Iš mano gimtojo Laukminiškių kaimo (Kupiškio r.) kilęs knygnešys Kazys Gabriūnas, sugebėjęs pakliūti pas Rusijos carą su prašymu panaikinti lietuviškos spaudos draudimą, deklamuodavo:
Jei ne ant šio svieto, tai ant Dievo sūdo
Negalės nuslėpti nė menkiausio grūdo.
Tame pačiame kaime, jei kas nedorai pasielgdavo, buvo įspėjamas: „Jei nebijai žmonių, bijok Dievo“.
Dabar Laukminiškių kaimas susigūžęs, nes senoliai išmirę, o jaunėliai gimtąsias bakūžes į miestus išmainė. Tik paminklas knygnešiui iš Laukminiškių kaimo bei Unės Babickaitės Graičiūnienės, jos brolių Vytauto, Kazio ir Petro Babickų memorialinis muziejus liudija apie dorovingą ir garbingą šio kaimo praeitį.
Prisiminiau atvejį, kai minimo kaimo jaunuolis, kortomis prasilošęs ir nenorėdamas skolos grąžinti, kažką pavogė. Tai sužinoję trys kaimynai, nenorėdami paklydėlio atiduoti teisėsaugai bei siekdami išsaugoti kaimo garbę, dar ir jaunuolio tėvams paprašius, surengė teismą. Neužrašytas, bet išsakytas verdiktas buvo: „atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, jo atsiprašyti, pasižadėti kortomis iš pinigų daugiau nelošti, daugiau nenusikalsti“. Jaunuolis, gal sąžinei prabudus, gal vengdamas kaimo pasmerkimo, viską ištesėjo, o tolimesnį savo gyvenimą ženklino nepriekaištinga dorove. Taip buvo anos, nepriklausomos Lietuvos laikais. Mūsų laikais apstu bebaimių nusikalsti.
Dabar tenka kalbėti jau ne apie kaimo, ne apie miesto ir ne apie jaunuolių, o apie Valstybės vardu veikiančių teisėsaugos pareigūnų, kurie nei Dievo, nei žmonių nebijo, dorovę. Ir ne gąsdinimo Dievo rykšte, ne moralizavimo dėlei, o šaukiantis pagalbos tų, kurių valioje yra verdikto nusikalstantiesiems paskelbimas. Bebaimius jau tramdyti reikia!
Kalbu apie neva nusikaltėlės Eglės Kusaitės bylą.
Ši byla, sukurpta Lietuvos pilietei E. Kusaitei, kaltinant ją ketinimu neva įvykdyti teroristinį aktą prieš Rusijos ar jos statytinės valdžios Čečėnijoje karinę struktūrą, iš tikrųjų yra kolaboravimo su Lietuvai nedraugiška šalimi bei čečėnų tautos laisvės siekių išdavystės aktas. E. Kusaitės teroriste laikyti negalima, nes Maskvos ir Čečėnijos nesutarimai tęsiasi jau nuo seno ir tai nėra siejama su terorizmu, ką yra patvirtinę daugelis tarptautinių organizacijų ir Lietuvos Seimas, priėmęs 10 rezoliucijų ir pareiškimų čečėnų teisių gynimo klausimais.
Šiuo metu E. Kusaitei be pagrindinės bylos yra iškeltos dar 4 bylos. Tai Lietuvos teisėje negirdėtas, jau istorinis Lietuvos teisinės sistemos gėdos atvejis. Beje, E. Kusaitei jau priskaičiuota piniginių baudų ir teismo išlaidų apie 20 tūkst. litų. Pagrindinėje byloje kaltinimai suformuluoti akivaizdžiai provokaciniais ir neteisiniais veiksmais.
Pati ikiteisminio tyrimo pradžia buvo siekis ne išaiškinti nusikaltimą, o jį imituoti. E. Kusaitė VSD buvo „globojama“ nuo 13 metų ir labai panašu, jog buvo rengiama tam, kad ją demaskavus būtų pateisinta Lietuvos VSD kovos su terorizmu veikla, tokios veiklos finansavimas. Faktiškai, pagal kaltinimo formulavimą, prokuratūra E. Kusaitę kaltina terorizmu Rusijos karinėje bazėje, o tokios veikos tokiame objekte – t. y. karinės diversijos – nenumato tarptautinė kovos su terorizmu konvencija. E. Kusaitė tokiu atveju pagal tarptautinę teisę turėtų būti traktuojama kaip kombatantė ir už karo veiksmus nebaustina, o gal net skatinama apdovanojimu. Antai čečėnų būriuose prieš rusiškąjį okupantą kovojusį Liną Vėlavičių, kuris žuvo prie Arguno 1995-aisiais, čečėnai pripažino savo didvyriu, o Lietuva jo palaikus pargabeno ir laidojo valstybės lėšomis.
Kol paskelbs verdiktą, kas jį turi skelbti, Tauta turi žinoti minėtus „bebaimius“, pasmerkti jų nedorą veiklą. Įvertinant tai, kad VSD vadovo pavaduotojas Romualdas Vaišnoras, VSD antiteroristinio skyriaus vadovas Arūnas Paukštė, prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda savavališkai susidėjo su tarptautine nusikalstama organizacija – Rusijos FSB, atvirai parodė savo teisinės, politinės, istorinės ir moralinės sąmonės pakrikimą, kuris liudija apie Lietuvos valstybinės ir humanitarinės nuostatos krizinį lūžį ir cinišką piktnaudžiavimą tarnybiniais įgaliojimais, prilygstantį Valstybės išdavystei, jie negali dirbti valstybinio darbo. Todėl būtina reikalauti, kad būtų atleisti.
Generalinės prokuratūros veiksmai šioje byloje parodo, kad visuomenę jie laiko mankurtais ir veikia absoliučiai be jokios atsakomybės ir kontrolės. Pažymėtina, kad generalinis prokuroras Darius Valys nesuvokia situacijos ir jos nevaldo, todėl kyla abejonės dėl jo kompetencijos, juo labiau, kad į jį tuo reikalu buvo ne kartą kreiptasi. Jeigu ne Rusijos FSB ir Rusijos teisės doktrinos prisiėmimas bei įtraukimas į Lietuvos teisinę sistemą, E. Kusaitės bylos visai nebūtų. Parodykite pasaulyje valstybę, kuri savo pilietį sutraiškė niekingos Rusijos FSB rankomis… Lietuva parodė pavyzdį, kuris privalo būti įvertintas ne tik moralės požiūriu, bet ir teisiškai.
O pabaigai klausimas Prezidentei: ar suvokiate, Ekscelencija, kad vykdoma Lietuvos valstybės išdavystė? Jei taip, – ją sustabdyti yra Jūsų galioje.
llks.lt