Rezistentų darbo grupės ir Kovo 11-osios akto signataro Algirdo ENDRIUKAIČIO skundas dėl pažeidžiamų mažumos (ne LGBT) teisių turėtų būti kietas riešutėlis Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkui, karingai proteguojančiam mažumų (LGBT) pretenzijas. Vien perskaityti skundo tekstą su išvardintais nusižengimais rezistentų teisių atžvilgiu 123 puslapių knygoje reikia ir laiko, ir žinių, ir teisinės nuovokos. Ir, be abejo, suinteresuotumo. Gal dėl to šis klausimas vis nustumiamas iš svarstytinų reikalų ir lieka nelygia rezistencijos istorinių teisių ir teisingumą imituojančios sistemos sankirta.
– Toji aplinkybė paveikė jūsų nuomonę apie politinį elitą? – „Respublika” paklausė signataro.
– Mūsų elitas, vertinant jį intelekto, kultūrinio mentaliteto, erudicijos matais, šiomis savybėmis nepasižymi.
– Vadinasi, Vladimiras Iljičius buvo teisus? Kiekviena virėja gali valdyti valstybę?
– Peržiūrėdamas Vyriausybės programą tokių žodžių kaip suverenitetas, valstybingumas, lietuvybė, pasaulinė egzistencijos krizė neradau. Vadinasi, ta programa prasminga ne konceptualiai istorinei valstybei, tačiau yra tik kaip kažkokios ūkinės firmos darbo planas. Apie istorinius, egzistencinius klausimus net negalvojama, jie neapmąstomi. Kaip neprisiminti Arvydo Šliogerio: „Apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiauriai agresyvūs, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai, kaip savo intereso tenkinimo įrankį.”
– Beveik prieš dešimtmetį esate pareiškęs, jog atsiribojate nuo vadinamojo elito…
– Alfonsas Svarinskas, su kuriuo teko nemažai laiko praleisti kartu ir Mordovijos lageryje, keletą metų prieš mirtį sakė: kai apie viską Lietuvoje pagalvoji, gali išeiti iš proto. O šiandien dar blogiau, dar kvailiau: atsisakoma ir praeities, ir savasties, ir lietuvių kultūros, šaknų. Užtat nereikėtų stebėtis, kai vienoje mokykloje man užsiminus apie Balio Sruogos „Dievų mišką” ir paklausus, kur valgė konclagerio kaliniai, išgirdau atsakymą – kavinėje. (B.Sruoga gražiai parašė, kad geriausia valgyti buvo tualete: niekas neatimdavo maisto ir būdavo kur išsiplauti indą.)
Mūsų politikams vertybės – formalumas, iš tikrųjų jie jų neturi. Pvz., Suomijos parlamente tikrieji suomiai, tautininkai, turi virš 30 mandatų, bet, kai jiems pasiūlo ministro postą, jie atsisako: jūs dirbkit, mes pasakysim, ką daryti. O pas mus, norėdami išlaikyt kėdes, sutiks su bet kokia sąlyga. Tai, galima sakyti, ne politika, o politinis verslas, ne valstybė, o verslo Lietuva.
– Jūsų manymu, į tokį „verslumą” linkę ir kultūros žmonės?
– Dabar kaip tik tvarkau savo archyvus, peržiūrinėju sukauptus laikraščių, žurnalų tekstus, randu išmintingų minčių. (Mano hobis yra citatų rinkimas; tai vertinu kaip racionalų užsiėmimą, nes per trumpą laiką gali labai daug ką patirti.) Matau, kiek daug aplinkui yra protingų žmonių, tik jie visi nustumti užribin. Į valdžią ateina atsitiktiniai žmonės, kurie atlieka vadinamuosius procedūrų žaidimus.
– Ar turite išsaugojęs kokią nors „elitinę” citatą?
– Štai pastarųjų metų Audronio Ažubalio citata: „Jei lems ne vertybės, o rinka, tai mus tiesiog nupirks.” Kai I.Šimonytė ėjo į prezidentus, nuskambėjo jos pasakymas: ,,Man atrodo, svarbiausia, kad Lietuva nebandytų sėdėti ant dviejų kėdžių: būti tautine ir federaline valstybe.” Tad Lietuvos kursas yra aiškus – Europos federacija, o visi, kas tai minčiai nepritaria – lenkai, vengrai ir kiti, ne tik Briuselio elito, bet ir Lietuvoje apšaukiami fašistais, nacionalistais, silpnapročiais, marginalais, dirbančiais Rusijai. Turint galvoje buvusią istorinę valstybės idėją, valstybė dabar tyliai, klastingai yra išformuojama abejingajai daugumai tylint, – kitaip sakant, šiandien jos atsisakoma. Iš tiesų kyla klausimas, ar tik neiname Prūsijos keliu.
