Sunku ir apsakyti tą būseną, kuri mane apėmė išgirdus, kad Generalinė prokuratūra ir vėl paskelbė savo seną pramaną apie mūsų tragiškai žuvusį saugumo pulkininką ir diplomatą Vytautą Pociūną. Jie tempė, tempė, tempė ir vis laukė, kol mes pamiršime.
Matosi, kad jie net nesiruošė keisti savo pozicijos. Kai toks Justinas Laučius paskubomis dar 2006 metais, akivaizdžiai lenktyniaudamas su tuomečiu NSGK vykusiu parlamentiniu tyrimu, dieną prieš mums baigiant savo tyrimą, pareiškė, kad V. Pociūnas pats iškrito per langą, man nesukėlė tokios nuostabos, kaip dabartinis verdiktas. Pašiurpau ir pasimečiau. Taigi, situacija valstybėje tik blogėja.
NSGK tyrimo atskleistas, o žurnalistų taip pavadintas, „valstybininkų“ klanas gyvas, įtakingas ir stiprus. Kad taip yra, įtariau, bet vis dar ruseno viltis. Kaip sako lietuvių liaudies patarlė: Viltis miršta paskutinė. Labai nesinori pripažinti, kad niekšai jau laimėjo ir jie diktuoja madas. Deja, po tokių naujienų arba po V. Uspaskicho triumfo per rinkimus ir antisisteminių jėgų fiasko (prie kurių priskiriu ir mūsų komandą) nusvyra rankos ir sunku surasti optimizmo, be kurio neįmanoma kurti ateitį.
Siūlau nors trumpai peržvelgti faktus. NSGK tyrimas vienareikšmiškai nustatė, kad V. Pociūnas buvo prievarta ištremtas iš VSD į Gardiną. Jo ten nereikėjo. O ištrėmė jį todėl, kad jis netenkino nusikaltimus slapstančių viršininkų. Tarp kitko, jie atsiskleidė visų „gražumo“ po V.Pociūno žūties, puolę jį šmeižti. Šmeižę buvę VSD vadovai ir žurnalistai, kurie turėjo privilegiją gauti itin slaptą intriguojančią medžiagą iš VSD savo skandalingiems straipsniams. V. Pociūnas savo tyrimais mynė didžiuliams kyšininkams ir aferistams ant nuospaudos. Jis perspėjo apie pragaištingą Lietuvai 2K projektą (turima mintyse ne liaudyje žinomas aljansas Kirkilas ir Kubilius, o Klaipėdos ir Kaliningrado uostai), kuris, jį įgyvendinus, būtų sunaikinęs Klaipėdos uostą ir Lietuvos geležinkelius. Jo vadovaujamas padalinys tyrė Darbo partijos aferas (o vėliau tai perėmė buvęs jo kolega Kastytis Braziulis ir Vytautas Damulis), didžiulio masto vagystes, aferas ir kyšininkavimą energetikoje. Jis žuvo Breste, o K.Braziulis ir V.Damulis išmesti iš VSD.
Jis buvo principingas ir tikras Lietuvos patriotas, todėl trukdė niekšeliams tiesiog savo buvimu. Dėl prievartinio V. Pociūno išsiuntimo į Gardiną niekam tyrimo metu NSGK dalyvavusių narių nekilo abejonių. Nutylima ir dar viena esminė aplinkybė ir apie tai esu sakęs prokurorams, kad kelios savaitės prieš V. Pociūno žūtį į jį jau buvo pasikėsinta. Jam važiuojant automobiliu, jį aplenkė sunkvežimis ir, susilyginus su juo (jį lenkiant), iškrenta didelis betono gaminys, naudojamas kelių prarajom įrengti. Per stebuklą. Pociūnas spėjo pasukti į šoną ir sustabdyti automobilį. O sunkvežimis net nepristabdęs nurūko toliau. Juk pametus tokio dydžio krovinį būtinai vairuotojas tai pajus ir sustos.
