KRISTINA SABALIAUSKAITĖ
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS
Tautos išmintis smagiai pasakoja apie pelę. Ir kalną. Derinys neprastas: “Pelė kalną pamatė”. Ir kas… kad pamatė? Pelė uodega vykst, dantukais trekšt, o kalnas stovi.
Kristina Sabaliauskaitė įsismagino Justiną Marcinkevičių pulti. PELĖ KALNĄ VERČIA.
Ar galvoje negerai? Laikinai populiari beletristikos herojė, istorinių feikų autorė – lietuvių klasiką, tautos sąžine pavadinamą, verčia? Mūsų Justinas ne tik jautriausia poezija alsuoja, meilės lyrika, bet Justinas yra KŪRĖJAS didžiąja raide. Jis, ne kas kitas nelaisvės metu, ypač po 1969 metų lietuviškos istorijos gelmes pažadino, mūsų alkį joms sukėlė.
Ne, tokio kalno nepajudinsi.
Tad kaip šitaip – pulti? Ar tikrai galvoje negerai? Matyt, sąžinėje negerai…
O, taip. Pelė yra pelė, ji judri – tai ji čia, tai ji ten, ji ir aplink apibėga.
Žodžiu,K.Sabaliauskaitė vėl apsireiškė mūsų valstybėje. Mano kukliomis žiniomis rugpjūčio 2 dieną ji pasirodė Plungės bibliotekoje, “Florencijos sinjorijos” salytėje…
Išsyk keistoka buvo biblioteninkėms išgirsti, kad žvaigždė nukris iš dangaus į jų jaukų židinį. Nes juk savo ausimis girdėjo, kaip beletristė Vilniaus knygų mugėje garsiai pareiškė, kad kultūros rajonai neturi, ją (“kultūrą”) reikia vežti “ten – iš Vilniaus”. Vadinasi, ryžosi atvežti.
Gal kurį tamsų rajoną žvaigždė ir prieš Plungę buvo nušvietusi, nežinau, bet apie Plungę mano žinios tikros.
Leidyklos “Tyto alba” vadybininkė gerai paruošė susitikimą: knygų buvo pakankamai, nurodymai “nefotografuoti renginio metu” buvo griežtai pagarsinti. Taip, deguto šaukštas išsyk…Tą nurodymą išgirdę, žemaičiai apsidairė, lyg KGB laikus prisiminę. Bet ką darysi? Suėjo, nejaugi išsiskirstys… O buvo net per 100 galvų, kas vasaros atokaitoje geras šmotas.
Apie ką kalbėjo Europos įžymybė? Beveik nieko apie savo šventus raštus/knygas, o iš esmės apie savo ryšius, įtaką ir Europą. Tiesa, pradžioje dar išklausė litaniją apie savo premijas, kurias gavusi – biblioteninkė paskaitė.
Ir tada jau nušvito, ir tamsią Oginskių dvaro provinciją auklėjo. Sužinojo žemaičiai, kad beletristės vertimų pajėgos ne tik visą Rytų Europą ir jos apgyventą Angliją užkariavo, bet jau ir Prancūziją pradeda guldyt ant menčių, nes garsioji “Éditions Gallimard” jos ėmėsi. O ten, žiūrėk, ir Švedijos komitetas išgirs, įvertins.
Žinoma, ir vėl teko Justinui Marcinkevičiui.
Į žemaičio, atsistojusio salės viduryje, klausimą: “Ar jūs sąmoningai dalyvavote … akcijoje… prieš Justino Marcinkevičiaus paminklą?” beletristė trumpai drūtai rėžė : “Ir dalyvauju. Nes Justino Marcinkevičiaus trilogija yra melas ir apgaulė”. Tokio verdikto nukirstas, žemaitis susigūžė ir atsisėdo.
Renginys baigėsi, įžymybės inercija buvo stipri, žemaičius sujaudino drąsa – knygas pirko, į eilę stojo, švento parašo laukė.
Gavusi kuklų honorarą, beletristė išskubėjo į Skuodą. Po to į Rietavą, Gargždus.
Šią savaitę, sako, “reiduoja” Aukštaitijoje.
