2025-10-10 d. 10 val. , LR Seimo Konstitucijos salė
Zigmas Vaišvila. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio taikus kelias siekiant juridiniu būdu atkurti
Lietuvos nepriklausomybę. Sąjūdžio santykiai su Komunistų partija ir vienuoliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąja Taryba 1988 – 1990 m.
„Kodėl atsisakome Sąjūdžio taikaus kelio?“
Anot Marijos Alseikaitės-Gimbutienės, Atgimimas – tai mūsų kultūrinis ir etnologinis raktinis
žodis Tautos išlikimui, mūsų gyvasties cikliškumui nusakyti. Matyt, neatsitiktinai Lietuvos
Persitvarkymo Sąjūdis valstybės atkūrimui pasirinko taikų kelią – 1988 m. spalio 22-23 d.
Steigiamajame suvažiavime, išrinkusiame 220 narių LPS Seimą, o šiam – 35 narių LPS Seimo
Tarybą, Rezoliucija Nr. 21 „Dėl rinkimų“ nusprendė, kad dalyvaus rinkimuose. Šis rizikingas
unikalus taikus kelias į valstybės atkūrimą grįstas skaudžių ginkluotos kovos patirčių ir tuometinės
tikrovės suvokimu. Elgėmės taip, kaip mums tuomet atrodė būtina, suprantama ir atsakinga. Tauta
mumis patikėjo ir suteikė mandatą atkurti valstybės nepriklausomybę. Ir tai padarėme. 1991 m.
vasario 9 d. plebiscite Tauta įtikinamai tai patvirtino.
Filosofas Arvydas Šliogeris 1990 metais sugrįžimo tendenciją įvardijo kaip skiriamąjį XX a.
pabaigos Atgimimo bruožą: „Pakartotinai atgimstanti tauta visų pirma atsigręžia į praeitį, nusisuka
nuo dabarties ir tik akies krašteliu žvelgia į ateitį. <…> Neatgaivinus praeities, nesusigrąžinus
pirmųjų atgimimų, neįmanoma atgimti dar sykį. Praeities sugrįžimas ar jos susigrąžinimas suriša
nutrūkusią laikų grandinę ir atkuria vientisą istorinę savimonę.“ Šiandien ši istorinė tautos atmintis
priverstinai trinama, net esant gyviems šios istorijos dalyviams. Mus verčia atsisakyti savasties.
2018 m. mus nokautavo BAIME ne tik PRARASTI VAIKUS, bet ir išvis juos TURĖTI. Tautos ir
ŠEIMOS griovimas tapo psichologine prievarta prieš mus. Todėl nesistebėkime, kad neliko
atsakomybės dėl mūsų bendro likimo jausmo, pasitikėjimo vieni kitais. Nes bijome tiesos.
Sąjūdis Lietuvoje atkūrė parlamentarizmą. LPS Seimas ruošė ir svarstė įstatymų projektus, juos
teikė 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai (AT), kurioje iš 350 deputatų Sąjūdį
atstovavo tik keletas deputatų. 1989 m. sausio 15 d. LTSR AT deputatais papildomai išrinkti
sąjūdiečiai Kazimieras Motieka, Zigmas Vaišvila ir Romualdas Ozolas. Žmonių parama, teisumo ir vienybės jausmas, įtvirtintas 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje, sutelkė mus ir atvedė į 1990 m. kovo 11-ąją – 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose išrinkta 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR
Aukščiausioji Taryba atkūrė valstybės nepriklausomybę. Neslėpkime šio unikalaus istorinio fakto
po neegzistavusio Atkuriamojo Seimo šešėliu. Šių rinkimų rezultatus, valstybės atkūrimo scenarijų lėmė LPS Seimo ir 11-ojo šaukimo LTSR AT veikla.
Sąjūdžio ir Komunistų partijos politinė dvikova vyko nuo LPS Iniciatyvinės grupės išrinkimo
1988 m. birželio 3 d. ir buvo kupina konfliktų ir bendradarbiavimo. Sąjūdžio iniciatyva 1989 m. gruodžio 20 d. įvyko LKP atsiskyrimas nuo TSKP. Tai buvo naudinga Lietuvai, tačiau tapo sunkiau prognozuoti rinkimų į 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT rezultatus. Šiuos politinius priešininkus skyrė požiūris į nepriklausomybės atkūrimą – kada nors, ar dabar?
Dviprasmybė atsiskleidė 1988 m. lapkričio 18 d., 11-ojo šaukimo LTSR AT nepasekus Estijos –
nepriėmus LPS Seimo pateiktų LTSR Konstitucijos pakeitimų dėl tarybų respublikos įstatymų
viršenybės prieš TSRS įstatymus, nors Sąjūdžio ir LKP vadovai buvo sutarę dėl to. Po daugelio
metų Algirdas Brazauskas man paaiškino, kad jis tai buvo suderinęs su Vytautu Landsbergiu jų
pasivaikščiojimų Vingio parke metu. 2019 m. gegužės 17 d. Kaišiadoryse Brazauskų namuose-
muziejuje tokius jų susitikimus patvirtino ir V. Landsbergis. Kaip kompromisas, lietuvių kalba,
trispalvė ir „Tautiška giesmė“ buvo pripažinti Tarybų Lietuvos valstybiniais simboliais.
