Pradėsiu penkiomis pastabomis apie pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“ priešistorę — visuomeninės-asmeninės drąsos postūmius.
1) 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo pažadino visuomenės dėmesį politikai. Nuostaba, kad šitai tapo įmanoma, o kartu ir nuostaba, kad valdžia nesiėmė rimtų represijų, negalėjo nepažadinti tūkstančių širdžių iš politinio letargo.
Šalia to nustebino ir kitkas: spauda ir net televizija šio akto, kaip įprastai, nenutylėjo. Vis dar komunistiškai sukaustyta žurnalistika pradėjo masyvią šmeižto kampaniją. Šmeižti buvo ne tik akcijos rengėjai A. Terleckas, N. Sadūnaitė, P. Cidzikas ir V. Bogušis, bet ir ją „aplankiusieji“ (jų buvo apie pusė tūkstančio). Pasipylė stalinizmo metų retorika, kurios nuo 1985 vasaros jau lyg ir nebuvo. Stalino ir jo palikimo kritika bangavo Maskvos spaudoje, per centrinę Maskvos TV, o Lietuvoje — grįžimas į praeitį?
Visa tai sakyte sakė, kad ideologinė „perestroika” Pabaltijo Respublikose pasiekia viešumo ribą, kai paliečiamas Molotovo-Ribentropo paktas, Baltijos šalių inkorporavimas į TSRS.
Tautinei ir patriotinei lietuvių sąmonei tai buvo naudingas dušas. Kiekvienam mąstančiam sąžinės žmogui tapo itin akivaizdu, kad disidentai aukojasi ne savo, o visų labui. Inteligentų pilietiškumas sulaukė iššūkio.
Nenuostabu, kad nuo 1987 metų pradžios Vilniuje veikiančiuose saviveiksmiuose visuomenės klubuose atmosfera ėmė kaisti. Ji itin kaito ekologijos, paminklosaugos sambūriuose. Pakaitino ją ir atėjusios žinios apie masinius mitingus Armėnijoje, kur pradėta kova už Kalnų Karabacho teises.
2) „Žinijos“ draugijoje veikęs diskusijų klubas „Filosofija ir istorija“ (vadovas B. Genzelis) po mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo sulaukė ypatingo KGB dėmesio, jį ėmė lankyti LKP CK įgaliotinis Č. Juršėnas. 1988 metų pradžioje klubas neteko „Žinijos“ patalpų.
3) 1988 m. vasario 2-15 dienomis per „Amerikos balsą“ skaitytas Sauliaus Sužiedėlio paskaitų ciklas „Kelias į Lietuvos nepriklausomybės atstatytą“. Paskaitas įrašiau į magnetofono juostą, atspausdinau jas mašinėle, susegiau ir nedidelės knygutės pavidalu paskleidžiau Vilniaus Universiteto draugams.
4) 1988 metų vasario 16 d. proga KGB ir LKP CK surengė Gedimino (dabar Katedros) aikštėje „anti-Nepriklausomybės mitingą“, kuris pasmerkė JAV prezidento R. Reigano sveikinimą lietuvių tautai valstybės 70-čio proga. Mitingas buvo surengtas vasario 15 d. Jo metu tribūnoje pasirodė iki tol gerbtas rašytojas Juozas Baltušis ir krepšinio žvaigždė Šarūnas Marčiulionis. Jų prakeiksmai JAV ir R. Reigano adresu buvo ir atviras pasityčiojimas iš Lietuvos Nepriklausomybės. Buvau pasirengęs mitingo eigą sutrikdyti dūminiu sprogikliu. Bet lemiamą akimirką gimė išganinga „intelektualinio sprogimo“ idėja. Idėja tapo pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“ kibirkštimi.
5) 1988 m. kovą, Dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkas Bronius Leonavičius, nepriklausantis komunistų partijai, pakvietė „Žinijoje“ veikusį klubą „Filosofija ir istorija“ į LDS patalpas (dabar Vatikano nunciatūra). Taip atsirado būdas viešai paskelbti tezes „Politinė kultūra ir Lietuva“. Kovo mėnesį paskaita buvo anonsuota, numatyta data —balandžio 20.
Manyje jau buvo įvykęs apsisprendimas: pogrindžio spaudai buvau įdavęs kelis rašinius: nedidelę studiją „1987 metų RUGPJŪČIO 23-ji!“ ir didesnį straipsnį „1987-ji metai“. Per patikimą asmenį (Mečį Laurinkų) rašiniai pasiekė savilaidos „Ethos“ ir kt. leidinius ruošiantį Algirdą Patacką.
***
Balandžio 20 dienai ruošiausi rimtai moralinei-politinei akcijai. Suprasdamas laiko iššūkį, numačiau ir „dublerį“ — istoriką Vytautą Berenį. Jis gavo pranešimo tekstą ir buvo pasirengęs jį perskaityti, jeigu dėl nenumatytų priežasčių man būtų užkirstas kelias ateiti į LDS rūmus. Laimė, dublerio neprireikė.
