Mes tave paimsim į desantininkus ir vieną dieną kur nors virš taigos tavo parašiutas neišsiskleis, – taip atsisveikindamas man rusiškai pagrasino Joniškio komisariato viršininkas 1989-ųjų pavasarį. Taip nutiks, jei skubiai neatsiimsiu iš „Auksinės varpos“ redakcijos straipsnio, kuriame paviešinau, kad Joniškio komisariatas į apmokymus (rusiškai – sborus) SSRS kariuomenėje semia jaunus Pakruojo ir Joniškio rajono vyrus, užsirašiusius į Sąjūdžio grupes.
Buvau Sąjūdžio Pakruojo tarybos pirmininkas, neturėjau teisės trauktis, straipsnio neatsiėmiau, tad po kelių savaičių jau stovėjau tarp šaukiamųjų į sborus centriniame Vilniaus komisariate.
Ir iš tiesų, nors po universiteto (ir privalomos karinės katedros) baigimo buvau sovietinis atsargos leitenantas, turintis pėstininkų šaulio įgūdžių, mane užrašė į oro desantinius būrius. Ano rusų majoro grasinimas pradėjo atrodyti rimtai – okupacijos metais gerai žinojom, kad bet kada gali būti paryčiais iš lovos mobilizuotas į Afganistano karą, į mirtinai užterštą (dėl sprogusios atominės elektrinės) Černobylį ar į bet kurią kitą itin pavojingą imperijos vietą. Sovietinės imperijos įstaigos, juolab jėgos struktūros, atrodė kaip nepermaldaujami okupacinio tanko vikšrai, traiškantys likimus bet kurio suabejojusiojo ar turinčio kitokią nuomonę. Kaip tie vikšrai, kurie 1991 metų sausį traiškė moksleivės Loretos ir kitų nesitraukiančių beginklių kūnus.
Todėl galite įsivaizduoti mano nuostabą, kai tuomet, 1989-aisiais, medicinos komisijoje, kuri buvo privaloma prieš karinius apmokymus, išgirdau daktares mums lietuviškai šnabždant: Ar jūs tikrai norite eiti į tą kariuomenę? Mes galime padėti jums apsisaugoti – pasakykit, kokiomis ligomis sirgot vaikystėje. Štai kokia tuo metu buvo Sąjūdžio paskleista brolybės sėkla! Būtent tų moterų dėka vėliau ant manęs staugė prieš tai buvęs neįtikėtinai mandagus sovietinis pulkininkas – medicinos komisija įpareigojo rašyti man siuntimą į karo ligoninę (Tu vis tiek, sąjūdiste, nuo mūsų nepasislėpsi, – rėkė jis per visą koridorių).
Toks tada buvo Lietuvoje drąsos metas – nesiguliau į jokią ligoninę tyrimų, nevykau į jokius sborus, nusispjoviau prie tuomet tvora, lyg kokios Turniškės, aptverto Šiaurės miestelio vartų ir nuėjau tiesiai į Sąjūdžio Seimo posėdį, kuriame mąsčiau, kad vis tiek sukursime savo valstybę su tokiomis struktūromis, kurios ne gąsdins, bet nuoširdžiai padės savo piliečiams, ypač patekusiems į bėdą, – kaip ši medikių komisija. Ir tuomet tos svajonės atrodė tokios tikros – juk patys, be jokių Maskvos nurodymų, kuriame valstybės struktūras, jose dirba mūsų bendražygiai, bendraminčiai.
Praėjo ketvirtis amžiaus.
Sąjūdžio 25-mečio proga skaitau buvusio Sąjūdžio Seimo tarybos nario, vėliau vieno iš Tėvynės sąjungos partijos įkūrėjo Mečio Laurinkaus mintis: „Po Kovo 11-osios į valstybės tarnybą atėjo nemažai naujų žmonių, kurie nebuvo tokie valdininkiški. Jie buvo paprastesni, natūralesni, nuoširdesni. O dabar svarbios personos povyza labai krinta į akis. Lietuvos valstybė tampa valdininkiška. Vėl atsirado tarybinė buitinė psichologinė nuostata – aukščiau esantieji geriau žino. Pastaruoju metu, bendraudamas su valdininku, vis dažniau įsitikini, kad jis jaučiasi esąs svarbi persona. Dabar vis daugėja tuščiai pasipūtusių. Žmonės, nepasižymintys vadovų savybėmis, vaidina generolus.“
Taip kalba ir rašo „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas M. Laurinkus, į valstybės tarnybą kaip tik ir atėjęs po Kovo 11-osios kartu su tais „naujais žmonėmis, kurie nebuvo tokie valdininkiški“. Iš tiesų M. Laurinkus toks ir buvo – 1988-ųjų spalio 23-iosios naktį, Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, pats balsavau už jį, kaip kandidatą į Sąjūdžio tarybą. Nepažinojau jo gerai, bet Vytauto Radžvilo rekomendacija man buvo svarbi. Buvo svarbu ir tai, kad M. Laurinkus rinko medžiagą apie trėmimus ir lagerius.
