio užsakovai ar seni rusiški žemėlapiai?
„Pseudolucaso išmintis“
Vladimirui Jurjevičiui antrina savaitraščio „The Economist“ užsienio naujienų redaktorius ir žurnalistas Edvardas Lucasas. Jis sako: „Esu tikras, kad rusai palaiko, kaip aš vadinu, pseudožaliųjų judėjimus. Tikri žalieji kovoja prieš anglies ir dyzelino naudojimą, kas iš tiesų yra dideli teršėjai. Tuo tarpu dujos yra palyginus neteršiančios. Amerikoje niekas nėra prisiteisęs pinigų iš skalūnų dujų kompanijų. Taigi, manau, kad visi pasisakymai, kad skalūnų dujos yra pavojingos, yra nesąmonė“.
Aišku, JAV ūkininkėliui yra „labai lengva“ prisiteisti pinigų iš kokios nors „Schevron“ kompanijos, kurios metinis biudžetas yra 250 milijardų litų! O ypač ūkininkų padėtį „lengvina“ ta aplinkybė, kad 500 chemikalų, naudojamų skalūnų dujų gavyboje, yra komercinė paslaptis. Gali rasti kokių nori teršalų savo žemėje ir vandenyje, bet joks teismas tau nieko nepriteis, nes ir teismas nežino, kokius chemikalus naudoja skalūnų dujų kompanijos. E. Lucasas yra įsitikinęs, kad rusai palaiko pseudožaliųjų judėjimus, o kad gręžimo agregatus suka dyzeliniai varikliai, kurie per metus sunaudoja tūkstančius tonų dyzelino, greičiausiai nieko nėra girdėjęs? Protesduodamas prieš dyzelino naudojimą, E. Lucasas, norėdamas būti tikru Lucasu, o ne „pseudolucasu“, galėtų nustoti valgyti, nes visa žemės ūkio technika yra varoma dyzeliniais varikliais. Galėtų ir elektros nevartoti, nes ketvirtadalis elektros energijos Anglijoje pagaminama, deginant akmens anglį.
Ministras rengiasi kelionei į „pavyzdinį kolūkį“
Galima čia ginčytis iki begalybės, tačiau nebesinori kartoti gausybės mokslininkų išvadų ir JAV gyvenančių žmonių liudijimų apie skalūnų dujų gavybos metu daromą žalą gamtai ir žmonių sveikatai, kadangi tai jau primena aklo ir kurčnebylio bendravimą. Kas norėjo, tas išgirdo, kas nenorėjo, tas ir neišgirs. Pagaliau aplinkos ministras V. Mazuronis ruošiasi važiuoti į JAV, kad visą tiesą apie skalūnų dujų gavybą sužinotų ne iš interneto, bet pamatytų savo akimis.
Gerai, kad žmogus ketina išsiaiškinti tiesą, tik labai tenka abejoti, ar išsiaiškins. Jeigu p. Ministras iš pradžių pasidomėtų interneto informacija, ir po to aplankytų žmones Amerikoje, kurie išdrįso liudyti apie užterštą vandenį, žemę ir orą, tada tokia kelionė turėtų prasmę. Tačiau p. Ministras greičiausiai lankys specialiai tokiems „turistams“ skirtus gręžinius, kur žaliuoja žolytė, o aplinkui krykštauja laimingi vaikai bei šypsosi jų mamytės plačia amerikoniška šypsena. Tokios kelionės primena TSKP CK politbiuro narių keliones į pavyzdinius kolūkius ar specialias parduotuves, kur apsilankę jie turėjo įsitikinti, kokie laimingi tarybiniai žmonės. Negi kas nors tiki, kad ministrui kas nors parodys objektus, kur įvyko avarijos, sprogimai, chemikalų išsiliejimai, likimo valiai palikti chemikalų baseinai arba leis pasikalbėti su nukentėjusiais žmonėmis? Esu beveik 100 proc. įsitikinęs, kad ministras V. Mazuronis grįš apimtas euforijos, rodys nuostabiausius atvirukus su gręžimo bokštais, visoms televizijoms pasakos, koks nuostabus dalykas yra skalūnų dujos ir kokia nepavojinga jų gavyba. Jeigu bus kitaip, pažadu viešai atsiprašyti aplinkos ministro V. Mazuronio.
Kol ministras keliaus po Ameriką, „Vyriausiasis Lietuvos skalūninkas“ J. Mockevičius greičiausiai mums toliau pasakos pasakas apie tai, kaip skalūnininkai negręš gręžinių vandenviečių sanitarinėse apsaugos zonose, kad užteršti geriamąjį vandenį nėra jokių galimybių ir pan. Tačiau tokie teiginiai kelia tik juoką, kadangi požeminiai vandens sluoksniai gali tęstis dešimtis kilometrų, todėl tik laiko klausimas, kada į požeminį vandenį patekę teršalai nukeliautų iki artimiausios vandenvietės ir patektų į mūsų vandentiekius. Sanitarinės zonos ir skalūnų dujų gavyba niekaip nėra susiję dalykai: tik to dar betrūktų, kad skalūnų dujų paieškos gręžinius pradėtų daryti vandenvietėse.
Patys geologai pripažįsta, kad pumpuojant į požemius šimtus tonų chemikalų, mineralinius vandenis, kurie yra daug giliau už geriamąjį vandenį (apie 700 metrų gylyje) užteršti daug lengviau. O svarbiausia, kad mineralinio vandens sluoksniai natūraliais plyšiais susisiekia su geriamuoju vandeniu.
Bet ministrui vis tiek atrodo, kad nėra „net teorinės galimybės“ užteršti geriamąjį vandenį chemikalais, žvalgant ir išgaunant skalūnų dujas. Todėl mažai tikėtina, kad amerikonai bus labai suinteresuoti pakeisti tokį „tvirtą“ mūsų ministro požiūrį į skalūnų dujų problemą.
Rimantas Braziulis, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas
www.zaliojilietuva.lt