Po šio įvykio kilo žmonių pasipiktinimas, Sąjūdį bandė suskaldyti Vytautas Petkevičius. 1988 m.
lapkričio 20 d. LPS Seimo Taryba priėmė „Moralinės Nepriklausomybės Pareiškimą“, pasiūlytą
pasirašyti tarybos nariams („Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname,
kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės. Tik
Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus“). Buvo sustabdyta V. Petkevičiaus, reikalavusio
besąlygiškai paklusti A. Brazauskui, narystė Sąjūdyje. Konflikto ir grasinimų iš Maskvos fone,
pažeidę Steigiamajame suvažiavime patvirtintus LPS įstatus, 1988 m. lapkričio 25 d. V. Landsbergį pusmečiui išrinkome LPS Seimo tarybos pirmininku. Jį pakeisti turėjo Romualdas Ozolas.
1989 m. gegužės 18 d. LTSR AT galų gale priėmė šias Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas.
Lietuvos TSR nuosavybe tapo žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai ir gamtos
ištekliai, gamybos priemonės, įtvirtinta juridinių asmenų ir piliečių nuosavybė, Lietuvos istorijos ir kultūros vertybės tapo Respublikos nacionaliniu turtu, įteisintos išimtinės Lietuvos TSR teisės oro erdvei, jos kontinentiniam šelfui ir ekonominei zonai Baltijos jūroje, nuosavybės santykius pradėjo reguliuoti Lietuvos TSR įstatymai, nustatyta Lietuvos TSR pilietybė, piliečių socialinės,
ekonominės, politinės ir asmeninės teisės bei laisvės, garantuotas šių teisių ir laisvių gynimas
teisme. Nustatyta, kad TSRS įstatymai ir kiti teisiniai aktai Lietuvos TSR teritorijoje galioja tik
Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai juos patvirtinus ir įregistravus. Nebuvo įregistruotas ir TSRS
įstatymas „Dėl Konstitucinės priežiūros TSR Sąjungoje“. Šiandien Lietuvos valdžia neturi valios
taip elgtis su ES teisės aktais, nors teisiškai į ES, kaip ir į TSRS, neįstojome.
11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT priėmė ir įstatymus bei Konstitucijos pakeitimus dėl valstiečio
ūkio, karinių girininkijų susigrąžinimo, minties, sąžinės ir tikybos laisvės, referendumo, Lietuvos
banko, vienpartinės sistemos atsisakymo, tautinių mažumų, spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių, prokuratūros, teismų, valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo, archyvų.
Priėmė įstatymą dėl Lietuvos TSR AT rinkimų ir neleidimo Tarybinės armijos kariams dalyvauti
šiuose rinkimuose, nutarimus dėl TSRS ginkluotųjų pajėgų statuso Lietuvoje ir Lietuvos TSR
piliečių karinės tarnybos, pripažino antikonstituciniais 1989 m. rugsėjo mėn. Šalčininkų ir Vilniaus rajonų LDT sprendimus paskelbti šiuos rajonus lenkų nacionaliniais teritoriniais rajonais.
1989 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. XI-3341 LTSR AT sudarė MA Prezidento akademiko Juro
Požėlos vadovaujamą komisiją Lietuvos valstybingumo atkūrimo planui rengti. Šios komisijos
surinktos medžiagos dingimo iš Seimo aplinkybių, kaip ir kitų svarbių valstybės dokumentų
dingimo, joks Seimas neišdrįsta tirti. Būtent šios komisijos surinktos ir apibendrintos medžiagos
pagrindu LPS ir visuomenės spaudžiama 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, t. y. pačios okupacinės valdžios sprendimu, teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota, ir:
– paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS
deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;
– pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės
Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies
Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;
– pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos
valstybės nepriklausomybės atkūrimo.
Tuo patvirtinta, kad siekiame likviduoti II pasaulinio karo pasekmes. Tuo pasirėmė ir 12-ojo
šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, priimdama 1990 m. kovo 11 d. aktus dėl valstybės
atkūrimo. Tai padaryta, vykdant Sąjūdžio kandidatų programinius įsipareigojimus rinkėjams atkurti
Lietuvos Nepriklausomybę ir sukurti neutralią Lietuvą. Už tai balsavo ir LKP deputatai.
Valstybės nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. scenarijų lėmė tai, kad Lietuvos,
Latvijos ir Estijos valstybės, pagal tarptautinę teisę de jure nepriklausomos, de facto buvo
sudėtinėmis TSRS dalimis. Jų aneksijos 1940 metais nepripažinimo politikos teisinis pagrindas –
1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės politikos
priemonės. Nuo to prasidėjo agresijos pasekmių nepripažinimo politika tarptautinėje teisėje.
LPS Seimas 1989 m. balandžio 1 d. pareiškimu sąžiningai skelbė, kad „<…> Pagal tarptautinės
teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių. Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. <…>. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje.“
Kalbant apie LPS ir LKP santykius, visuomenės aktyvumo svarbą, nepamirštama pirmoji LPS
Steigiamojo suvažiavimo diena. LKP CK sekretorius A. Brazauskas po kunigo Vaclovo Aliulio
kalbos pasiuntė į Prezidiumą žinią, kurią paskelbė Antanas Buračas – tikintiesiems grąžinama
Vilniaus Katedra! LKP CK sekretorius L. Šepetys aprašė šį jo ekspromtą ir suvažiavimo salėje
vykusį skubų aptarimą su šalia sėdėjusiais A. Brazausku, V. Beriozovu ir V. Sakalausku.
1. Šepetys Lionginas. Neprarastoji karta, Siluetai ir spalvos. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2005, p. 314–315.
2025-03-10 Konferencija „Kovo 11-ajai 35 metai – ištakos, dabartis, ateitis“