Aktualijos

Danutė Šepetytė. Kam Seimui valdžia, jei jis neturi fantazijos…

Written by Biciulystė Siūlo · 6 min read

Po to, kai dramatiškai užsibaigė iniciatyva, palaidojusi (bent kol kas) šansą spręsti svarbiausius valstybei klausimus referendumu, kai paaiškėjo, kad teisė į žodžio ir susirinkimų laisvę priklauso nuo valdžios malonės (tą parodė draudimas Šeimų sąjūdžiui rinktis Vingio parke ir leidimas rengti akcijai, skirtai palaikyti LGBT, Katedros aikštėje), eksparlamentarų klubo prezidentas Henrikas ŽUKAUSKAS ramina: šitoji valdžia pati sau kasa duobę.

– Sakot, siūlytumėt Seimui Žmogaus teisių komitetą pervadinti LGBT teisių komitetu?

Tai būtų logiškas sprendimas: turėtų būti du žmogaus teisių komitetai: vienas – LGBT žmogų teisių komitetas, kitas – normalių žmonių teisių komitetas, nes šiandien mano, kaip ne LGBT atstovo, teisių niekas negina. Skamba ne tik keistai, kad Seimo Žmogaus teisių komitetui vadovauja profesionalus gėjus, bet tokiu atveju, atsiprašau, mano teisės lieka kažkur šeštame fronte. Pagal šiandienę logiką teisės komitetui turėtų vadovauti Henrikas Daktaras, nes kas jau kas, o jis tikrai yra šios srities specialistas: tiek pridaręs reikalų, tiek išsėdėjęs dienų ir naktų už grotų, – niekas nėra geriau patyręs šioje srityje.Na, ekonomikai turėtų vadovauti tas, kuris daugiausiai prisivogęs ir žino visus kelius, kaip reikia kliūtis apeiti… Gal Kauno savivaldybės administratorius? Juokauju. O Seimo Žmogaus teisių komitetui turėtų rūpėti normalių piliečių teisė pareikšti savo nuomonę, taikiai mitinguoti, leisti ir platinti tokius laikraščius kaip „Respublika”, nes draudimas (nežinia, kodėl, be paaiškinimų) platinti laisvą spaudą pažeidžia žmogaus teisę skaityti „Respubliką”, „Vakaro žinias”, nors, sakysime, šiuo neramiu karo Ukrainoje metu, kai uždarinėjami rusų TV kanalai, kažkodėl nedraudžiamai platinami laikraščiai „Obzor”, „Litovskij kurjer” ir kiti. Kažkodėl komiteto pirmininkas nekelia laisvos spaudos draudimo klausimų laisvoje demokratinėje valstybėje. Ar tai toleruotina?

– Nėra pagundos ir mūsų valdžią pervadinti LGBT Seimu, o Vyriausybę – LGBT vyriausybe?

– Dauguma, atėjusi į Seimą, pirmiausia turi priiminėti Lietuvai aktualius įstatymus, imtis ekonomiką balansuojančių bei normalų pragyvenimą tiek verslui, tiek įvairiems socialiniams sluoksniams laiduojančių sprendimų. Bet kuomet į pirmą vietą keliami ne įstatymai, kurie šiandien yra itin aktualūs (dujos pabrango, elektra pabrango, benzinas pabrango, prekės brangsta, infliacija didžiausia Europoje), o mažumos interesai, kyla klausimas, kuo brukamos pretenzijos pasitarnaus bendrai Lietuvos situacijai?

Nei vadinamasis partnerystės įstatymas, nei Stambulo konvencijos su narkotikų dekriminalizavimu anaiptol nepagerins nei ekonominio, nei socialinio, nei juo labiau psichologinio klimato šalyje. Pagaliau Konstitucijoje įtvirtinta, kad valdžią renka žmonės, išrinkta valdžia tarnauja tautai, tai jeigu ji norėtų gerai tarnauti, tartųsi su žmonėmis. Man atrodo, protinga valdžia ieškotų būdų, kaip išlikti kelias kadencijas valdžioje, o norėdama išlikti turėtų tartis su žmonėmis dėl svarbiausių sprendimų. Todėl siūlyčiau šiai valdžiai paskelbti įstatymų, kurių tikslai ne vienyti piliečius, bet juos priešinti, teikimo moratoriumą iki geresnių ir ramesnių laikų.

– O kam tartis, jei, šiaip ar taip, jie vis tiek išlieka valdžioje?..

– Keisčiausia, kad dabartinė valdančioji dauguma yra išrinkta vieno penktadalio rinkėjų balsų valia – už juos balsavo 20 proc. rinkėjų, tai yra mažuma. Ir ji priėmė sprendimą visiškai nekreipti dėmesio į Tautą, kuri juos rinko. Pastebėjot? Ir iš tiesų, kad ir kokios būtų aplinkybės – ar pandemija, ar karas, vykstantis Ukrainoje, ar kokie kiti skandalai, – jais pasinaudojama vengiant dialogo su Tauta.