Pranešimą baigiau žodžiais: „Jeigu jums nekilo noro mane sunaikinti ar nutildyti, turiu pagrindo teigti, kad mes visi šiek tiek pasistūmėjome politinės kultūros link.“ Ir vis dėlto akistata su KGB (tardymas ar suėmimas) kybojo prieš akis. A. Patackas tuo metu jau buvo atsidūręs KGB izoliatoriuje.
***
Pranešimas-akcija „Politinė kultūra ir Lietuva“ pavyko net labiau negu tikėjausi. LDS salė buvo sausakimša. Tekstą, iš anksto padauginęs 10 egzempliorių, išsyk po paskaitos išdalinau. Be to, kalba buvo įrašyta į dešimtis magnetofonų, nufilmuota vaizdo kamera. Tad ir tekstas, ir garsas, ir net vaizdas sparčiai pasklido po visą kraštą, pasiekė Vakarus. Birželį (jau susikūrus LPS Iniciatyvinei grupei) visas „Politinės kultūros ir Lietuvos“ tekstas buvo paskleistas „Amerikos balso“ bangomis, Romo Sakadolskio balsu.
„Politinė kultūra ir Lietuva“ pasitarnavo ne tiek moksliškumu, ne tiek faktų apnuoginimu, o drąsą žadinančiu poveikiu. Visus 1988 metus daugybę kartų mačiau žmonių rankose pranešimo kopijas, žmonės prisipažindavo, kad „Politinė kultūra ir Lietuva“ paskatinusi juos apsispręsti Sąjūdžio veiklos labui.
Antra tiek, buvau kviečiamas „Politinės kultūros ir Lietuvos“ tezes viešai pristatyti Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Susitikimas su įvairios auditorijose dažniausiai baigdavosi naujos LPS grupės sukūrimu.
Tai buvo „perestroikos“ naujovė — savaveiksmės organizacijos, kurias M. Gorbačiovo politika leido, skatindama demoralizuotos imperijos „žmogiškąjį faktorių“. Žmonių sambūriai kaip savotiški privačios iniciatyvos, „kooperatyvų“ veiklos analogai. Nedrąsiai ėmė plėstis partijos ir KGB tiesiogiai nebekontroliuojamos ląstelės.
Baltijos valstybėms ši sąlygiškos laisvės naujovė reiškė tautiškumo šansą. Ir nemirusią Nepriklausomybės atkūrimo idėją. Gulėjusi pelenuose Nepriklausomybė ėmė žerplėti, kaisti. Kremlius ne išsyk suprato, kad „perestroika“ Pabaltijo Respublikose — tai ne imperinė „perestroika”.
***
Itin svarbios buvo dvi „Politinės kultūros ir Lietuvos“ prezentacijos — Kaune ir Panevėžyje. Pirmoji — Kaune, įvykusi praėjus lygiai savaitei po steigiamojo LPS IG susirinkimo Vilniuje.
Sąjūdžiui nedelsiant reikėjo neišvengiamai ir plėstis, Kauno bazė buvo būtina. Deja, Kaune (nekalbant apie kitus miestus) nebuvo tos intelektinės akumuliacinės energijos, kuri gerus metus kunkuliavo Vilniuje. Laukti, kol inteligentija pakils savaime? Laukti nebuvo galima.
Praslinkus kelioms dienoms po birželio 3-ios, Kauno menininkų namų direktorius Algimantas Norvilas ėmė rengti kviestinių asmenų susirinkimą. Nedelsiant įsikišo Kauno KGB (Vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vadovo Algimanto Puidoko kabinete) ir susirinkimą uždraudė. Į pagalbą A. Norvilui atskubėjo Architektų namų direktorius Albertas Stankevičius. Tuo būdu birželio 10 dieną susirinkimas įvyko Vilniaus gatvėje, Architektų namuose, jį vedė į LPS ID Vilniuje išrinktas Algirdas Kaušpėdas. Po mano kalbos Kauno LPS grupė buvo įkurta. Ją, kaip ir Vilniuje, sudarė 35 nariai.
Kitas atvejis — Panevėžys, kur buvo itin sunku pažadinti lietuvius. Mieste veikė labai budrūs KGB organai ir jie, panaudodami vietos LKP komitetus ir įmonių vadovus, jau bandė įkurti pavaldžią kompartijai LPS iniciatyvinę grupę.
Pakvietęs mane Gintaras Šileikis, tuo metu dirbęs Panevėžio rajono kultūros namuose, gavo „Ekrano“ kultūros rūmų salę liepos 13 dienai. Atrodė, nebus sunku pralaužti baimę ir atsargumą, nes ką tik, liepos 9 dieną Vilniaus Vingio parke buvo įvykęs pirmasis šimtatūkstantinis Sąjūdžio mitingas. Nieko panašaus, panevėžiečiai tebesijautė suvaržyti. Man prabilus, salėje užgeso šviesos, o vėliau geso dar kelis kartus. Įtampos neprablaškė ir ant stalo pastatyta Trispalvė. „Politinės kultūros ir Lietuvos“ tezės tą dieną nepadėjo įkurti LPS grupės. Bet impulsas buvo suteiktas ir Panevėžio grupė gimė liepos 28 dieną.
