Tie, kurie tikėjosi, jog prezidentas vetuos Seimo priimtą įstatymą, įteisinusį originalią vardų ir pavardžių rašybą lotyniško pagrindo raidėmis asmens dokumentuose, skaudžiai nusivylė. Prezidentas Gitanas Nausėda, pasvyravęs tarp Konstitucijos ir „žmogaus teisių”, pasirinko ne Konstituciją, bet konservatorių ir Laisvės partijos arkliuką – „žmogaus teises”, po kurių priedanga į mūsų gyvenseną grūdamos vienalyčių santuokos, Stambulo konvencija, narkotikų legalizavimas ir kitokie rezgalai. O šiuo atveju – teisė lietuviškuose pasuose rašyti „x”, „w” ir „q” raides. Politologas Vytautas SINICA sako, kad šiuo atveju prisitaikėliškumas nusvėrė pagrindinį valstybės įstatymą – Konstituciją.
– Darsyk įvardinkite, kas yra šio įstatymo projekto autorius. Kodėl jis atsidūrė Seimo darbotvarkėje dabar? Juk lenkai pastaruoju metu dėl to nerėmė mūsų prie sienos.
– Lenkija iš tiesų nekelia šio klausimo nuo tada, kai ten į valdžią atėjo dabar valdanti „Teisės ir teisingumo” partija. Santykių su Lenkija problema buvo, kai valdė liberalai su skandalais garsėjusiu ministru R.Sikorskiu priešakyje. Dabar Lenkija supranta, kad santykiai su Briuseliu, regioninis saugumas ir kuo didesnis JAV buvimas mūsų regione yra nepalyginamai svarbiau už asmenvardžių klausimus, kurie trukdytų bendradarbiauti. Bet mūsų valdžioje vienus vergiško mąstymo žmones keičia kiti, kurie, neturėdami jokių įgaliojimų, dalija tuščius pažadus lenkų politikams. Pasų įrašus su „w” Lenkijos politikams žadėjo S.Skvernelis, žadėjo A.Kubilius, žadėjo G.Kirkilas. Kokią jie turėjo teisę ir kokį Tautos mandatą visa tai žadėti? Neturėjo jokio. Bet Lietuva tapo šių pažadų įkaite. Nėra vieno šio projekto autoriaus. Visa konservatorių vadovybė, pradedant G.Landsbergiu ir I.Šimonyte, entuziastingai jį palaikė.– Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos teigimu, tai nėra vertybinis klausimas. Jūs su tuo sutinkate?
– Sunku sugalvoti labiau klaidingą teiginį. Net jeigu jai pačiai šis klausimas neatrodo vertybinis, jeigu ji pati nejaučia ar nesupranta paso įrašų valstybine kalba simbolinės prasmės ir svarbos, galėtų tuo nesididžiuoti ir – dar svarbiau – galėtų visgi apsidairyti ir pastebėti, kad daugybei žmonių, ypač Sąjūdyje dalyvavusių žmonių, kurie kažką supranta apie laisvės kainą, šis klausimas yra net labai vertybinis, o ne sausai teisinis.
Dabar mėgstama visus vertybinius klausimus demagogiškai pervadinti į „žmogaus teisių klausimus”. Tai labai gudrus ėjimas. Kai koks klausimas paskelbiamas „žmogaus teisių”, tuo klausimu pasisakyti „prieš” liberalų ir kairiųjų akyse, taigi ir didžiosios žiniasklaidos akyse, tampa tarytum blogo skonio ar net amoralumo ženklu. Visi privalo būti už „žmogaus teises”, bet tuo manipuliuojant vis nauji dalykai skelbiami esant „žmogaus teisėmis”. Tas pat buvo padaryta ir su asmenvardžiais – valdantieji politikai skelbė, kad juos rašyti norima kalba yra „žmogaus teisė”, o pats asmenvardis – „nuosavybė”. Nei tarptautiniai teismai, nei logika tokių teiginių nepatvirtina. Dauguma brandžios demokratijos šalių – nuo Vokietijos ir Norvegijos iki JAV ir Kanados – leidžia pasų įrašus tik valstybinėmis kalbomis.
Visi JAV lietuviai tą gerai žino ir „ž”, „č”, „ū”, „ė” ten tikrai pasuose nerašo. Tačiau ir vėl vergiškai norima, kad, tarkime, mišriose santuokose esantys Lietuvos piliečiai galėtų pasuose rašyti angliškai ar norvegiškai, jeigu britų ar norvegų įstatymai neleidžia ten rašytis lietuviškai. Žinoma, pagal juos mes turime prisitaikyti. Toks keliaklupsčiavimas avansu skelbia, kad esame žemesnioji tauta, kurios normos gali būti derinamos pagal kiekvieno poreikį.
– Anot politiko Juliaus Sabatausko, Seimas pagaliau įgyvendino žmonių teisę į laisvę – „tik numirę tapdavo laisvi”. Ką iš tikrųjų įgyvendino Seimas?