Dabar vyrauja valdančiųjų monologas ir jie pyksta, kai kažkas jam prieštarauja, mitinguotojus, Šeimų sąjūdį apšaukia ekstremistais, fašistais, jedinstvininkais, vatnikais, nors iš esmės ekstremistai yra patys valdžios atstovai, kurie, turėdami valdžią ir galėdami priimti Tautos arba juos išrinkusios tautos dalies lūkesčius atitinkančius sprendimus, elgiasi su žmonėmis kaip su baudžiauninkais.

– Kaip manote, kodėl jų lūpomis taip demonizuojamas Šeimų sąjūdis?

– Paaiškėjus, kokias vertybes pasirengusi ginti valdančioji dauguma, spontaniškai pradėjo vienytis tie, kurie stojo prieš tai, kad iki emocinio ryšio su bet kokiu padaru nebūtų nužeminta prigimtinė šeima, kitaip tariant, stojo už tai, kas įtvirtinta dekaloge ir Konstitucijoje. Tai yra natūrali žmonių santalka, tiesa, ne visai suprantanti, kad valdžia valdžios neatiduoda savo valia. Jiems kol kas patinka būti protestuotojais, mitinguotojais ir tame jie mato prasmę, bet kas toliau?

Vienu metu, kai „Vilmorus” per sociologinę apklausą šalia politinių partijų įrašė ir Šeimų sąjūdį, pasirodė, kad juo pasitiki ar remia net apie 40 proc. apklaustųjų. Valdančioji dauguma suprato, kad iš to gali gimti politinė struktūra, galbūt kelsianti jai net egzistencinę grėsmę. Ką jie padarė? Jie paprasčiausiai, kaip pasmerktam medžiui, pakirsdino šaknis. Matyt, davė komandą policijai ieškoti priekabių ir, radus menkiausią dingstį, bausti mitinguotojus administracinėmis baudomis. Mitingėlis su vaivorykštės vėliavomis Katedros aikštėje parodė – kas leidžiama vieniems, užginta kitiems, – toks normalus lietuviškas dvejopas „teisingumas”.

Tiesiai šviesiai sakau: tokie mūsų demokratinio valdymo principai, manau, nelabai skiriasi ir nuo Baltarusijos, ir nuo Rusijos „demokratijos” principų, juk antraip pagal išgirtąsias europines vertybes reikėtų mokėti išgirsti, ką kalba kitas, net jeigu ir kalba nemalonias tiesas. Jeigu man nepatinka valdžia, aš turiu teisę išsakyti savo nuomonę ir už tai nebūti baudžiamas.

Taigi, kai valdantieji pamatė, kad žmonės gali mobilizuotis, tapti kritine mase, galinčia nušluoti Vyriausybę, jie organizavo pokalbį su Šeimų sąjūdžio aktyvistu internete ir jį apsuko taip, kad Vasario 16-ąją profesorius ne tik pats iškelta galva užkopė į signatarų balkonėlį, bet dar atsivedė ir Dalią Grybauskaitę, tarsi norėdamas pasakyti: „Žiūrėkit, kaip juos sutvarkiau, jie ne tokie ir baisūs, nes nežino, ką daryti. Balkonas – mūsų…”

– Vienas iš būdų tartis su Tauta yra referendumas. Kodėl jo šalininkams nepavyko surinkti reikiamo kiekio parašų dėl referendumui būtino rinkėjų skaičiaus sumažinimo?

– Įdomiausia, kad nuo 1990 metų Lietuvoje buvo skelbta apie 14 referendumų ir tik du iš jų yra įvykę bei pavykę: stojimas į Europos Sąjungą ir Konstitucijos priėmimas. Man atrodo, Lietuvoje surinkti 300 tūkst. parašų yra faktiškai neįmanoma. Juk jokia valdanti partija, konservatorių ar kokia nors kita, norėdama turėti daugumą Seime, per rinkimus nesurenka tiek parašų – visuomet svyruoja 200 tūkst. ribose.