***
„Politinė kultūra ir Lietuva“ davė šimteriopą grūdą. Visą revoliucinę vasarą, iki pat Steigiamojo LPS suvažiavimo spalio pabaigoje.
***
Buvo ir pridėtinė „Politinės kultūros ir Lietuvos“ vertė. 1989 metų pradžioje visas tekstas paskelbtas Estijos,„Vikerkaar“ žurnalo rusiškoje versijoje („Raduga“). Buvo paruoštas ir estiškas vertimas. Tais pačiais metais JAV lietuvių mecenato Juozo Kazicko rūpesčiu tekstas išverstas į anglų kalbą (vertė istorikas S. Sužiedėlis) ir platintas JAV masinės žiniasklaidos atstovams. Tais pačiais 1989 metais tekstas išverstas į vokiečių kalbą ir platintas Europos Parlamente, Strasbūre.
***
Pagrindinės pranešimo tezės ir idėjos.
Pirma, aptarta Rusijos bolševikų agresija Lietuvoje 1918-1919 metais, tos agresijos pasekmės 1940 metais, „atkuriant Tarybų valdžią Lietuvoje“.
Antra, ir tai svarbiausia, buvo pagrįsti trys europinės-valstybinės tautos principai, šimtu nuošimčiu tinkantys Lietuvai:
RACIONALI SAVIMONĖ – bendruomenės gebėjimas būti kultūriškai subrendusia tauta, o ne ideologiškai sukonstruota visuomene; tik taip tampama tarptautinių santykių subjektu.
SVEIKAS PROTAS – žmonių valia ir sukuriamas žemės stebuklas – valstybė — yra ir tautos sveiko proto apraiška. Sveiko proto politinėje tėvynėje Anglijoje tai — „common sense“, vertinys iš lot. sensus communis – „bendrumo jausmo“.
SUVERENITETAS – tautos principas, vainikuojantis abu ankstesnius principus. Neturinti savo valstybės tauta, negali turėti ir tikro suvereniteto. „Kiekvienai tautai priklausančių aukščiausių teisių visuma“ (1975 Tarptautinių žodžių žodynas).
Tezių citata: „Suverenitetas yra bet kokio valstybinio gyvenimo alfa ir omega. Racionali savimonė ir sveikas protas politiniame gyvenime taptų niekuo, jeigu juos įkūnijantis subjektas (tauta) gyventų nesava valia, nebūtų savojoje teritorijoje visišku šeimininku.“
***
1988 metų vasarą, sparčiai plintant Sąjūdžiui, KGB ir partiniai organai nebevykdė komunistinio teroro, atsisakė stalinistinės retorikos LPS adresu.
„Duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu žemę“ — skelbia Archimedo principas. Tas „taškas“ okupuotuose Baltijos šalyse galėjo būti tik vienas — Nepriklausomybės atkūrimo idealas. Platono idealas. Bet viešas šio idealo skelbimas iki 1987 metų buvo neįmanomas. Ir štai 1988 metų rugpjūčio 23 dieną, Sąjūdžiui plačiai paminint Molotovo-Ribentropo paktą, tą neįtikėtiną renginį jau tiesiogiai transliavo LTV. Pokyčiai buvo neįtikėtini.
Archimediškas Lietuvos „taškas“ (Nepriklausomybės idėja, pabudusi kaip jausmas) tokių sparčių pokyčių leido pasiekti per pusmetį. Nors tikro laužtuvo, kuriuo galėtume laužti ir daužti TSRS imperijos sieną, neturėjome. Buvo tik ūmus masiškumas. O toliau? Toliau galėjo būti du keliai: masinis pasipriešinimas komunistiniam režimui, neigiant jį, rengiant bado streikus, susirėmimus su milicija (kam buvo pasiruošusi LLL), atakas prieš valdžios įstaigas. Tai žadėjo greitą ir prievartinę aklavietę, milžiniškas aukas. Šiuo keliu ėjo Užkaukazė ir Čečėnija. Bet buvo ir kitas kelias, kuriuo jau tolokai nuėjo estai — ekonominės ir teisinės išminties kelias, kelias palenkiant išsivadavimui iš Maskvos diktato vietos valdžią (KP), padarant ją sąjungininke kovoje prieš Kremlių. Šis kelias, beje, taip pat reikalavo masinių mitingų ir laisvos spaudos.
***
Kelią į Nepriklausomybę estai pradėjo panaudodami silpniausią M. Gorbačiovo politikos grandį — ekonomiką. Ją tais metais TSRS imperijos reformatorius suprato kaip ūkiskaitą, ją skatinęs įmonėse, o taip pat pripažindamas kooperatyvinį verslą ir gamybą.