Apie tai V. Pociūnas papasakojo draugams. Bet jis taip pat pasakė, kad netylės ir paviešins viską apie tuos veikėjus, kurie iš 40 milijonų JAV per Lietuvą duotų dolerių Baltarusijos opozicijai apie 35 milijonus pavogė. Niekam ne paslaptis, kad ten figūruoja tos pačios „valstybininkų“ klano pavardės. Ši informacija yra patvirtinta ir tuo, kad 2007 m. kovo 14 d. pas mane apsilankė buvęs VSD karininkas ir, kaip didžiulę paslaptį ir pasižadėjimą neskelbti jo pavardės (nes bijojosi už savo gyvybę), pranešė žinią. Jeigu Arvydas Pocius bus atleistas iš VSD vadovo pareigų, tai į NSGK ateis žvalgybos karininkai liudyti apie 35 milijonų dolerių aferą. Tačiau kovo 15 d. A. Pociui paskleidus pramanus apie teroristus ir apšmeižus mane bei VSD karininkus ir V. Adamkaus aplinkai išsaugojus, nors ir laikinai, A. Pocių poste, VSD karininkai išsigando, kad su jais bus pasielgta taip pat, kaip su padoriais kontržvalgybininkais.
Nors iš Seimo tribūnos žinomas ir ilgametis politikas ir buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas tuomet pareiškė, kad apginti NSGK liudijusius VSD karininkus yra Seimo garbės reikalas. Bet matyti, Seimo garbė ne kartą buvo sutrypta tos pačios Generalinės prokuratūros. Ir Lietuvoje susidarė tokia situacija, kad mūsų specialiosios tarnybos ir prokuratūra nedirba tam, kad nuoširdžiai ir profesionaliai ištirtų nusikaltimus ir išaiškintų aplaidžius pareigūnus. Jie kuo toliau, vis daugiau dengia tuos, kurie, naudodamiesi savo tarnybinėmis pareigomis, praktiškai dangstė ir dangsto korupciją, ir kas galėtų paneigti netgi kenkimą Lietuvos valstybei. Manau, tai, kad V. Pociūnas po mirties neapgintas nuo šmeižto, yra didžiulė gėda Generalinei prokuratūrai ir politikams, kurie to iš jos nepareikalavo. O V. Pociūno žūtis yra lakmuso popierėlis, rodantis, ar Lietuvoje dar liko sveikų jėgų, kurios gali pareikalauti iš mūsų renkamų politikų sutvarkyti šalies Generalinę prokuratūrą, VSD, STT, FNTT taip, kad jie užkardytų bet kokius nusikalstamo ar tarnybinio aplaidumo atvejus, o ne, naudodamiesi savo padėtimi teisėsaugoje, didintų nelegalią įtaką, neteisėtai lobtų ir padėtų neskaidriam verslui krautis milijardus.
V. Pociūno ir „valstybininkų“ klano kontekste reikia nagrinėti ir susidorojimą su principingais FNTT vadovais V. Gailiumi ir bylos sukurpimą V. Giržadui. Parodomąjį susidorojimą vykdant Rusijos FST užsakymą su E. Kusaite. CŽV bylos numarinimą bei žiniasklaidos keliamus užsakomuosius skandalus, siekiant eliminuoti klanui neįtikusius pareigūnus arba politikus, o kartais net verslininkus. Noriu, kad mano tautiečiai suprastų, ne man vienam turi skaudėti, kad taip yra mūsų Tėvynėje. Turime suprasti, kad ir mūsų valdžios yra tokios neskaidrios ir neryžtingos, nes politikai yra bailiai, jie bijosi, kad jei ką nors ne taip padarys, kaip nori „valstybininkų“ klanas, bus „suvalgyti“. Pavyzdžių, manau, yra pakankamai. Kviečiu siūlyti (rašykite www.tautosvienybes4@gmail.com), ką mes kartu, tie, kurie neabejingi (nežiūrint politinių simpatijų ar antipatijų), galime, o gal ir privalome padaryti. Negi jau liko tik vienintelis kelias dingti iš čia ir nesukti