Bet dabar už M. Laurinkų nebalsuotų, manau, ir pats V. Radžvilas. Nes M. Laurinkaus dabartinė veikla, nuostatos visiškai prieštarauja steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime patvirtintai jo programai. Kad ir šiai nuostatai: „Pagrindinis Sąjūdžio tikslas—viešumas, demokratija, (…) valstybė, kurioje liaudies valia realiai atstovaujama visais įstatymų leidimo ir jų vykdymo bei teisminės valdžios lygmenimis“. M.Laurinkus sako, kad „Nepriklausomybė yra nuolatinis plebiscitas“, ir čia pat toliau agituoja už atominę elektrinę, nors tauta (jei norit – liaudis) jau aiškiai pasakė savo valią pernai spalio plebiscite.
Generolas M.Laurinkus jaučiasi esąs ne prie ko, kad dabartinė Lietuvos valdininkija įgauna vis daugiau generoliškų sovietinės valdininkijos bruožų, kad garsūs anų laikų disidentai sakosi besijaučiantys ir šių dienų disidentais, nes gindami Lietuvos piliečių teises ir laisves, elementarų žmoniškumą tebevaikšto į teisingumu nespindinčių teismų procesus, akcijose tebereikalauja TIE-SOS, rašo be nuoširdaus atsako nulemtus valdžiai laiškus, renka parašus po peticijomis, į kurias niekas vis tiek neatsižvelgs – nebe Sąjūdžio laikai.
M. Laurinkus ilgai vadovavo, rinko žmones labai svarbiai valstybės institucijai – Valstybės saugumo departamentui, kurio tikslas yra padaryti mus visus saugius, rūpintis mumis visais. Kaip kad šaukiamaisiais į okupacinę kariuomenę 1989-aisiais pasirūpino jau minėta medikų komisija.
Ir nors šiandien apie VSD nelabai išgirsi gerą žodį, M. Laurinkus labai gina Valstybės saugumo departamentą – taip tėvai gina geresnį ar blogesnį savo vaiką. Tai iš dalies suprantama.
Sunkiau suvokiama, kad į Sąjūdžio dvasią vėl pretenduojantis M. Laurinkus nepaanalizuoja, kodėl buvę disidentai tą jo sukurtą ir ginamą Saugumo departamentą lygina su okupacine represinio pobūdžio struktūra? Kodėl Nijolė Sadūnaitė sakosi šiandien besijaučianti blogiau nei sovietmečiu? Kaip M. Laurinkaus priekaištai, kad kai kurie politikai kišosi į Garliavos istoriją, taip pakenkdami teisinei valstybei, turi skambėti Sąjūdžio pirmininkui Vytautui Landsbergiui – juk Sąjūdis nuolat kišosi ten, kur kažkam skaudėjo? Kodėl M.Laurinkus nepasikalba su kitu buvusiu (tiesa, tik kelis mėnesius) VSD vadovu, tikrai labai patyrusiu disidentinės kovos dalyviu, politiniu kaliniu Petru Plumpa, kiekvieno mėnesio 17 dieną ateinančiu į aikštę prie Prezidentūros išreikšti protesto prieš tokios „teisinės valstybės“ veiksmus Garliavoje ir pedofilijos byloje? Ar generolui M. Laurinkui suprantama, kodėl jo sukurta teisine valstybe nesidžiaugia tie, be kurių kažin ar šiandien išvis kalbėtume apie savo valstybę?
Sąjūdis gynė ir apgynė net Artūrą Sakalauską, kuris išdrįso pasipriešinti „dedovščinai“ sovietų armijoje, nušaudamas kelis jį bandžiusius išprievartauti sovietų seržantus. Nes tuomet sąjūdininkai aiškiai suvokė, kad teisė be moralės – ne ta teisė, kuriai galima paklusti. Ir nepakluso. Po 25 metų nepriklausomoje Lietuvoje teisiami žmonės vien todėl, kad kaip Sąjūdžio laikais buvo jautrūs kitų skausmui, aukojo savo laiką budėdami privačiame kieme. Valstybės vardu prieš beginklius neabejingus piliečius ir mažametę mergaitę, kaip kokiais okupacijos laikais, buvo panaudoti neadekvatūs valstybiniai vikšrai, nes M. Laurinkaus suformuota kontora tarp aukščiausių politikų paskleidė slaptus gandus apie Kedžių ir Venckų nusikalstamus ryšius su „daktariniais“, „tulpiniais“, „daškiniais“ ar dar kažkokiais šmikiniais. Juos šiandien ta pati kontora toliau skleidžia per M. Laurinkaus pamėgtą dienraštį ir priklausomybių paveiktus žurnalistus.