– Seimas viso labo paskelbė pasauliui, kad tenkiname kitų šalių užgaidas (svarbiausia visgi buvo įtikti Lenkijai), nevertiname savo valstybinės kalbos ir neturime nacionalinės savigarbos. Bent man asmeniškai baisiau už susiaurintą valstybinės kalbos vartojimą (daugybei paslaugas teikiančių žmonių reikės mokytis vartoti – ištarti ir rašyti – kitomis kalbomis) yra užsidegimas aukoti mūsų Konstituciją.
Konstitucinis Teismas net keturis kartus – nuo 1999 metų iki 2014 metų – teikė išaiškinimus, kad paso įrašai nevalstybine kalba vietoje valstybinės yra negalimi ir prieštarauja lietuvių, kaip valstybinės, kalbos statusui. Konstitucija leidžia tik įrašus kita kalba kitų įrašų skyriuje. Tą patį bent du kartus patvirtino ir Konstitucinio Teismo įgaliota Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
– Vis dažniau matome valdžios mėginimus priimant įstatymus, jų pataisas ar nutarimus apdumti visuomenę pagal principą: viena sakau, kita laikau mintyje. Kaip jūs manote, ar šitas principas netaikytinas ir šiam atvejui?
– Viena vertus, įstatymas priiminėtas labai atvirai, nesislapstant, galima sakyti, juo didžiuojantis. Politikai Ž.Pavilionis, V.Abramikienė, J.Džiugelis ir daug kitų rašė, kodėl tą laiko labai geru sprendimu. Negali sakyti, kad slėpė. Kita vertus, įstatymo priėmimą lydėjo kaip reta gausi melo lavina. Meluota, kad jis neprieštarauja Konstitucijai, nors prieštaravimas konstatuotas net kelis kartus ir tą rašė net Seimo Teisės departamentas. Meluota, kad įstatymas tik dėl mišrių santuokų, ne dėl Lietuvos lenkakalbių, nors įstatymas apima ir pastaruosius, o tik susituokusiems su užsienio šalių piliečiais taikomas pataisas valdantieji griežtai atmetė.
– Ką galima pasakyti apie Konstitucijos vaidmenį, įtaką priimant panašius įstatymus – politikas Emanuelis Zingeris verčiau pasirems „Aušros” laikų rašmenimis, kiti postringaus apie atvirą visuomenę, civilizuotą dokumentą. Kodėl su Konstitucija šiandieniniams valdantiesiems ne pakeliui?
– Konstitucija įtvirtina principą, kad viešajame gyvenime ir piliečių santykiuose su valstybe turi būti vartojama valstybinė kalba, kurios mokėjimas visiems piliečiams – privalomas. Su šiuo principu valdantiesiems tikrai ne pakeliui. E.Zingerio ir kitų kalbos apie XIX-XX a. sandūros laikų rašmenis yra dar viena manipuliacija. Tiesa, kad tautinio atgimimo vedliai, tas pats Jonas Basanavičius, savo tekstuose rašė „w”. Jie daug ką rašė kitaip. Tačiau tai nebuvo užsienio kalbos raidynas. Tuo metu, iki Jonui Jablonskiui sunorminant lietuvių kalbą, tai buvo būtent lietuvių kalbos dalis ir jie vartojo savo mylimą lietuvių kalbą tokią, kokia ji tada buvo. Dabar gi akivaizdu, kad į pasus kišamų raidžių lietuvių kalboje nėra. Tai visiškai kitas santykis.
Panaši manipuliacija yra ir užuominos į lenkiškus užrašus Lenkijos okupacijos metais mirusių lietuvių antkapiuose. Apsimetama, kad jei antkapyje iškalta pavardė su „w”, tai teisė į tikrąjį pavardės užrašymą neva realizuota tik po mirties. Yra visiškai priešingai – lenkų kunigai daugybės žmonių nesutiko laidoti, jeigu nebus lenkiško užrašo. Ne vienas to laikotarpio Vilniaus krašto lietuvis yra tą paliudijęs, vienas kitas dar vaikšto tarp mūsų. Ironiška – Seimas įteisina okupacijų padarinius – prievarta ar dėl prisitaikymo prie įvairių režimų prievartos sulenkintas pavardes.
– Tiek vienalyčių „šeimų” įteisinimo atžvilgiu, tiek narkotikų legalizavimo ir kai kurių alkoholio draudimų naikinimo atveju kalbama, kaip tai padėtų sustiprinti žmonių orumą. Ta patį girdime ir dėl lietuvių kalbos darkymo. Tai yra mažumų diktatūros plano dalis?
– Žmogaus orumas yra esminė krikščioniškos civilizacijos, kuriai ir mes priklausome, sąvoka. Tai mintis, kad kiekvienas žmogus, nors skiriasi gebėjimais ir visais išoriniais bruožais, yra vienodai vertingas vien dėl to, kad yra Dievo sukurtas žmogus. Mūsų dienomis bandoma ir jau pavyko visiškai apversti šią sąvoką, orumą suprantant kaip autonomiją, kaip principą „darau, ką tik noriu”. Sekant jūsų pavyzdžiu apie vienalytes „šeimas”, klasikinė orumo samprata klaustų, ar patys savo orumo nežeidžia vyrai, santykiaujantys su vyrais?