1987 metais estai pasiūlė naujieną: ne atskirų įmonių ūkiskaitą, o visos Estijos ūkiskaitą. Profesionalūs ekonomistai, akademikai ir profesoriai, jauni makro-ekonomistai ėmė įrodinėti savai valdžiai, o ši buvo priversta teikti informaciją Maskvai, kad yra tokia idėja: didžiausio efektyvumo galima pasiekti tik suteikus TSRS respublikai teisę pačiai spręsti ekonominio vystymo galimybes. Projektą siūlė reformatoriai su TSKP bilietais kišenėse, Estijos komunistinės valdžios šulai. Net pirmasis EKP sekretorius Karlas Vaino, ortodoksiškas Kremliaus statytinis, negalėjo pažaboti estų drąsuolių. Tuo būdu gimė Estijos TSR ūkiskaitos projektas, pavadintu IME santrumpa. Estiškai IME reiškia „stebuklą“. Jis tapo Liaudies fronto idėjine baze.
Turėdami šį įdarbį ir nepalyginamai platesnį demokratijos lauką negu kur kitur Pabaltijo respublikose, 1988 metų balandžio 13 d., tiesioginės transliacijos TV laidos metu estų ekonomistai ir sociologai paskelbė įkuriantys Liaudies frontą, t.y. Rahvarinne. Idėją pagarsino Talino „Mainor“ ekonomikos instituto vadovas Edgaras Savisaras. Oficialiai naują struktūrą jie pavadino „Estijos liaudies frontas M. Gorbačiovo pertvarkai remti“. Per mėnesį Rahvarinne gretose jau buvo apie 100 000 registruotų dalyvių.
***
Nei atviro TV eterio, nei ekonominių inovacijų inteligentijos, nei savo žmonių LKP viršūnėse lietuviai neturėjo. Lietuvoje nebuvo visai respublikai taikomų ekonominio savarankiškumo idėjų. Apie IME išgirdome tik perskaitę Šiaulių laikraščio „Raudonoji vėliava“ atšvietus. 1988 m. gegužės pabaigoje apie IME išgirdome ir iš dviejų Estijos lektorių-ekonomistų, atvykusių į Vilnių Kazimieros Prunskienės kvietimu. Bet Estijos ūkiskaitos programa, pristatyta mūsų akademikams, atrodė visiška fantazija. Lietuvoje padėtis buvo stagnacinė.
Ir vis dėlto Vilniaus inteligentija po savaitės įkūrė LPS Iniciatyvinę grupę (IG). Kas buvo tie kūrėjai, jeigu estiškos terpės mes nei supratome, nei galėjome pakartoti?
Lietuviai — ne estai, mums reikėjo daugiau valios negu proto. LPS IG įkūrė filosofai, rašytojai, menininkai. Ekonomistai buvo tik trys. Laimė, į IG buvo išrinktas ir konstitucinės teisės kūrėjas, akademikas Juozas Bulavas, dar 1956 metais sulietuvinęs Vilniaus universitetą. Jam vadovaujant MA buvo paruošta nauja LTSR Konstitucijos redakcija. To projekto pristatymo metu MA salėje ir įvyko Vilniaus inteligentijos susirinkimas, pasibaigęs LPS IG įkūrimu. Ir pirmųjų sąjūdininkų rankose lyg dovana atsirado lietuviškos kovos laužtuvas — LTRS Konstitucijos projektas, praplečiantis Lietuvos teises TSRS imperijos sudėtyje.
Į estus lietuviai buvo panašūs tik vienu požiūriu: pusė LPS Iniciatyvinės grupė narių buvo TSKP-LKP nariai. Komunisto bilietą turėjo ir tautos poetas Justinas Marcinkevičius. Vien jų dėka komunistiniai ir represiniai Lietuvos organai nesiėmė prievartos ir neišvaikė naujos visuomenės organizacijos. Organizacijos, kuriai buvo lemta išsivadavimo jėga.
***
Jau pirmo LPS IG susirinkimo metu paaiškėjo, kad LPS iniciatoriams iškyla du pirmieji uždaviniai — nebūti sunaikintiems ir tapti populiariais. Žodžiu, reikėjo plaukti tarp Scilės ir Charibdės. Viename krante stovėjo galingas LKP ir KGB aparatas, kitame krante — lietuvių lūkesčiai, kuriuos garsiai reiškė negausi, balsinga ir jau nerepresuojama Laisvės Lyga (LLL).
LPS IG sudėtis pasirodė esanti priimtina tiek vienam krantui, tiek kitam. Pirma, IG grupėje buvo pakankamai akademikų ir liaudies rašytojų su LKP narystę liudijančiais bilietais. Antra, radikalusis IG jaunimas, kuris sudarė aktyvumo židinį, nevengė ryšių su LLL, tuo užtarnaudamas naujai organizacijai pasitikėjimo lietuvybės kreditą.
