Aktualijos

Disciplinuoti ir bausti

Written by admin · 7 min read

Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Švedijos bei kitų Europos valstybių piliečiai toliau susiduria su socialinių darbuotojų savivale atiminėjant iš šeimų neva skriaudžiamus vaikus. Vakarų žiniasklaidoje pilna naujienų ne tik apie iš tėvų atimtus ir neretai svečiose šalyse skubiai įvaikinamus vaikus (pavyzdžių pateikta anksčiau), bet ir už uždarų durų vykstančius vadinamuosius šeimų teismus, kuriuose ir sprendžiamas atimtų vaikų likimas. Būtent tokie uždari teismai pradėti kurti ir Lietuvoje, kur Seimas neseniai po pateikimo kone vienbalsiai pritarė projektui, draudžiančiam viešinti su nepilnamečių globa susijusius teismo procesus.

 

Nors radikaliais tėvų disciplinavimo ir baudimo pagrindais sukurtą vaikų globos sistemą dalis Europos valstybių jau imasi reformuoti, šiandien Lietuvoje aktyviai priiminėjami įstatymai, kuriais, dangstantis vaikų teisių gynimo lozungais, siekiama įteisinti panašią įslaptintai veikiančią sistemą. Kaip jau darosi įprasta, tai, kas Vakarų pasaulyje pripažįstama esant atgyvena, dalies Lietuvos valdančiųjų ir gausiai užsienio finansuojamų NVO atstovų bandoma pateikti kaip pažangią socialinę inovaciją.

Vaikų globos sistemos hidra

Nauja vaikų globos sistema kuriama priimant ne pavienius įstatymus, o ištisą skirtingų frakcijų atstovų teikiamų pataisų komplektą.

Viena ranka plečiant smurto prieš vaikus sampratą (siūlomas pripažinti tėvų emocinis, ekonominis smurtas, aplaidumas, vaiko orumo įžeidimas, išnaudojimas ir t.t.) bei paprastinant vaikų atėmimo iš tėvų procedūras, paraleliai vykdoma vadinamoji deinstitucionalizacijos arba globos namų naikinimo reforma. Iš pažiūros gražus tikslas visiems globojamiems vaikams surasti namus visai kitaip atrodo, kai tuo pačiu metu kuriamos sąlygos atsirasti galybei globos reikalingų vaikų.

Kaip minėta, Seime neseniai pateikta Baudžiamojo kodekso pataisa, kuria siūloma įtvirtinti baudžiamąją atsakomybę už teismo bylos medžiagos, susijusios su nepilnamečiu, atskleidimą (keista, jog už ją balsavo net šioms reformoms nepritariantys konservatyvūs politikai). Paskutinė reforma, apie kurią Lietuvoje kol kas tik kalbama, yra nacionalinės žmogaus teisių institucijos, koordinuosiančios vaikų ir kitų grupių teisių apsaugą, steigimas.

Remiantis Skandinavijos šalyse veikiančia ne kartą liūdnai pagarsėjusia vaikų globos sistema ir Lietuvoje parengtais teisės aktų projektais, galima bendrais bruožais numatyti Lietuvai rengiamo globos modelio kontūrus.

Tėvai – be teisės auklėti vaikus

Priėmus radikaliai sugriežtintą vaiko teisių apsaugos įstatymą bus sudarytos teisinės prielaidos dėl įvairiausių neretai absurdiškų priežasčių atimti iš tėvų teisę auklėti savo vaikus. Pagrįstos šios problemiškos reformos analizės sulaukia ne argumentuoto atsako, o tik kaltinimų sąmokslo teorijomis.