sau galvos? O gal vis tik dar galime pabandyti? Niekada nepamiršiu, kai užėmus principingą ir tiesos siekimo poziciją būnant Seimo NSGK pirmininku reikėjo atlaikyti didžiulį spaudimą. Mane įkalbinėjo tuomečiai LR Prezidentas, premjeras, kolegos Seimo nariai, ministrai. Jie sakė, kad reikia žaisti komandinį žaidimą ir ne apie viską, ką sužinojau ir pamačiau, reikia skelbti Lietuvos žmonėms. Jie man sakė, kad reikia palaukti. A. Pocių, jeigu jau taip reikia, iš VSD išims ir pasiųs kur nors ambasadoriumi. Buvo net pajungti mano seni įtakingi pažįstami, kad perspėtų, jog reikia elgtis taip, kaip nori galingieji. Tiktai tada nuo mano pozicijos tikrai nemažai priklausė. Ypač daug padariau, kad išviešintų gan didelės apimties skandalingą dokumentinę medžiagą. Tai, ką paviešinau, tikrai turėjo suveikti kaip atominės bombos sprogimas ir visiems laikams išrauti iš mūsų valstybės kyšininkavimą bei neteisėtus įtakos klanus, kurie dabar jau baigia užsmaugti bet kokį padorumą tvarkant valstybės reikalus. Nesiskundžiu, tai mano pasirinkimas, tik noriu, kad suprastumėte, ką reikėjo iškentėti mano šeimai, vaikams, anūkams, kai neįkalbėję bandė mane šmeižti. Ir nors vėliau tas šmeižtas subliuško, tačiau jo paleistas nuodas pagadino gyvenimą.
Kartais žmonės su priekaištu sako arba parašo, kad esu buvęs Seime, tai kodėl nepakeičiau situacijos. Atvirai atmetu tokius kaltinimus ir atsakau, lai visi politikai pasielgia taip drąsiai ir principingai, kaip aš elgiausi, tikrai mes turėtume ženkliai padoresnę valstybę ir nebereikėtų rašyti šių kraujuojančių eilučių. Susimastykite, kaip gali jaustis žmogus, kuris yra įsitikinęs, kad turi būti nusikaltimus darantys vadovai nubausti, o apsileidę atleisti iš pareigų, nes tam yra pakankamai faktų. Tai fiksavo NSGK, apie tai yra mano knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“, o dalis dar slaptoje medžiagoje, kad VSD vadovybė slėpė nusikalstamus politikų, kitų pareigūnų veiksmus, formuojant valstybės valdžios institucijas. Kai skirti į aukštus postus konkrečius asmenis liepdavo neskaidraus verslo atstovai ir tai buvo vykdoma.
Yra apie tai, kokie nusikaltimai buvo daromi siekiant neteisėtai pasipelnyti iš energetikos objektų, kaip VSD tiesiog vykdė atskirų verslo struktūrų užsakymus, o VSD vadovams nurodinėjo tie, kurie tam neturėjo jokių teisių. Yra faktų, kokie didžiuliai nelegalūs pinigai mokami žiniasklaidai ir t. t. Ten yra ir apie tai, kaip šie nesąžiningi veikėjai tarpusavyje susipynę ir vienas dangsto kitą, o nusikaltimus slepia juos po slaptumo skraiste. Suprantu, kad ir po šio straipsnio galiu sulaukti kvietimo į prokuratūrą, kaip man ne kartą buvo ir kaip už prokurorų kritiką ciniškai baudžiama Eglė Kusaitė arba Neringa Venckienė. Gal atsiras keletas tų kurie atneš džiūvėsių, jei pasodins. Negaliu tylėti, nes širdį labai skauda. Gaila visų skriaudžiamų, gaila žuvusio V. Pociūno, kurio net nuo šmeižto nesugebėjo valstybė apginti. Pagaliau mes, kol gyvi, negalime tik savęs gailėtis. Privalome veikti. O žodis yra veikimas, tad nuo jo ir pradedu…
Daktaras Algimantas Matulevičius, Tautos vienybės sąjungos pirmininkas