Prieš kelias dienas Vilniuje prie Prezidentūros, specialios operacijos metu buvo sulaikytas teroristas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Kęstutis Lančinskas informavo, kad tai pirmas toks atvejis Lietuvoje. Dėl vyro veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal 250 Baudžiamojo kodekso straipsnį, dėl terorizmo, už tai gresia ne vieneri metai kalinimo.
Ekspertai.eu interviu su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, signataru Zigmu Vaišvila, 1991 m. sausio 13-osios naktį Lietuvos išrinktu Ministro Pirmininko pavaduotoju ir laikinosios gynybos vadovybės nariu, 1991 -1992 metais vadovavusiu Valstybės saugumo departamentui.
– Š.m. balandžio 11 d. straipsnyje „Ozolas ar Landsbergis ? Melo valstybės pradžia“ išsamiai atskleidėte mažai kam žinomas, tačiau pamokančias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininko rinkimo 1988 m. lapkrityje priežastis bei aplinkybes. Prabėgusios savaitės įvykiai patvirtino, kad mūsų santykiai su Maskva ir mūsų tarpusavio pasitikėjimas yra labai svarbūs. Ko galėtume pasimokyti šiandien iš šių istorinių pamokų?
– To, kad negalima sudievinti nė vieno žmogaus. Ir, visų pirma, dėl jo užimamų pareigų. Ir to, kad mūsų bendras problemas reikia spręsti laiku ir drauge. O prabėgusi savaitė kupina tragiškų ir pamokančių įvykių, dėl kurių Lietuva privalo rimtai susimąstyti.
– Turite omenyje Kijeve per keletą dienų nužudytus žurnalistus Olesį Buziną, Sergejų Suchoboko ir Olgą Moroz, taip pat politinių žmogžudysčių tęsinį – buvusio Aukščiausiosios Rados deputato Olego Kalašnikovo nužudymą?
– Taip. Ir pradėti Lietuva turėtų nuo užuojautų žuvusiųjų artimiesiems, reikalavimų Ukrainos valdžiai skubiai politiškai pasmerkti ir ištirti šias žmogžudystes. Lietuva, skelbianti pagarbą tarptautinei teisei ir šiuo metu esanti JTO Saugumo Tarybos nare, privalo nedelsiant inicijuoti šio klausimo svarstymą. Tai – Lietuvos ir mūsų ambasadorės R. Murmokaitės pareiga. Lietuvos teismo ekspertai padėjo Ukrainai aiškinantis 2000 metais nužudyto žurnalisto Georgijaus Gongadzės žudiką. Teismas už šią žmogžudystę iki gyvos galvos nuteisė kalėti buvusį Ukrainos VRM išorinio sekimo departamento vadovą Oleksijų Pukačą, kuris, paskelbus nuosprendį teismo paklaustas, ar suprato nuosprendį, atsakė: „Man nuosprendis bus suprantamas, kai su manimi sėdės Kučma ir Lytvynas“. Leonidas Kučma – buvęs Ukrainos prezidentas, šiandien jos derybininkas Minsko susitikimuose, Volodymyras Lytvynas – buvęs šio prezidento administracijos vadovas. L. Kučmos vadovavimo laikotarpiu Ukraina buvo padalinta sritimis oligarchams ir už jų stovinčioms šešėlinėms struktūroms. Tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, kurios valdžia be šūvio Rusijai atidavė Krymą, o po to vaidina patriotus, vadinama valstybės išdavyste. Tuomet belieka tik melas – visapusiškas ir didelis melas, visų pirma, Ukrainos Tautai. Ir didžiulė Auka, kuriai galo nematyti.
Ir Lietuvos valdžia, VSD ataskaitos lapuose besišvaistanti politizuotais ir niekuo nepagrįstais kaltinimais „Respublikos“ leidinių grupei, privalo gerbti ir Ukrainoje nužudytųjų, ir 1993 m. spalio 12 d. Vilniuje nužudyto „Respublikos“ dienraščio principingo žurnalisto Vito Lingio atminimą. Lietuvos garbės reikalas yra ištirti 1991 m. sausio 13-ąją Vilniuje Tarybų Sąjungos kariškių bei kolaborantų įvykdytus karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui. Jei Prezidentei Daliai Grybauskaitei, šiemet pagerbtai Ukrainos Metų žmogaus titulu, „nepatogu“ dėl to kreiptis į Ukrainos valdžią, kviečiu tai padaryti Tautos atstovybę – Lietuvos Seimą. Tuo pačiu ir oficialiai paraginti Ukrainos Aukščiausiąją Radą bei Ukrainos prokuratūrą išduoti Lietuvai Sausio 13-osios bylos įtariamuosius, prieglobstį radusius Ukrainoje.
– Ekspertai.eu redakcija solidarizuojasi su faktai.lt redakcija ir reiškia užuojautą Ukrainoje nužudytų žurnalistų Olesio Buzinos, Sergejaus Suchoboko ir Olgos Moroz artimiesiems, draugams ir kolegoms. Artūras Račas, komentuodamas Lietuvos žurnalistų tylėjimą dėl šių nužudytų kolegų, pasakė: „Man gėda“. Ekspertai.eu taip pat įsitikinę, kad smurtas prieš žurnalistus ir laisvą žodį negali būti niekuo pateisinamas. A. Račas, apibūdindamas atmosferą Lietuvoje, papasakojo, kad šią savaitę susitiko su Rusijos „Komsomolskaja pravda“ žurnaliste, kuri pasiguodė, kad Lietuvoje rusų kalba leidžiamų leidinių redakcijų žmonės prisipažino, kad bijo su ja susitikti. Aukštą „demokratijos“ lygį pasiekė Lietuva.