Negaliu suprasti, kodėl vieną kartą (kovo 23) bandant paimti mergaitę kieme policija elgėsi žmogiškai, o kitą kartą (gegužės 17) buvo taip nuteikti, kad iškart jų akyse matėsi sužvėrėjimas, – stebisi dailininkas Rimantas Radišauskas, kuris Garliavoje nepriklausomos Lietuvos policijos buvo sumuštas labiau nei okupacinės milicijos lygiai prieš 40 metų, kai 1972-aisiais tą pačią gegužės 17-ąją po Romo Kalantos susideginimo su kitais jaunuoliais taip pat reikalavo TIESOS.
Manau, kad tą policininkų žvėriškumą Garliavoje pažadino būtent M.Laurinkaus suformuotos institucijos skleidžiami tikrovės neatitinkantys gandai ir įskiepytos nežmoniškumo tradicijos (pagaliau valstybė parodė turinti valią – taip smurtu Garliavoje džiaugėsi kitas sąjūdininkas, buvęs valstybės atstovas Vatikane Vytautas Ališauskas) – tuo ir rėmėsi visi smurto Garliavoje organizatoriai.
Graudžiai simboliška, kad Garliavoje po eilinės VSD parengtos „valstybės saugojimo“ operacijos skaudžiai nukentėjo ir dar viena pasipriešinimo sovietmečiu legenda – Algirdas Petrusevičius, kuris visu savo sąmoningu gyvenimu rodė ištikimybę Lietuvai: septyniolikos metų okupuotoje Lietuvoje sukūrė pogrindinę moksleivių organizaciją, vėliau kelis kartus šaudytas už pabėgimus iš lagerio ir dėl to netekęs dešinės rankos, vienas svarbiausių parlamento gynėjų 1991 sausį, rizikuodamas savo namuose gamino šimtus butelių sprogstamojo skysčio, vadinamo Molotovo kokteliais, ir vežė į vis dar laisvą parlamentą. Tai jam, kaip ir R. Radišauskui, žvėriškumui nuteikti policininkai purškė dujas į akis, nors Policijos veiklos įstatymas griežtai draudžia naudoti jėgą prieš invalidus.
Tai tas pats Algirdas Petrusevičius, kuris prieš dešimtmetį po VSD surengtos provokacijos buvo suimtas už ginklų gamybą bei prekybą ir įkalintas. VSD aptarnaujanti Lietuvos televizija (taip pat mūsų išlaikoma valstybės institucija) tuomet parodė apgaulę – iš kažkokios mafijinės grupuotės, neturinčios nieko bendro su A. Petrusevičiumi, irštvų nešamus įspūdingus ginklus, o VSD aptarnaujantis dienraštis „Lietuvos rytas“ (kaip ir Garliavos ar Vytauto Pociūno istorijoje), remdamasis nepatikrinamais operatyviniais duomenimis ir neatskleistais šaltiniais, pradėjo spausdinti kraupias istorijas, versijas, slaptus telefoninius pokalbius. A. Petrusevičius teisme prisipažino pažeidęs įstatymą, patikėjęs savo seno pažįstamo papasakota graudžia legenda (kaip vėliau paaiškėjo, sukurta VSD), kad valstybė negali jo apginti nuo mafijos siautėjimo, tad jam būtina apsiginti pačiam, ir sutiko perdaryti dujinį pistoletą į kovinį. Tačiau juk VSD per šį procesą bandė A.Petrusevičiui prikabinti ir Bražuolės tilto sprogdinimo, ir Abromavičiaus nužudymo organizavimą – žodžiu, sutrinti visiškai, kaip kokią teroristų grupės organizatorę Eglę Kusaitę.