Nedelsiant gimė savilaidinis LPS informacinis organas „Sąjūdžio žinios“, paskelbęs pirmąsias idėjas, veiklos gaires ir aprašęs pirmąjį mitingą, įvykusį birželio 24 dieną. Šios žinios sklido žaibiškai, ėmė skatinti palankumą LPS visame krašte. LPS IG tapo žinoma vien Sąjūdžio vardu, priminė daugybę tautos sąjūdžių (knygnešių, laisvės kovų), jo simboliu tapo Gedimino stulpai. Ėmus naudoti Trispalvę ir giedoti „Tautišką giesmę” Lietuvoje neliko abejonių, kad atgimsta valstybės siekis. Nepriklausomybės idealas rado teisingiausius simbolius.
Tai buvo racionalios savimonės, sveiko proto ir suvereniteto manifestacijos augimas ir plėtimasis.
Tačiau. Lietuva neturėjo ekonominio-politinio ginklo, kokį jau turėjo Estija, todėl 1988 metų vasara krito jai į rankas kaip Dangaus dovana. Nebuvo pasiruošta atvirai konfrontacijai su Maskva. Ką galima buvo pasiūlyti masiniam judėjimui, kokią kovos formą? Tik mitingus?
Ir vėl padėjo istorinė patirtis: kitados vyskupo Motiejaus Valančiaus išbandytas kelias, t.y. Blaivystė ir Knygnešystė. Jau birželio 7 d. LPS ID iniciatoriai žinojo, kad rudenį reikės Steigiamojo suvažiavimo, tad iki jo būtina „pakelti“ blaivią ir žinančią tautą, liaudžiai leisti pasijusti tauta. Todėl mitingai, Sąjūdžio spauda (pirmiausiai „Sąjūdžio žinios“) turėjo sparčiai sėti visame krašte Sąjūdžio iniciatyvines grupes. Taip ir nutiko: iki spalio 22 dienos Sąjūdis apraizgė visą Lietuvą.
***
Ir vis dėlto prieš LPS ir visą Sąjūdžio judėjimą kilo trys radikalios alternatyvos: „Kaip ir Kada?“
„Kaip ir Kada“ LPS bus sunaikinta KGB ir LKP pajėgomis, kada Sąjūdis bus integruotas į „perestroikos“ siekius atnaujinti TSRS imperiją?
„Kaip ir Kada“ LPS atsilaikys ir taps stipria, LKP atsveriančia organizacija?
„Kaip ir Kada“ Sąjūdis išeis į tikrą Lietuvos valstybės politinio-teisinio atstatymo kelią ir baigs jį, pasiimdamas kartu ir 200 000 Lietuvos komunistų?
Šimtai tūkstančių Lietuvos komunistų, TSKP-LKP narių, metų metus buvo dori lietuviai. Maskvos akimis žvelgiant, jie buvo imperijos įgaliotiniai, įpareigoti neleisti abejoti TSRS imperijos sąranga ir integracija. Ir štai gimsta Sąjūdis, kurio gretose vos ne kas antras TSKP-LKP narys. Tai sakė viena: kevalas nukrito, TSRS imperijos integracijos politika, vykdyta iki 1985 metų, neteko prasmės. Jeigu net pats pirmasis TSRS komunistas M. Gorbačiovas ir jo komanda ėmė pliekti ant stalinistinio pamato stovinčią imperiją, ko norėti apačioms? Siūbavimas viršūnėse sukėlė sumaištį apačiose.
Itin gelbėjo estų pavyzdys, jų gebėjimas panaudoti TSRS politinį kalendorių laisvės labui. Mes tai pamatėme išsyk, jau birželį ir liepą. Išlydint į Maskvą TSKP XIX konferencijos delegatus, o paskui pasitinkant tuos pačius delegatus, buvo surengti du pirmieji didieji LPS mitingai.
Ideologinė sumaištis buvo labai palanki Sąjūdžiui, sparčiai stiprino LPS struktūrą ir įtaką visame krašte. O kartu trupino ir LKP struktūrą. 1988 metų vasarą praplėšus informacinę Sąjūdžio veiklos blokadą, dešimtys tūkstančių TSKP-LKP narių ėmė masiškai palaikyti LPS idėjas ir politiką. Galutinis lūžis įvyko rugsėjo viduryje, kai Vilniuje oficialiai pradėtas leisti LPS savaitraštis „Atgimimas“, kai LTV pradėjo transliuoti atviro eterio „Atgimimo bangą“, o Sąjūdis paskelbė Steigiamojo suvažiavimo datą.
***
Tačiau kaip, kokiu būdu buvo deklaruojama — atvirai, dokumentuose, LPS vardu — pati Nepriklausomybės idėja? Koks deklaravimo raidos vyksmas? Iki 1988 metų rugsėjo Idėja nedeklaruota. Vienas kitas pasisakymas Sąjūdžio mitinguose, pasisakymas apie Lietuvos laisvės siekį nuo „Roko maršo“ tribūnos sutelktos pozicijos nereiškė. LPS IG iki rudens posėdžių protokolų nevedė, pareiškimų dėl Nepriklausomybės nedarė. Reikalas tik brendo.
Nepriklausomybės nuo TSRS imperijos pirmą pareiškimą užfiksavo JAV išeivis Erikas Senas, dalyvaudavęs LPS IG posėdžiuose. („Bundanti Lietuva”, 1992 m.)