Kažin kodėl manau, kad į tamsius Prienus, o ypač Justino Marcinkevičiaus vardo biblioteką Kristina Sabaliauskaitė nevažiuos… Bet… su jos morale? Su tuo dirbtiniu intelektu, kai ir sąžinė dirbtinė – kodėl nenuvažiavus? Pelė yra pelė.
O kalnas yra kalnas.
Nekantrus esu žmogus, rašyti įpratęs, štai ir parašiau.
Ir šią rašliavą keliems savo draugams nusiunčiau. Gavau kelis atsakymus.
Pirmas – iš didelio mūsų ir pasaulinės literatūros žinovo:
“Arvydai, tavo nerimas nėra vienišas.
Dėl Kristinos Sabaliauskaitės kritikai netyli.
Pažiūrėk “Kultūros barai” – 2023, Nr.12. Gintaras Lazdynas pasodino poniutę į vietą. Atmetė jos populiarumo kortą: “Jeigu meninę kūrinio vertę lemtų vien tiražas, turėtume pripažinti, kad “Silva rerum” smarkiai nusileidžia Stalino premijos laureato Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus “Kalvio ignoto teisybei”, nes šis dvitomis romanas 1950-1965 m. skirtingose leidyklose vie rusų kalba pasirodė pusės milijono tiražu”. G. Lazdynas (gimęs 1959, hum. mokslų daktaras) gražiai po šipuliuką išnarsto tą keistą “šedevrą” ir daro išvadą: “Romanas populiarus todėl, kad literatūra turi ne tik meninę vertę. Dauguma, nekvaršindama sau galvos dėl rimtosios literatūros standartų, skaitė romaną kaip paprasčiausią nuotykinį pasakojimą, smagiai užpildantį laisvalaikį… Kritikai neneigia, kad K.S. romanas yra pramoginis fast-food (greitas maistas), kurį didžioji skaitytojų dalis praryja vienu kąsniu, nė neketindama iš jo perprasti isrorijos ar menotyros, psichologinės analizės ar teksto suvokimo paslapčių. Taigi akademinė kritika čia neturi ką veikti” .
Ir jis teisus.
Kitas dalykas, kad K.S. skaitytojai neskaito “Kultūros barų”, neskaistys nei “K.B.”, nei “Metų” ir net “Aidų”, – jeigu tie ir išdrįstų ką stipresnio išspausdinti apie modernią beletristę.
Žinoma, lieka problema: kaip pastatyti į vietą viešus K.S. darkymusis?
Turbūt tikrai tiktų viešuose renginiuose kiekviena proga VAINIKUOTI “NUOGĄ KARALIENĘ” susirinkusiųjų akyse. Akis už akį, kur dingsi. Dėl kiekvieno nachališko jos akibrokšto – atsakymas. Tiktų ir interviu, uždrožiant jai lyg tarp kitko.
Bett. Ji tikrai neverta profesionalios polemikos.
Pagaliau ir žmonės patys gerai atsirenka, kas ir kodėl ką sako ir pasako.
Geriausia, žinoma, būtų paskelbti metodus, kuriais ji platina savo “šedevrų” leidybą svetur. (Dabar jau Prancūzijoje? Žinomiausioje leidykloje?)
Bet čia reikėtų dėti tašką. Juk neužsuksi į užkulisius, kur mirtingiesiems draudžiama kišti nosį.
O ramiau pažiūrėjus, jau aišku: tas kvietkelis K.S. savaime nudžiūs, kiek besireklamuotų…”
————-
Ir antras laiškas – iš kito rimto profesoriaus, literatūros žinovo, perskaičiusio abu šiuos rašinius:
“Arvydai, šitas tekstas vertas būti paskelbtas viešai. Jei leistum, ir aš paskelbčiau.”
Dėkui, kaip sakoma, Dievuliui, kad gyvi esame, kad neša mus Lietuva ir mes ją nešam… Ir kad burnų mums dar neužkimšo šūkis: “Fotografuoti griežtai draudžiama!”
Juk ne pelės, po galais, mes….
Toks tad šio vasaros vakaro laiškas. Sakyčiau, ramiam miegui. Į sveikatą!
Arvydas Juozaitis,
pagarbiausiai