Būtent tada, kai dar VSD vadovavo M. Laurinkus, ir iškilo esminis klausimas: ką veikia Valstybės saugumo departamentas, kurį mes įsteigėme kitų valstybių (aišku, visi pirmiausia įsivaizdavome Rusijos ir Baltarusijos) šnipams gaudyti? Kiek jų pagauta, kiek įkalinta, kiek parsiųsta namo? Taip, A. Petrusevičius pažeidė įstatymą, nes nepasitikėjo valstybės institucijomis (kurioms tikrai sunkiai sekasi apginti gyventojus nuo įvairių mafijinių grupuočių) ir perdirbo ginklą, bet ar tai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui taip, kad jį reikėtų tam specialiai provokuoti (imituoti nusikaltimą)? Ar Lietuvoje nėra rimtesnių prekiautojų nelegaliais ginklais ar net žmonėmis? Vakarų demokratijoje spec. tarnyboms apskritai neleidžiama provokuoti piliečių nusikalsti, nes yra aiškus supratimas, kad tos tarnybos sukurtos jiems saugoti ir padėti. Lietuva jau yra pralaimėjusi Žmogaus Teisių Teisme dėl mūsų institucijų provokacijų nusikalsti. Jei sąjūdininkas M. Laurinkus norėjo sudrausminti niekaip iš pogrindžio išmatavimų nepersikeliantį disidentą, juk galėjo nueiti ir draugiškai jį perspėti – ar A. Petrusevičius per savo garbingą 70 metų auką valstybei nenusipelnė net tiek? Net okupacinės struktūros – KGB, milicija – kviesdavosi į vadinamuosius profilaktinius pokalbius tuos, kuriuos įtardavo galint užsiimti draudžiama veikla, bet kurie nėra valstybiškai pavojingi.
Lietuvos institucijomis pasitikinti E. Kusaitės mama kreipėsi į Valstybės saugumo (!) departamentą, prašydama padėti apsaugoti jos trylikametę dukrą nuo blogos įtakos. Padėjo – po VSD surengtų provokacinių operacijų pilnametystės sulaukusi Eglė nuteista kaip teroristė, neįvykdžiusi teroro akto. Tačiau teismas atmetė VSD ir prokuratūros kurtą legendą, kad E. Kusaitė sukūrė teroristinę organizaciją, todėl akivaizdu, kad mums priešiška Rusijos FSB bendradarbiavimui buvo pasikviesta be reikalo, dėl per didelio uolumo. Taip pat aišku, kad Eglės mamos bandymas pagelbėti savo vaikui pasitelkiant lietuvišką „saugumą“ buvo labai rimta klaida. Prognozuoju, kad daugiau tėvų, taip pasitikinčių VSD, nebebus, todėl šiai institucijai, kurios sėkmingam darbui kaip oras būtinas gyventojų pasitikėjimas ir pagalba, smogtas milžiniškas smūgis.
Praėjusią savaitę teismas nutarė, kad VSD privalo pripažinti, jog Baltarusijoje žuvęs Vytautas Pociūnas buvo šio departamento darbuotojas, todėl saugumas privalo atlikti vidinį tyrimą, kaip žuvo jų pareigūnas. Apie kokį tyrimą kalbama, jei VSD porą metų ne tik bandė atsižegnoti nuo šio savo svarbaus karininko, bet net iškart po žūties jį apšmeižė per „Lietuvos rytą“, o VSD „pamatas“ – M. Laurinkus – per tą patį „Lietuvos rytą“ prikaišioja tiems, kurie vis dar netiki VSD versija apie netyčinį iškritimą?
Kam VSD vadovybei reikėjo šmeižti V. Pociūną ir slėpti, kad jis buvo jų darbuotojas? Kaip tai paveikė kitus VSD darbuotojus? Ar jie savo misiją supranta kaip sąžiningą darbą Tėvynei ar tik kaip ištikimybę visagaliam viršininkui? V. Pociūnas žadėjo atskleisti, kaip užvaldyta valstybė ir kas vagia per Lietuvą siunčiamus pinigus Baltarusijos opozicijai. Ar Lietuvos teisėsauga tikrino, kaip yra iš tiesų su tais paaukotais milijonais Baltarusijos opozicijai, per kokių Lietuvos pareigūnų rankas jie plaukė? Ar čia sutapimas, kad užpernai Lietuva Baltarusijai atskleidė dar ir sąskaitas, kuriose laikomi tie pinigai? Už kokius milijonus buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius (tas pats, kuris patarė žurnalistams nesiknisti po V.Pociūno kaulais) įsigijo Gruzijos televizijos kanalą – valstybės tarnautojai juk tiek neuždirba? Ar D. Jurgelevičius tapo Gruzijos premjero patarėju ne be M. Laurinkaus, buvusio ambasadoriaus Gruzijoje, pagalbos? Už kokius nuopelnus D. Jurgelevičius ir D. Dabašinskas atsidūrė VSD vadovybėje – jie juk nepanašūs į tuos paprastus, natūralius ir nuoširdžius sąjūdininkus, apie kuriuos kalba M. Laurinkus?