Tad dinamika tokia:
RUGSĖJO 6 d.
LPS Iniciatyvinės grupės posėdyje Romualdas Ozolas pasiūlo parengti tris politinius dokumentus: – nacionaliniu klausimu, – laisvų rinkimų klausimu, – atsiskyrimo nuo TSRS klausimu. (E. Senno liudijimas).
RUGSĖJO 7 d.
Atsižvelgdamas į išvakarėse padarytą R. Ozolo pareiškimą, „Sąjūdžio žiniose“ (Nr. 34) paskelbiu straipsnį „Baubas — paskutinis“. Publikacijoje Algimantas Rusteika svarstė idėją paskelbti referendumą dėl Lietuvoje 1940 metais įvykusio „įstojimo“ į TSRS teisėtumo. Redakcijos prieraše pabrėžiau, kad atėjo laikas prabilti apie LTSR Konstitucijos 69 straipsniu suteikiamą teisę: „Lietuvos TSR pasilieka teisę laisvai išstoti iš TSR Sąjungos.“
SPALIO 1-2 d.
Estijos Liaudies fronto, Rahvarinne Steigiamasis suvažiavimas Taline. Jame dalyvavau kartu su R. Ozolu, K. Prunskiene ir Z. Vaišvila. Suvažiavimas mus įtikino, kaip masiškas tautos judėjimas įsiteisina esamoje sistemoje, tampa dominuojančia visuomenėje politine jėga, valstybinės Nepriklausomybės judėjimu ir įtraukiančia į savo orbitą komunistus, EKP vadovybę ir net pirmąjį respublikos komunistą-sekretorių Vaino Vialjasą. Rahvarinne ryšys su nacionalinės KP vadovybe deklaruojamas kaip būtinas, V. Vialjasas su savo komanda padeda apginti Rahvarinne nuo stiprių prorusiškų Estijos jėgų, valdomų iš Kremliaus.
SPALIO 22-23 d.
Steigiamasis LPS suvažiavimas Vilniuje. Pasinaudota Estijos Rahvarinne suvažiavimo patirtimi — tiek suvažiavimo rengimu, tiek pagrindinių pranešimų temomis, tiek sprendimais (30 rezoliucijų). Kiek kitaip nei Estijoje, Lietuvos KP pirmasis sekretorius A. Brazauskas pasirodo ir kaip svečias, ir kaip „dievas iš mašinos“, pademonstravęs „liaudies ir partijos“ vienybę aanpas LPS programos. LKP vadovybės sugebėjimas prisitaikyti prie Sąjūdžio autoriteto pradėjo vidinę kovą dėl Nepriklausomybės kaip suvereniteto interpretacijų.
Steigiamasis LPS suvažiavimas, kaip šitai jau buvo padarę estai ir latviai, Lietuvos suverenitetą programiškai fiksavo „atsinaujinusioje TSRS federacijoje“.
LAPKRIČIO 8 d.
Rygoje įvyko pirmas išrinktų Latvijos ir Estijos liaudies frontų ir Lietuvos Sąjūdžio vadovų susitikimas. Bendro pobūdžio pareiškimai. Svarbiausias pareiškimas buvo protestas prieš ruošiamas Maskvoje TSRS Konstitucijos pataisas, varžančias visų penkiolikos respublikų teises.
Geriausiai susitikimui pasiruošę estai pranešė apie Rahvarinne inicijuojamus suvereniteto jau kaip Nepriklausomybės sprendimus artėjančioje Aukščiausios Tarybos sesijoje. Nieko panašaus nei lietuviai, nei latviai neruošė, nors AT sesijos artėjo ir pas mus. Šalia to estai nustebino pranešdami apie savo ryšius Kremliuje, kuri jie netrukus įžengs į politinių derybų su Maskva stadiją. Pas TSRS AT pirmininką Anatolijų Lukjavoną vyko bendra EKP ir Rahvarinne delegacija, tartis dėl Estijos savarankiškumo, IME projekto.
LAPKRIČIO 16 d. Estijoje
Įvyko Estijos TSR AT sesija. vyko vadovaujant EKP pirmajam sekretoriui V. Vialjesui, kuris, nebūdamas AT deputatu, pirmininkavo posėdžiams. Jis pasiekė, kad labai komplikuotos sudėties AT priimtų Rahvarinne paruoštą Estijos TSR suvereniteto deklaraciją dėl Respublikos įstatymų viršenybės prieš TSRS įstatymus.
LAPKRIČIO 18 d. Lietuvoje.
Estijos AT sprendimas dėl Estijos TSR suvereniteto Lietuvai buvo netikėtas, sukėlė šoką net LPS būstinėje. Deklaracijos tekstą mes išvertėme į lietuvių kalbą ir skubos tvarka pabandėme įtraukti jį į Lietuvos AT sesijos dienotvarkę. Priimti pateiktų ir visai neapsvarstytų dokumentų A. Brazausko komanda nedrįso, o ir, aišku, bijojo. Nei AT deputatai, nei LKP vadovybė tokiam netikėtumui nebuvo pasirengę.