– Ar jums nekeista, kad tam per daug neprieštaraujama?
– Na, yra nemažai žmonių, kuriems valdžios žodis yra kaip evangelija: neva jie geriau žino, ką daro. Yra nemažai žmonių, kurie aklai tiki konservatoriais, o šie dedasi dar nešantys Sąjūdžio vėliavą, nors iš tikrųjų jau yra tapę liberalais. Liberalios pažiūros jiems netrukdo, bet koks idėjinis bendrumas gali egzistuoti tarp liberalų ir tradicinių konservatorių? Beveik jokio. Juos sieja kas kita: postai posteliai, pinigai pinigėliai, kėdės kėdutės, ir jiems to gana. Tai neturi nieko bendra su Kovo 11-osios tikslu – atkurti 1940 metais prarastą valstybės suverenitetą ir jį stiprinant gyventi pasaulyje kaip lygiems tarp lygių. Žinoma, ir tarp konservatorių yra kitaip manančių gerų žmonių, bet vadovybė liberalizuota ir tokios sąvokos kaip tauta jai neegzistuoja.
– O ką tartumėte apie teisingumą? Ar teisingumas jai egzistuoja?
– Kai Vakarų Europoje 1945 metais prasidėjo denacifikacijos procesas, buvo šimtai, tūkstančiai nubausti, kas su naciais kolaboravo, atimtos pilietybės atskiroms grupėms, jie buvo atleisti iš darbo. Prancūzijoje po 5 metų šalies okupacijos 1300 asmenų buvo nubausti mirties bausme, o ką padarėme mes? Pusę amžiaus sėdėjome okupacijoje ir, atgavus Nepriklausomybę, nė vienas kagėbistas su antpečiais nesėdo į kalėjimą. Jie iki šiol daro poveikį Lietuvos politikai. Paimkim tokį pavyzdį: Briuselio teismas pripažino, kad Lietuvoje veikė ČŽV kalėjimas, Lietuva susimokėjo daugiau kaip 100 tūkst. eurų baudą, ir tylu ramu, – niekas nieko nežino. Nei kas pasirašė dokumentus, nei kas priėmė, nei kam lagaminais vežė dolerius. Arba saugumo pareigūno Vytauto Pociūno atvejis: kokia dingstimi ir kieno valia pulkininkas buvo pasiųstas į Gardiną išrašinėti raštelių, kad Baltarusijos pilietis gali dviem dienoms atvykti į Vilnių. Žuvo žmogus ir nėra galų. Arba paimkime Eglės Kusaitės bylą. Tuo metu, kai Ana Politkovskaja buvo nušauta, o Aleksandras Litvinenka nunuodytas, kai Jungtinės Karalystės valstybės sekretorius Heigas pareiškė, kad teroristiniais klausimais su Rusija nebendraus, Vilniaus prokuroras Justas Laucius išrašė vizas keturiems Rusijos FSB pareigūnams 5 dienoms, kad jie keturias valandas tardytų mergaitę ir VSD gavo raštišką FSB padėką už dalyvavimą sufabrikuotoje byloje. Prisimenu Pietų Korėją: už padarytus nusikaltimus du prezidentai sėdėjo kalėjime, o trečia moteris prezidentė buvo nuteista, jei neklystu, net 20 metų nelaisvės. Prancūzijos prezidento Nikola Sarkozi reikalai šiuo atžvilgiu irgi ne kokie, jis irgi traukia kalėjimo link. Ar galėtumėte prisiminti, kad Lietuvoje būtų nubaustas koks aukštas valdininkas? Nekalbu apie ministrą, gink Dieve, arba Seimo narį – valdžią, kurios dabartinis principas – darau, ką noriu.
– Turite vilties, kad jūsų skundas sulauks bent kokio atsako?
