Nei teismo sprendime, kuriuo nustatoma mažametės gyvenamoji vieta, nei vėlesnėje teismo nutartyje leidžiant taikyti prievartą nėra nurodyta konkreti vieta, iš kur mergaitė taip gali būti paimta. Nurodoma, kad mergaitė turi būti paimta iš „ jos buvimo vietos“. Suprantama, kad tokia jos buvimo vieta gali būti mokykla, gatvė, koncertų estrada, paplūdimys ir etc. Šios vietos neturi specialios konstitucinės apsaugos statuso. Nei teismo sprendime, nei nutartyje neminimas žmogaus būstas, kuriame, žinoma, irgi gali būti mergaitė.
Konstitucija 24 straipsnyje skelbdama, kad žmogaus būstas neliečiamas suteikia jam konstitucinę apsaugą. Teismai, išduodami leidimus kratoms, nurodo konkretų būstą, kur tą galima atlikti. Negalima, pvz. ieškant narkotikų išduoti leidimą daryti kratas „ jų buvimo vietoje“. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu, taigi turėjo būti atskiras sprendimas, leidžiantis įeiti į būstą, kur buvo mergaitė. Prisidengti bendra fraze „jos buvimo vietos“ ir nesant sprendimo, leidžiančio įeiti ne į kokį nors abstraktų, o į Kedžių būstą, įsiveržimas jėga į jį yra prievartinis kėsinimasis į konstitucinę santvarką, jėga pažeidžiant Konstitucijos 24 str. saugomą objektą. Jeigu antstolė ar policijos pareigūnai nustatė, kad žmogaus būstas, kuriame yra mergaitė gali būti kliūtimi ją paimti,- privalėjo gauti teismo leidimą be gyventojų sutikimo įeiti į tokį tai konkretų būstą, tokiu tai konkrečiu adresu. Tokio sprendimo NĖRA. Tą, be abejo, suprato tiek antstolė, tiek policijos pareigūnai, tačiau naudojo jėgą konstitucinei tvarkai pažeisti. Tai akivaizdus faktas. Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu įsigaliotų tokia tvarka?
Jau dabar pakanka faktų, tinkamų ir procesualiam įforminimui, kad Garliavoje prievarta buvo kėsinamasi ir į kitas Konstitucijos saugomas sritis, t. y. buvo panaudota prievarta prieš konstitucinę santvarką. Buvo pažeidinėjamas Konstitucijos 20 str. savavališkai sulaikant žmones, 21 straipsnis, žiauriai elgiantis su žmonėmis, 29 straipsnis, 33 straipsnis, 15 straipsnis pažeminant Valstybės vėliavą. Ir visa tai buvo darome ,kaip, kad oficialiai sakė policijos pareigūnai, „ žmonėms išgąsdinti“, bei naudojant prievartą ten, kur jos naudojimas ne tik nepateisinamas, bet pažeidė Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą tvarką. Konstitucijos 3 straipsnis leidžia Tautai ir kiekvienam piliečiui priešintis tokiems antikonstituciniams prievartiniams veiksmams. Tai, žinoma, liečia ir p. Venskienę, jeigu ji bandydama išsilaisvinti iš užpuolikų (ar po to) kam nors sudavė. Gausybė policijos pareigūnų, kaukėtų asmenų, raginimai nesant jokio pagrindo per automobilių garsiakalbius žmonėms skirstytis ir eiti namo bei kitos priemonės tik rodo, koks nelauktai pavojingas gali būti kėsinimasis į konstitucinę santvarką. Kaip minėjau, tai faktais paremti tvirtinimai. Prokuratūra, jeigu bus objektyvi, jų turėtų surinkti daugiau. Aišku viena,- neištyrus ir tinkamai neįvertinus jų, – kalbėti apie galimą teisėjos kaltę labai anksti, o prokuratūrai nelaukus savo tyrimo, – kreiptis į Seimą jau iš anksto apkaltinant p. Venskienę – daugiau negu įžūlu. Tai iš esmės Seimo ir Seimo narių žeminimas. Ar jie supranta tai? Ar supranta, kad Garliavoje gausybė įvairių pareigūnų prievarta kėsinosi į Lietuvos konstitucinę santvarką?
Liudvikas Narcizas Rasimas
2012 m. birželis 12 d. Klaipėda