Daug vandens nutekėjo, o, tiksliau tariant, prabėgo vos ne du dešimtmečiai nuo to laiko, kai viešumoje bandžiau aptarti ir savaip pasigilinti į nevykusiu tuomet pavadinto žodžio „valstybininkai“ konotacijas ironiško pavadinimo straipsnelyje „Tobulai išverstas žodis“.
Kita vertus, visai neseniai LR Prezidentūros tarsi ir atsitiktinį bandymą atitinkamo pavidalo oponentų veiklą, kur šmėkštelėjo Albino Januškos ir, jeigu neklystu, Žygimanto Pavilionio pavardės, pavadinti „valstybininkų“ klano atgimimu vertinau taip pat rezervuotai labai aiškaus pavadinimo straipsnelyje „Ar prezidentūra pereina žaisti į žemesniąją lygą?“. Kaip man tuomet atrodė, „valstybininkų“ istorija buvo išpūsta ir suvelta jau andai, prieš daugelį metų, taigi nėra jokio reikalo dabar grįžti prie netikslumų ar net klastočių atgaminimo mūsų dienomis. Neva valstybininku be jokios pridėtinės vertės gali būti vadinamas nebent valstybės tarnyboje dirbantis žmogus, o ne kažkokie užkulisiniai veikėjai, kurių niekaip nereikėtų sieti su valstybės vardu jau vardan higienos sumetimų.
Tačiau pastarųjų savaičių ar net dienų nutikimai verčia mane pergalvoti anksčiau deklaruotą poziciją, keliant sau klausimą – ar vis tik neklydau tada, kai viską tvarkingai sudėliodamas į lentynėles, neįvertinau patologijos faktoriaus ir parazitinio vyksmo reikšmės. Kaip atrodo, pastarųjų dienų karšti įvykiai įpareigoja keisti įsivaizdavimą, dabar jau toli gražu neneigiant „valstybininkų“ atgimimo fakto ir jų susietumo su valstybės idėja atvirkščiai proporcingu būdu, pastebėjus, kad „valstybininkų“ klanas atsigamina lygiai pagal tą proporciją, kiek sumenksta, nusilpsta, pasiligoja valstybė, yra akivaizdus tokio valstybės sunegalavimo indikatorius. „Valstybininkai“ – tai naikinantis valstybės substanciją parazitinis valstybės pamėgdžiojimas, panašiai kaip vėžys prasideda nuo sveiko organo parazitinės imitacijos ir tęsiasi iki to momento, kol anksčiau normaliai funkcionavęs organas yra pribaigiamas, galutinai suėdamas, ir pats tokiu būdu susinaikina.
Ar iš tiesų ateina genijai ir vėl išnyksta, o šešėlyje visados tūno tokie „eugenijai“ ar, tarkime, minus valstybės Albinas, kurie, susiklosčius palankioms aplinkybėms, paprastai apleistos žemės plotuose suveši kaip viską nustelbianti piktžolė?
Jau turėjome progą įsitikinti, kad užduoties labai negatyviai nušviesti „Teltonikos“ veiklą Lietuvoje ne juokais ėmėsi tas pats Albinas Januška. Savo ruožtu „Teltonikos“ savininkas ir vadovas Arvydas Paukštys pasakoja apie tai, kad jis buvo pakviestas į susitikimą su Albinu Januška, Žygimantu Pavilioniu ir Raimondu Lopata, kur verslininkui buvo žadama sutvarkyti visas jo bėdas, kaip galima suprasti, pokiliminiu būdu su Gabrieliaus Landsbergio, kuriam minėti vyrai neva turi didelę įtaką, pagalba. Galimai „Teltonikos“ įkūrėjas nepateisino žinomų vyrų kažkokių nesveikų lūkesčių, jeigu vėliau parsidėjo jų iniciuotas puolimas, ar ne? Be to, A. Paukštys čia laido užuominas, kad iš šio susitikimo galimai nutekėjo informacija, kuri, kad ir kaip žiūrėsime, buvo naudinga kitam verslo gigantui, ogi tokiam Rimantui Stoniui… Kažkur šiame pasakojime yra minima taip pat ir Rimvydo Valatkos pavardė, kuri, kaip atrodo bent man, labai tinka pateiktoje dėlionėje, limpa prie konteksto, kitaip nepasakysi.
O gal viskas yra dar paprasčiau, kad kanopų dundėjimą mes tik įsivaizdavome, kai nieko panašaus nėra reikalo baimintis, o greičiau yra taip, jog pasakiškai turtingas verslininkas pritraukia papildomą dėmesį kaip tas objektas, ties kuriuo vasara spiečiumi sukiojasi šūdmusės, bandančios ištaikyti progą prisilesti tokio gėrio. Žinia, S. Froidas sako, kad auksas yra šūdo simbolis ir nieko čia nepakeisi. Taigi, šūdmusė galimai yra kitas „valstybininko“ pavadinimas…
pozicija.org