– Ar gali būti Gerovės valstybė be teisinės valstybės? Mūsų skundas dėl rezistencinių bylų yra užblokuotas ir nepajudinamas. Jis įteiktas ir prezidentui, ir generaliniam prokurorui, Aukščiausiajam Teismui ir niekas nieko nenori spręsti, tik ramina kalbomis apie Gerovės valstybę. Ar pamenate Algimanto Andreikos bylą? 1988 metų „bananų baliuje” jis buvo sudaužytas, suspardytas, gydėsi Vokietijoje, jam buvo atliktos kelios operacijos, mirė būdamas 49-erių metų, – praktiškai buvo sunaikintas. Mes kėlėme klausimą, kad jį sumušęs milicijos kapitonas turėjo atsakyti pagal Žmoniškumo įstatymą. Tačiau byloje prokuroras Eugenijus Papučka užrašė, kad, norint sumušimą laikyti nusikaltimu žmoniškumui, jis turėjo būti sumuštas tris kartus. Nei sovietiniame, nei juo labiau Lietuvos Baudžiamajame kodekse tokios nuostatos nesuradome. Tada kreipėmės į generalinį prokurorą ir jo pavaldiniai pasityčiojo iš mūsų, atsakydami, kad prokuratūra teisinių konsultacijų neteikia. Pasityčiojo ir viskas gerai. Žinote, kaip prie Stalino buvo? Nėra žmogaus, nėra problemos, dabar – nėra nagrinėjimo, nėra nusikaltimo.
Mūsų priekaištai ne emociniai ir nereikalaujantys lengvatų ar išimčių – mes nurodome Lietuvos prokurorų bei teisėjų tarptautinės teisės normų, Lietuvos įstatymų ir Etikos kodekso pažeidimus ir mūsų balsas lieka tyruose. Rezistenciniai klausimai yra valstybinės svarbos, tai ne asmeninis, o visuomeninis interesas ir prokurorų priedermė – ginti visuomeninį interesą.
– O ginti Birželio sukilimo organizatorių Kazį Škirpą, jūsų nuomone, irgi visuomeninis interesas?
– Na, kažkam žūtbūt norisi įrodyti, kad jis blogas, ir siekiant šio tikslo dedama daug pastangų. Bet žiūrėkime blaiviai: Nepriklausomoje Lietuvoje nė vienas žydas nebuvo nušautas ar užmuštas. Atėjo vokiečiai, kurie vedė savo tvarką, ir tarp sukilėlių pasitaikė tokių, kurie pasidavė jų provokacijoms. Tačiau žemažiūriška menkinti sukilimo vadus ir paties sukilimo svarbą Lietuvos istorijai. Nužudyti kunigai Bronius Laurinavičius, Juozas Zdebskis, poetas Mindaugas Tomonis, o „nieko negirdėjęs” Lietuvos KGB šefas Eduardas Eismuntas galimai „šlifuoja” Gedimino prospektu. Ir VSD du kartus darė slaptas kratas pas mane – žūtbūt reikia priešų rasti. Paskutiniais duomenimis, Lietuvoje užfiksuota 84 tūkst. sekimo atvejų, kai tuo metu Vokietijoje, turinčioje daugiau kaip 80 mln. gyventojų, tokių atvejų buvo tik 12 tūkst. Taigi gyvename totalinėje banditų, sukčių valstybėje ir dabar mus gali išgelbėti tik virš 20 tūkst. kv. m ploto turintis VSD.
– Suprantu jūsų ironiją. Šešerius metus kalėjote Mordovijoje, esate vienas iš Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarų, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų. Nesijaučiate tartum išduotas, pažemintas?
– Šiandien gyvenu išduotoje valstybėje. Aš atstovauju senai, partizaniškai Lietuvos Sąjūdžio Nepriklausomybės linijai. Mums, nepriklausomybininkams, neginčytina, kad kiekviena valstybė turi gyventi pagal savo, o ne primestus įstatymus. O dabar, net rašant istoriją, apsidairoma pašaliais, ar istorinis faktas neužgaus galingesnių kaimynų ar šventomis laikomų tautų.
Ideologinės nuostatos tų, kurie dabar valdžioje, ir tų, kurie žuvo miškuose, kentėjo dėl Lietuvos laisvės lageriuose, kardinaliai priešingos. Na, sako mums, minėkit jūs tuos sukilimus, tremtis, giedokit, melskitės, mums tai netrukdo, tai jūsų asmeninis reikalas.
Atsisakydami savo šaknų, istorijos, kalbos, praradę tikslą išsaugoti unikalią tautą ir jos sukurtą valstybę, pereiname į kitą mąstymo erdvę, kurioje užprogramuotas valstybės išnykimas. Caro laikais rusų istorikas Nikolajus Karamzinas buvo paklaustas, kaip jis galėtų vienu žodžiu apibūdinti, kas vyksta Rusijoje. Jis atsakė: ,,Vagia!” O jeigu tokį klausimą suformuluotume šiandieninei Lietuvai? Gal tiktų ,,parduoda”? Ir tai reikštų nesustabdomą ir negrįžtamą Lietuvos išnykimą. Tai reikštų, kad nereikės jokių Putino tankų.
respublika.lt