Iki šiol nepaneigta, kad po naujos smurto prieš vaiką sampratos priėmimo socialinių tarnybų dėmesio tėvai susilauks net bandydami auklėti savo vaikus.  Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse ne vienas vaikas jau atimtas kai pasiskundė, pavyzdžiui, nuvytas į lovą nuo kompiuterinių žaidimų ar priverstas tvarkytis namus. Naujojo įstatymo autoriai tokias situacijas įvardina kaip „emocinį smurtą“ ir „išnaudojimą“ . Už patirtą „smurtą“ tėvų sprendimu nepatenkintas nepilnametis gali  kreiptis į socialines tarnybas ir iškart išsikviesti socialinius darbuotojus, kurie iškvietimo vietoje spręs, kaip ir kuo prieš savo atžalą nusikalto tėvai, bei galės be teismo paimti vaikus iš biologinių tėvų (R. Šalaševičiūtės pataisos). Pagal naują įstatymą šitaip  „smurtaujančius“ tėvus taip pat galės skųsti ne tik patys vaikai, bet ir mokytojai, kaimynai, bendramoksliai ar net praeiviai – o vaikai bus pirmiausiai atimami, o tik tada aiškinamasi, ar tokiam veiksmui užtenka pagrindo ir jų nereikia grąžinti. Nupasakotas paveikslas nėra vaizduotės vaisius – tokiais ir panašiais atvejais mirga Šiaurės ir Beneliukso šalių, Jungtinės Karalystės ir kitų Vakarų Europos valstybių žiniasklaida.

Priėmus šias pataisas, Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, jog „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ ir „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“ bei „Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“ – visiškai neteks prasmės, nes nebegalės būti praktiškai užtikrintos. Kaip auklėti vaikus spręs iki absurdiškumo „smurto“ sąvoką įstatymuose išplėtusi valstybė.

Atimtus vaikus globos neegzistuojantys „profesionalai“

Be jokio teismo sprendimo paėmę „nukentėjusį“ vaiką, socialiniai darbuotojai turėtų jį nugabenti į laikinuosius vaikų globos namus. Tačiau, kaip minėta, pastarųjų artimiausiu metu Lietuvoje turėtų nelikti, kadangi planuojama pereiti nuo institucinės globos (vaikų namų) prie bendruomenėje teikiamų globos paslaugų. Tai reiškia, kad nusprendus, jog šeimoje pažeidžiamos vaiko teisės, o šeimai teikiamos socialinės paslaugos neefektyvios, vaikui steigiama globa kitoje šeimoje ar institucijoje.

Pagal šią programą taip pat  bus kuriama ir plėtojama profesionalaus globėjo profesija. Profesionalus globėjas bus fizinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka teikiantis profesionalias socialines paslaugas ir globojantis svetimus be tėvų globos likusius ar neįgalius vaikus.

Tačiau šių įstatymų kūrėjų ir „lobistų“ (Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės, Seimo narių Rimantės Šalaševičiūtės ir Irenos Šiaulienės, suinteresuotų visuomeninių ekspertų Dainiaus Pūro, Rasos Didžpetrienės, Dovilės Šakalienės ir kt.) įsitikinimu, „atsilikusi“ lietuvių tauta bei vadinamosiose „tradicinėse vertybėse“, „patriarchalume“, „sovietinėje smurto kultūroje“ užsibuvusios šeimos ir piliečiai niekada netaps pavyzdingais pažangiais tėvais ir vaikų globėjais. Neaišku, kokiais kriterijais šie ekspertai sugebės iš Lietuvos piliečių išsirinkti profesionaliuosius globėjus, kai D. Pūro teigimu, mūsų tauta nesugeba vaiko laikyti žmogumi.

Kūdikių ir vaikų namai yra mūsų socialinių problemų pasekmė, o ne šaltinis. Neneigiant šių institucijų ydų ir netobulo, tenka įspėti, kad jų uždarymas įvairių socialinių problemų nepanaikins, juo labiau tuo pačiu metu atidarinėjant Pandoros skrynią vaikų atiminėjimui iš vertybiškai „atsilikusių“ biologinių šeimų.

Valstybė daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų vengė suvokti Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Nuoseklios modernios socialinės politikos nebuvimas, vengimas reformuoti socialinių reikalų ir darbo sistemą bei negebėjimas matyti visos šeimos, kaip vieneto poreikių, iki šiol kurtas institucines paslaugas vaikui pavertė didžiule našta valstybei. Bet vietoje neefektyviai veikiančių institucijų reformos plečiant paslaugas ir pagalbą šeimai konkrečiose savivaldybėse, imamasi naujų eksperimentinių institucijų steigimo, primityviai argumentuojant tik tuo, kad valstybei esama sistema per brangiai kainuoja.