Tiesa, AT sesijos metu buvo padaryti keli didelės reikšmės sprendimai, kurie kitu metu būtų buvę revoliuciniai: lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine LTSR kalba, Trispalvė paskelbta LTSR valstybine vėliava, V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ paskelbta valstybiniu LTSR himnu.
LPS ir gausūs Sąjūdžio rėmėjai po lapkričio 18 d. išgyveno moralinę krizę, suprasdami ją be užuolankų: „Mes išdavėme Estiją“.
LAPKRIČIO 20 d.
Įvyko išplėstinis LPS Seimo Tarybos posėdis, kuriame pasmerkta LTSR AT, LKP vadovybė, A. Brazauskas ir L. Šepetys, nepalaikę ETSR AT sprendimų, neleidę dėl jų net balsuoti.
Kaip moralinę kompensaciją LPS Seimo Taryba paskelbė „Moralinės nepriklausomybės deklaraciją“:
„Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės“.
Deklaracijoje nėra LPS, jis vadinamas „Lietuvos Sąjūdžiu“. Šis neegzistuojantis organas paskelbė „Aukščiausią Teisę“ (didžiosiomis raidėmis). Esu tikras, kad niekas tuo metu neprisiminė Prancūzų revoliucijos paskelbtą „Aukščiausiąją Esybę“, kurios vardu tautos suskaldymas pasiekė apogėjų.
„Moralinės nepriklausomybės deklaraciją“ — tikras pažeistos savigarbos manifestas. Iki to meto mes, vadovaujantys LPS asmenys ir struktūros dokumento pavidalu nefiksavome Nepriklausomybės siekio. Dabar tai buvo padaryta, dokumente pakartota tris kartus.
Tuo būdu, įsivyravus atvirai konfrontacijai su LKP CK, legalios Sąjūdžio vystymosi galimybės buvo išsemtos.
Vilniuje ir Klaipėdoje buvo sukurta „Jedinstvo“ organizacija, tiesioginė Maskvos atstovė. Be to, Vytauto Petkevičiaus veikla, jo pareiškimai, daryti iš LTV ekrano, kad LPS „kiša Lietuvą po peiliu“, judėjimo aklavietę.
Tuo metu TSRS politinis kalendorius padiktavo netikėtą išeitį.
GRUODŽIO 1 d.
Kremliuje buvo priimtas TSRS įstatymas „Dėl rinkimų į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą“. Įstatymas nubrėžė nebūtą naujovę komunistinio totalitarizmo sąlygomis — realios alternatyvos rinkimus į naują aukščiausiąją valstybinės valdžios instituciją, Liaudies Deputatų suvažiavimą. Trečdalis institucijos turėjo sudaryti organizacijų (visuomeninių, profsąjunginių, kūrybinių sąjungų) delegatai, o kitus du trečdalius – laisvuose mažoritariniuose rinkimuose išrinkti atstovai.
Nekomunistinė, net antikomunistinė kandidatų pozicija nauju įstatymu nebuvo uždrausta.
Tai toks buvo milžiniškos reikšmės imperijos sąrangą griaunantis sprendimas. Kremlius, TSKP CK Politinis biuras įkirto šaką, ant kurios pats sėdėjo.
GRUODŽIO 4 d.
Vilniuje įvykusi Antroji LPS Seimo sesija Maskvoje priimto įstatymo nepastebėjo. Tai liudijo politinį nebrandumą. Sąjūdžio vadovybė net neaptarė Kremliaus sprendimo svarbos. Aptarta buvo moralinė trauma, patirta lapkričio 18 dieną, o analizuojant klaidas, viskuo apkaltinta LKP CK vadovybė, Maskvos valdžia. Politinė aklavietė liudijo ir politinę impotenciją.
LPS Seimas nesuteikė reikšmės net LTSR AT sesijoje priimtiems konstituciniams įstatymams dėl valstybinės lietuvių kalbos, Lietuvos valstybingumo simbolių. (Nors būtent to reikalauta LPS Steigiamajame suvažiavime.)
Paskelbtas „Politinis Adventas“ ateinančių Šv. Kalėdų metu.
***
Tolimesnių įvykių eigą 1988/1989 metų sandūroje ėmė lemti ne LPS-LKP konfrontacija, ne Kremliaus provokuojama „Jedinstvo“— ėmė lemti naujas TSRS politinis kalendorius. Paskelbti rinkimai į aukščiausią TSRS valdžią.
Supratusi rinkimų svarbą tik gruodžio viduryje (pasitarus su Estijos Rahvarinne), LPS vadovybė nešaukė naujos Seimo sesijos. Įsikūrė rinkiminiai štabai Vilniuje ir Kaune, rajonuose. Sąjūdininkai ėmė dalintis rinkiminėmis apylinkėmis. Radikalų (LLL) raginimai nedalyvauti okupantų rengiamose rinkimuose buvo atmesti.