Už sąžiningą liudijimą Seimui iš VSD su vilko bilietu išvarytas kontržvalgybininkas Kastytis Braziulis atvirai rašo, kad „Darbo partijos finansavimo šaltiniai užfiksuoti ir uždokumentuoti guli VSD seifuose. Jie yra žinomi. Taip pat yra žinoma, kas ir kokiu neteisėtu būdu pinigus vežė į Lietuvą“ ir viešai klausia: „Kodėl VSD slepia nusikalstamą Darbo partijos finansavimo būdą? Kodėl VSD slepia Darbo partijos finansavimo šaltinį?“
Kadangi VSD šių faktų neneigia, darytina išvada, kad į Kremlių nuo lietuviškos teisėsaugos bėgantis Viktoras Uspaskichas ir visi ten esantys jo finansavimo šaltiniai (V. Uspaskichas savo verslą Lietuvoje pradėjo kaip „Gazpromo“ tarpininkas) mūsų Saugumo departamentui mažiau pavojingi, nei iš pensijos gyvenantis ir Lietuvą nuo mafijozų norintis apšvarinti politinis kalinys A. Petrusevičius ar nepilnametės E. Kusaitės vaikiškas užsidegimas padėti engiamai tautai.
Suomijos teismas suteikė politinį prieglobstį Lietuvos VSD persekiojamai Gatajevų šeimai (vaikai buvo skatinami provokuoti tėvus), Lietuvos prokuratūra po metus trukusių bergždžių pastangų buvo priversta panaikinti VSD direktoriaus pavaduotojo Romualdo Vaišnoro sukurptus įtarimus neteisėtai atleistiems FNTT vadovams, dėl kurių vos nežlugo dešiniųjų vyriausybė. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas viešai VSD vadina nusikaltimus darančia organizacija, kuri neteisėtai jį sekė. Praėjusios kadencijos Seimas buvo pradėjęs tirti viešą informaciją apie neteisėtai VSD sekamus žurnalistus, visuomenės veikėjus ir politikus, bet nepajėgė, nes VSD atsisakė piliečių atstovams Seime teikti informaciją (vėliau jų pavyzdžiu pasekė VSD įtakoje esanti prokuratūra, atsisakydama parodyti Seimui filmuotą medžiagą apie smurtą prieš vaiką, taip neva gindama vaiko interesus).
Ką šiais klausimais mano VSD krikštatėvis, sąjūdininkas M. Laurinkus – juk tai labai rimti kaltinimai jo sukurtai sistemai, o iš dalies – ir jam? Kam mums tokia valstybės struktūra, kurios reikia baimintis kaip kokios okupacinės kariuomenės, kurioje nenuolankiems kareiviams neišsiskleidžia parašiutai? Kuo ji, be nepatikrinamai slaptų gandų platinimo, dar užsiima?
1988 metų Sąjūdžio programoje, dar okupuotoje Lietuvoje, buvo labai aiškiai rašoma: „Sąjūdis įsitikinęs, kad teisinėje valstybėje nė viena įstaiga ar organizacija negali rinkti apie asmenį tokios informacijos, su kuria šis asmuo negalėtų susipažinti ir, reikalui esant, apskųsti jos rinkėjų įstatymo numatyta tvarka“. Panašiai suformuluota ir mūsų Konstitucijoje. Bet ne mūsų gyvenimuose.
Kam, jei ne sąjūdininkams, pirmiausia ir turėtų skaudėti dėl neįgyvendintos Sąjūdžio programos? Gal galėtų sąjūdininkas M. Laurinkus patarti savo kolegai R. Vaišnorui pasitraukti iš VSD – juk Sąjūdžio laikais sąjūdininkai to reikalaudavo iš visuomenės pasitikėjimą praradusių funkcionierių?
Prieš 24 metus okupuotoje Lietuvoje patekus į politinę bėdą man padėjo okupacinės struktūros darbuotojai – iš žmogiškumo. Šiandien nepriklausomoje Lietuvoje aš nepriimčiau pagalbos iš valstybinės struktūros, kuri privalo garantuoti mano ir mano šalies saugumą, nes manyčiau, kad tai – provokacija. Ši struktūra tiesiog neturi žmogiško veido, generole Mečy.
www.bernardinai.lt, tiesos.lt