„O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? – Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai, savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę“, – rašė Algirdas Julius Greimas.
Antano Smetonos biografijoje, kaip ir Lietuvos istorijoje, būta kilnių, garbingų ir menkų, gėdingų dalykų. Ir vis dėlto tai pirmasis mūsų valstybės vadovas, užaugintas valstiečių ūkininkų šeimos. Vadovas intelektualas. Vadovas filosofas. Platono raštų vertėjas. Lietuvių kalbos mokytojas. Filosofijos dėstytojas. Vienas nuosekliausių nacizmo priešininkų.
Lietuvių tautininkų sąjungos suvažiavime 1933-iųjų gruodžio 15-ąją, Vokietijai jau išsikėlus į vadus Adolfą Hitlerį, Antanas Smetona kalbėjo:
„Lietuvos geografinė padėtis yra tokia, kad ją reikia nuolat saugoti: tarp didžiųjų esame mažieji. Vadinasi, turime būti tiek pajėgūs, kad stengtume apsaugoti save ir savo ribas. Kiekviena mūsų draugija tegu auklėja savybėje ir su kitais tvirtą lietuvišką charakterį. Tai mūsų nepriklausomybės laidas.
Bet kas lietuviška, tai turi būti ir žmoniška. Šiandien tautiškumas pasidarė visur labai opus, perdėtas. Daug kur jis suprantamas klaidingai. Kas savo sukurta, tai gera ir prakilnu, kas kitų – tai niekis. Lietuviai tąja liga maža teserga…
Kas esminga liberalizme, tai paliks. O jame esminga ugdytoji asmens ir tautos laisvė, teisiškas asmens santykis su kolektyvu, su draugija. Todėl prancūzų revoliucijos žmogaus teisių deklaracija visuomet švies žmonijos ideale.
Koks mūsų tautos idealas? Jis įrašytas mūsų valstybės ženkle, iš gilios senovės paveldėtame. Kitos tautos turi savo vėliavose liūtus, arus ar kitus galybės simbolius. Tai gražu; tai didinga! Mes turime Vytį, šarvais apkaustytą raitelį ant žirgo, kalaviju rankoje užsimojusį, šuoliais lekiantį. Tai gražu; tai prakilnu! <…> Mūsų tautos idealas – riteris budrys. Kas to idealo siekia, tas turi budėti Lietuvos sargyboje; turi būti tvirtas, doras ir drąsus. Tokiu pavyzdžiu reikia lietuviams augti ir auklėtis. Riteris tai charakterio idealas, o charakteris darbe užgrūdinamas.“
Ir citata iš kolegos Zenono Butkaus monografijos „Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos“:
„A. Smetona nacizmą perprato anksčiau nei daugelis kitų politikų. Yra žinoma, kad jis Anglijos pasiuntinį Thomą Prestoną ir kai kuriuos kitus diplomatus dažnai pasitikdavo pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio „Mein Kampf“. Remdamasis šia knyga Prezidentas aiškindavo, jog naciai sunaikins milijonus žmonių. Bet ne vienas diplomatas dažnai tik šypsodavosi ir Prezidentui priekaištaudamas klausdavo, ko šis taip bijąs svastikos, kodėl neleidžiąs jos kabinti Klaipėdoje.
Paties A. Hitlerio pavedimu Erichas Zechlinas [Vokietijos nepaprastasis pasiuntinys Lietuvoje] ir Emilis Justas [Vokietijos karo atašė] 1939 m. rugsėjo 1–13 d. tuo [Vilniaus atsiėmimo] klausimu tarėsi ne tik su Lietuvos diplomatais, bet ir su premjeru Jonu Černiumi, kariuomenės vadu Stasiu Raštikiu, krašto apsaugos ministru Kaziu Musteikiu. Jie įtikinėjo, jog susidarė puiki, kažin ar pasikartosianti proga atsiimti Vilnių ir tai padaryti Lietuva galinti labai lengvai, nes iš Vilniaus krašto esanti atitraukta kovai su vokiečiais beveik visa lenkų kariuomenė. Be to, Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių mielai paremtų Vokietija su savo karo aviacija, šarvuočiais, sunkiąja artilerija ir tam žygiui neprieštarautų SSRS; su ja tuo reikalu susitarta. Tačiau tuometinė Lietuvos vadovybė spaudimą atlaikė, prezidentas Antanas Smetona net išsisuko nuo susitikimo su E. Zechlinu, nors pastarasis to susitikimo atkakliai siekė…
Latvių istorikas Edgaras Andersonas rašė, jog 1939 m. rugsėjį atsisakydami užimti Vilnių „lietuviai pasauliui parodė savo moralinę didybę“. Šis Lietuvos poelgis kai kuriems užsienio stebėtojams atrodė sunkiai suprantamas, nes tuomet tartum buvo įprasta griebti tai, ką galima užimti. Vienas švedų žurnalistas nustebęs lietuvius pavadino „aukščiausios civilizacijos tauta“ Europoje.“
Ukmergės muziejaus nuotraukoje – prezidentas Antanas Smetona tėviškėje.
Veidaknygė