Iš esamų projektų kol kas neaišku, kas finansuos naujai įsteigtus bendruomeninius vaikų globos centrus. Iki šiol panašaus pobūdžio „vaiko teisių gynimo“ iniciatyvas Lietuvoje aktyviai finansuoja Norvegijos finansiniais mechanizmais paremta „NVO Programa“. Jos skiriamą milijoninę paramą Lietuvoje patikėta skirstyti „Žmogaus teisių stebėjimo institutui“, kurio valdybos pirmininkas – vienas aktyviausių naujosios socialinės vaiko teisių apsaugos sistemos lobistų psichiatras Dainius Pūras. Ji programa Norvegijos skiriamais pinigais mūsų šalyje be „SOS Vaikų Kaimų draugijos Lietuvoje“ Varėnoje įgyvendinamo eksperimentinio projekto „Tvarus perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų alternatyvų“, finansuoja ir dar keliolika į „žmogaus teisių plėtrą“ nukreiptų iniciatyvų. Jei naujas bendruomenines globos institucijas finansuos užsienio fondai, kyla klausimas, kur šioje schemoje lieka valstybės atsakomybė ir lemiamas žodis sistemos veikime.

Galiausiai, lieka visiškai neaišku, kas nutiks su šiuo metu kūdikių ir vaikų namuose gyvenančiais vaikais? Kur jie bus perkelti, panaikinus šias institucijas? Kam bus atiduodami globoti vaikai, jei Lietuvoje nepavyks, žmogaus teisių ekspertų teigimu, ydingoje ir atsilikusioje Lietuvos visuomenėje akimirksniu surasti pakankamai „profesionalių globėjų“? Kadangi per kelis metus „ekspertų“ akyse geresne visuomene netapsime, ar dabartinių vaikų namų auklėtiniai bei ateityje globos reikalausiantys vaikai nebus atiduoti į bendruomeniškus namus, įsikūrusius vadinamosiose „pažangiose“ Europos valstybėse? Juk Britanijos, Norvegijos, Švedijos bei kitų valstybių praktika rodo dažnus ir finansiškai motyvuotus vaikų „eksporto“ atvejus.  Norvegijoje už mažo vaiko globą pakaitinei šeimai valstybė moka 11 000 norvegiškų kronų, už perkopusio penkiolika metų – 14 080. Norvegijos vidutinis atlyginimas – 40 000 kronų, tad „profesionaliai“ globojant bent keletą vaikų galima visiškai nebedirbti. Danijoje galima išvysti socialines reklamas, finansiniu atlygiu viliojančias tapti profesionaliais globėjais.

Užčiaupta visuomenė ir žiniasklaida

Šį tekstą paskatino vienas iš kuriamos sistemos sraigtelių – Baudžiamojo kodekso pataisa, draudžianti tėvams pasakoti, o žiniasklaidai viešinti informaciją apie su nepilnamečiais susijusius teismus. Ne veltui dėl šios pataisos jau šiaušiasi žodžio laisvės šalininkai – ši nuostata akivaizdžiai nedera ne tik su konstitucine žodžio laisve, tačiau ir su konkretesniu Konstitucijos 31 straipsniu, kur teigiama, kad „asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas“.

Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovas D. Radzevičius pastebėjo, kad I. Šiaulienės ir R. Šalaševičiūtės pateiktas įstatymo projektas yra aiškus noras eiti ne demokratiniu keliu, o naudoti diktatūroms būdingas priemones – persekioti ir bausti žurnalistus. Tačiau toks įstatymas yra visiškai suprantamas analizuojamos vaiko globos sistemos reformos kontekste. Žodžio laisvės suvaržymai jos kūrėjams reikalingi, kad sistemos ydingumo mastas nebūtų atskleistas kaip neseniai nutiko Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir kitur. Britų žiniasklaidoje neseniai buvo paviešintas Šeimų teisingumo tarybos atliktas tyrimas, kuriame atskleista, kad virš 90 proc. sprendimų vaikų atėmimo bylose buvo priimami visiškai ignoruojant teisinių įrodymų trūkumą ir remiantis tik menkai kvalifikuotų specialistų-konsultantų, kurių daugumą sudarė psichiatrai ir nepriklausomi socialiniai darbuotojai, ekspertizėmis. Britų leidinyje „Daily Mail“ atskleidžiama, kad kai kuriais atvejais slaptuose šeimų teismuose liudydavo medikai, kurie nei pačių vaikų, nei tėvų, nebuvo matę. Šių „ekspertų“ konsultacijos teismams kainuodavo tūkstančius svarų sterlingų.