Atėjo nebe moralinės, o tikros politikos metas. Pirmą kartą Sąjūdžio ir Rahvarinne, Latvijos Tautas Fronte politinė veikla sutapo.
Po „Moralinės nepriklausomybės deklaracijos“ Kauno LPS grupė ėmė reikalauti tikros Nepriklausomybės siekio deklaracijos. Šis reikalavimas sutapo su artėjančia Vasario 16 minėjimo švente, kurios rengimas buvo numatytas Kaune. Bet sutapo ir su rinkimų agitacine kampanija, kurioje Sąjūdžio kandidatai privalėjo turėti rinkiminę platformą. Nutarta agitacinį laikotarpį panaudoti skelbiant Lietuvos valstybingumo siekį, kandidatams paliekant laisvę interpretuoti Nepriklausomybės įgijimo būdus.
Rinkimai į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje buvo paskirti kovo 26 d.
1989 m. VASARIO 16 d. DEKLARACIJA
Trečioji LPS Seimo sesija įvyko Kaune, Valstybės teatre, 1989 m. vasario 15-16 d.
Pirmą kartą po II Pasaulinio karo Lietuvoje okupacijos sąlygomis buvo laisvai paminėta Vasario 16-ji. Ta proga atstatytas J. Zikaro „Laisvės“ paminklas. Antra tiek, buvo priimta nauja deklaracija dėl Sąjūdžio siekių. Ji patvirtinta po vidurnakčio, vasario 16 dieną. Tuo būdu LPS Seimo sesija tapo tiek iškilminga, tiek dalykiška.
Deklaracijoje skelbiama:
„Lietuvos persitvarkymo sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato.“
Ir dar:
„Pasikliaudamas TSRS aukščiausios vadovybės skelbiamu nauju politiniu mąstymu bei Michailo Gorbačiovo kalboje SNO Generalinėje asamblėjoje 1988 m. Gruodžio 7 d. pabrėžta tautų pasirinkimo teise, Sąjūdis žengia keliu į teisinį, politinį, ekonominį ir kultūrinį Lietuvos savarankiškumą, jos valstybinį suverenitetą, neapsiribodamas daliniais pasiekimais“.
Čia stebėtinas suvereniteto-nepriklausomybės teisių pagrindimas:
1918 metais Lietuvos Taryba Vasario 16 akte pasinaudojo JAV prezidento V. Vilsono paskelbtomis „tautų apsisprendimo teisėmis“. LPS vadovybė 1989 metų vasario 16 deklaracijoje pasinaudojo M. Gorbačiovo paskelbta „tautų pasirinkimo teise“.
Prie „Laisvės“ paminklo papėdės A. Norvilas, vedęs iškilmingą renginį, perskaitė Sąjūdžio priesaiką Lietuvos Nepriklausomybei.
***
1988 metų viduryje prasidėjusi Nepriklausomybės idealo įgyvendinimo istorija buvo trumpa. 1988 ir 1989 metų Vasario 16-ios minėjimai skyrėsi kaip naktis nuo dienos, vyko lyg kitose valstybėse. Per nepilnus metus Lietuva nužengė milžinišką idealistinės laisvės kelią. Nors teisinė politinė sistema Lietuvoje nepakito nė per nago juodymą. LPK CK ir KGB aparatai buvo kokie buvę, o Sąjūdis kaip LPS juridiniu asmeniu įregistruotas tik prieš pat rinkimus į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, 1989 m. kovo 15. dieną.
Į tikrą laisvės iškovojimo kelią Lietuva išėjo tik per TSRS imperijoje leistus rinkimus.
***
Ši trumpa išsivadavimo istorija liudija, kad Lietuvoje Nepriklausomybė turėjo daug stipresnį „moralinės nepriklausomybės“ statusą negu kur kitur. Suderinti Platono idealizmą su Aristotelio pragmatizmu lietuviams sekėsi prastai. Mums labiau sekasi smūgiai iš peties — masiniai mitingai, radikalūs pareiškimai, o galiausiai ir Kovo 11-oji.
Taip trumpai, filosofiškai galima matyti dviejų išsivadavimo būdų — Estijos ir Lietuvos— skirtumus. Estijos žingsniai į Nepriklausomybę buvo labiau pragmatiški ir kartu labiau strategiški, — protingos valios žingsniai.
Vėlesnė 35 metų Estijos ir Lietuvos istorija parodė, kad Estija tapo labiau strategiška valstybe negu Lietuva. Mūsų Seimas net lietuvių kalbą, Lietuvos valstybės pamatą, nebelaiko valstybės strategijos reikalu.
***
Norom nenorom trys principai — racionali savimonė, sensus communis ir suverenitetas — teisingai nusakė matricą, kuri gana greitai įgavo nepriklausomos valstybės kūną.
(Paruošta pranešimo 2023-06-03 MA didžiojoje salėje pagrindu.
Tekstas bus paskelbtas Zigmo Vaišvilos ruošiamoje knygoje, skirtoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės 35-čiui.)