Iniciatyva sumažinti referendumui būtiną rinkėjų balsų skaičių buvo savalaikė, nes gyventojų pas mus beveik milijonu sumažėjo, o Konstitucijoje įtvirtinti skaičiai liko tie patys, – kas, jei po dešimtmečio Lietuva dar milijonu susitrauks? Tačiau kol kas perspektyva tokia: faktiškai referendumais mes nieko negalėsime pakeisti, nors pačioje Konstitucijoje yra įrašyta, kad svarbiausi valstybės gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Referendumai pragaištingi valdžiai. Įsivaizduojat, kokia nesaugi ji pasijustų, jeigu jam surengti pakaktų 100 tūkst. rinkėjų balsų? Juk tokiu referendumu susikompromitavusią valdžią būtų galima lengvai nupūsti…

– Sunku patikėti, kad Lietuvoje nėra bent 300 tūkstančių aktyvių piliečių, kuriems rūpėtų valstybės ateitis…

– Per 30 Nepriklausomybės metų pasikeitė karta, kitaip sakant, aktyviąją visuomenės dalį sudaro žmonės, kurie gimė po 1990 metų, bet jie jau nebežino, nebeprisimena arba tiesiog iš jų atminties išsitrynę okupacijos istorijos atgarsiai. Dabartinė balsuojanti dauguma, o tai būtent trisdešimtmečiai, jau gavo laisvę veikti ir laisvai reikšti savo mintis. Jie nesupranta, kam reikalinga referendumu keisti Konstituciją, juk viskas ir taip gerai.

Štai kur pagrindiniai parašų resursai. Ir, kiek teko domėtis, dėl referendumo sąlygų keitimo daugiausia pasirašinėjo už laisvę kovojusieji ir pergyvenę okupacijos laikus. Dėl ko mes taip greitai 1992-aisiais priėmėm Konstituciją referendumu? Dėl to, kad siekėm laisvės ir mums, nori nenori, reikėjo Pagrindinio demokratinės valstybės įstatymo. Pradžioje jis, kaip vientisas ir nedalomas aktas, mums buvo it kelrodė žvaigždė; šiandien Konstitucija dažnai cituojama ir, kuo daugiau cituojama, tuo mažiau jos laikomasi.

– Jūs nemanote, kad tai, ką kalbame, rūpi tik saujelei žmonių?

– Užtat ir referendumas rūpi nedideliam skaičiui žmonių. Jeigu akcijoje dėl referendumo kartelės sumažinimo surinkta apie 120 tūkst. parašų, tas rodo, kad dauguma net nekreipė dėmesio į šią iniciatyvą, jiems tas pat, ar referendumą galima priimti su trimis šimtais ar su šimtu tūkstančių balsų. Dėl ko aš taip sakau? Daugeliui jaunų ar pagyvenusių žmonių šitie klausimai neegzistuoja, daugelis supranta vyraujančią liberalmarksistinę ideologiją, juos tenkina, kad Lietuvos ateitį spręstų ES biurokratai.

Dalis jų solidarizuojasi su iš kailio besineriančia dėl partnerystės įteisinimo LGBT, nekeldami klausimo, kokių tikslų iš tikrųjų siekiama. Tai ar jiems rūpi referendumai? Na, bet, jeigu valdantieji ir toliau laikysis tokios politikos, jeigu ir toliau ignoruos Tautą, vis tiek rasis politinė jėga, kuri 2024 metų Seimo rinkimuose iš valdžios užutekio juos išstums.

– O kas, jeigu rinkėjai vėl balsuos už konservatorius?

– Nemanau. Ateis kita politinė jėga, kuri paims ir panaikins kai kuriuos dabartinio Seimo priimtus įstatymus. Juk pas mus įstatymas kaip stulpas: jį gali apeiti, jį gali pakeisti, jį gali nupjauti ir pastatyti naują, – mes gi įstatymus keičiame kaip kojines. Pas mus nėra tokių tradicijų, kaip, pvz., Vokietijoje ar Švedijoje, kur į įstatymą žiūrima su didele pagarba, kur jo laikomasi, kur jis yra šventas reikalas. Lietuvoje ne valdžia laikosi įstatymų, bet „įstatymas laikosi ant jos”.

– Kaip apibūdintumėt politinę sistemą šalyje, kur referendumai pasmerkti, o Konstitucijos pažeidimų tik daugėja?

– Žinot, ką Ostapas Benderis savo bičiuliui „Dvylikoje kėdžių” yra pasakęs? „Kam tau, Kisa, pinigai, jeigu tu neturi fantazijos.” Aš šitą mintį tapatinu su dabartiniu Seimu: kam jiems reikalinga valdžia, jeigu jie neturi vaizduotės. Jeigu jiems visiškai nerūpi valstybės reikalai, jeigu jų nejaudina valstybinių įmonių, tokių kaip „Lietuvos geležinkeliai”, Lietuvos paštas, Klaipėdos jūrų uostas, Klaipėdos terminalas ir pan., likimas. Jiems ir referendumų nereikia, nes jie nežino atsakymo, kuris būtų jiems priimtinas. Šiandien jų pagrindiniai uždaviniai Seime: vandens stiklinės mokestis kavinėse, narkotikų legalizavimas, vienalyčių porų įšeiminimas, lyčių daugybė ir lygybė bei kiti panašūs atrakcionai…Naujausios žinios
respublika.lt