Liūdna užsienio patirtis įspėja, kad ši Baudžiamojo kodekso pataisa – tik pokyčių pradžia. D. Pūro vadovaujamo „Žmogaus teisių stebėjimo instituto“ ekspertai praėjusiais metais užsiminė apie nacionalinės žmogaus teisių stebėjimo institucijos steigimo būtinybę. Tuomet šio instituto atstovas Henrikas Mickevičius atviravo, kad Lietuvoje reikia įkurti nacionalinę žmogaus teisių instituciją, kuri stebėtų žmogaus teisių būklę Lietuvoje, rinktų informaciją,  siūlytų sprendimus ir koordinuotų žmogaus teisių apsaugą. Anot pačių idėjos autorių, naują instituciją būtina įkurti jų vadovaujamo instituto pagrindu vietoje dabar veikiančių grupės smulkių institucijų: Seimo kontrolieriaus, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus, Lygių galimybių kontrolieriaus, Žurnalistų etikos inspektoriaus ir kitų, išplečiant naujosios institucijos galias.

Tokiu būdu minėti žmogaus teisių ekspertai ne tik įgytų visiška monopolį spręsti, kas ir kur pažeidžia lygias galimybes ir vaiko teises. Jie taip pat turėtų teisę disciplinuoti ir bausti per daug atviraujančius ir ne taip, kaip reikia pasisakančius politikus, žiniasklaidos bei kitų institucijų darbuotojus. Greičiausiai būtent šioje naujai įkurtoje žmogaus teisių stebėjimo įstaigoje būtų rengiama ir naujus teisės aktus įgyvendinantys socialiniai darbuotojai bei profesionalūs globėjai.

Pabaigai – ar leisime grįžti marksizmui?

Iš naujos vaikų globos sistemos projektų ir jų šalininkų viešų pasisakymų matyti, kad  reformos autoriai dalį Lietuvos šeimų ir piliečių yra linkę matyti kaip be paliovos smurtaujančias, neatsakingas, nesirūpinančias savo vaikais ir nesugebančias to daryti. Toks požiūris nuosekliai reikalauja visuomenę perauklėti, o prireikus  Visomis priemonėmis nugalėti reakcingų tėvų pasipriešinimą.

Tokie eksperimentai lietuviams – jokia naujovė. Ideologinėje ir teisinėje prievartoje Lietuva gyveno pusę šimtmečio. Okupacija ir dvasinė prievarta paliko randą daugelio žmonių gyvenimuose. Galbūt natūralu, jog vietoje oraus savarankiško reformų kelio pasirinkimo  vis dar esame linkę aklai kopijuoti įvairias atgyvenusias ir ydingas užsienio praktikas. Naujoji vaiko teisių ir globos sistema, paremta „gerąją Norvegijos patirtimi“, yra tobulas to pavyzdys. Gamtiniais ištekliais turtinga, tačiau radikalia neomarksistine ideologija besivadovaujanti Norvegija, net jei vis dar gina savąją Jungtinių Tautų Organizacijos pasmerktą vaikų globos sistemą, negali būti pavyzdys nuo marksizmo taip sunkiai išsivadavusiai Lietuvai.

Kišimasis į šeimos gyvenimą ir tėvų teisę pagal įsitikinimus auklėti savo vaikus yra su Lietuvos pedagogine ir intelektualine tradicija nesuderinamas socialinis eksperimentas. Ko verti Markso idėjomis grįsti socialiniai eksperimentai, kartą jau įsitikinome.
Propatria.lt