– Bendravau ir aš su šia žurnaliste. Ji pasiguodė, kad net signataras Rolandas Paulauskas išsisuko nuo sutarto pokalbio su ja. VSD ataskaita veikia. Bent su Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininku Artūru Paulausku žurnalistei pavyko pabendrauti. Mano pokalbis su žurnaliste patvirtino situacijos grėsmingumą. Faktiškai ne ji kalbino mane, o pati atsakinėjo į mano klausimus. Pradėjo nuo atsiprašymo, kad neturi vizitinių kortelių, nes bijojo, kad nebūtų išlaipinta iš traukinio, jei mūsų pasieniečiai sužinos, jog ji yra žurnalistė iš Rusijos. Išsikalbėjo, kokia didžiulė Rusijoje įsiūbuota isterija dėl priešiškos Lietuvos. Rusijos valdžia puikiai propagandiškai išnaudoja isterišką Lietuvos Prezidentės elgesį Rusijos atžvilgiu. Neįsivaizdavau, kad taip toli nueita.
– Ar buvo klausimų dėl tokio Lietuvos Prezidentės elgesio tikslų?
– Tai buvo pagrindinis klausimas, tačiau ir jį peradresavau Rusijos žurnalistei.
– Kokiu būdu?
– Žurnalistė pradėjo nuo samprotavimų, kad keista, jog tokią tarybinę biografiją turinti Lietuvos Prezidentė taip elgiasi Rusijos atžvilgiu. Paklausiau, kodėl, jos nuomone, Rusija, turinti visas bylas ir medžiagą, toleruoja tokį p. D. Grybauskaitės elgesį Rusijos atžvilgiu? Žurnalistės nuomone, matyt, dar neatėjo laikas – savų neišduoda. Savi aukojami tik kritišku atveju – žurnalistė paminėjo 2006 m. įvykusį Aleksandro Litvinenko nužudymą. Į Lietuvos Prezidentės biografiją nebesigilinome. Diskutavome apie šios biografijos kaitaliojimą ir nutylėjimą, kodėl 2009 m. pradėjusi prezidentauti, p. D. Grybauskaitė akivaizdžiai veikė Rusijos naudai (ČŽV kalėjimų Lietuvoje paieškų inicijavimas, Lietuvos gamintojų ir pervežėjų apkaltinimas dėl to, kad Rusija sustabdė lietuvišką transportą pasienyje, spjūvis JAV Prezidentui B. Obamai atsisakant vykti į Prahą pasidžiaugti JAV ir Rusijos branduolinio ginklo sumažinimo sutarties pasirašymu, informacija, kad į Baltuosius Rūmus mūsų Prezidentė begali tikėtis patekti tik kaip turistė).
Tačiau staiga viskas pasisuko į priešingą pusę. Kodėl? Vėl gi klausimus peradresavau Rusijos žurnalistei. Ši nesugebėjo paaiškinti, kodėl 1991 m. Vašingtone p. D. Grybauskaitė, būdama vadovaujančių darbuotojų kursuose Džordžtauno universitete, prašėsi įdarbinama Lietuvos ambasadoje, ką veikė ten TSRS ambasadoje. Tačiau JAV reikalavimo Lietuvos Vyriausybei 1999 m. per 24 valandas susigrąžinti įgaliotą ministrę priežastis žurnalistė suprato pati.
Sunkiausias žurnalistei buvo mano klausimas, kad tuo atveju, jei Rusijai reikia rasti priežasčių pradėti agresiją prieš Lietuvą, tai Lietuvos Prezidentės elgesys puikiai tam kuria prielaidas. Žurnalistė vis kartojo, negi mes manome, kad Rusijai reikia okupuoti Lietuvą, nes ją, ekonomiškai nustekentą, ir išlaikyti tektų? Tačiau ir ji patvirtino, kad nežino 2014 m. birželio 12 d. Suomijoje įvykusio slapto B. Obamos ir V. Putino susitikimo rezultatų. Susitikimo, apie kurį kažkodėl po kelių mėnesių paskelbė Suomijos užsienio reikalų ministerija. Be abejo, suomiai tai padarė ne savo sprendimu. Todėl žurnalistei pasiūliau susipažinti su Stratfor vadovo Dž. Fridmano atviravimais š.m. vasario mėnesį.
– Seimo narė, konservatorė Rasa Juknevičienė, komentuodama 2014 m. VSD ataskaitą, kurioje paskelbta, jog „Respublikos“ leidinių turinys atitinka Rusijos Federacijos interesus, visiems paaiškino, kad spausdintis šiame leidinyje, jame pirkti reklamą yra kolaboravimas. Po balandžio 15 d. tuščių butelių nešiotojo spektaklio prie Prezidento rūmų, VSD paskelbė, kad mūsų valstybės vadovų priešų Lietuvoje yra 300. Tai daug ar mažai?
– Blogai, jei valdžiai oponuojančių tik 300. Reikia kur kas daugiau. Jei tuo 300 reikia suprasti kaip tuos, kurie esą kėsinsis į ponią Prezidentę, tai liūdna dėl mūsų VSD. Visi suprantame (jei norime suprasti), kad tai tik pretekstas didinti karinį ir vadovybės apsaugos biudžetus, kas paaiškėjo jau labai greitai – net kitą dieną. O p. R. Rastauskienės – Juknevičienės problemos tampa jau ne tik jos asmeninėmis, bet ir mūsų visų. Vis tik Seimo narių rinkimai turėtų būti labiau atsakingas dalykas.
Dėl visažinio delfi.lt atkreipsiu skaitytojų dėmesį, kad šio straipsnelio vienoje pastraipoje paskelbta, jog šis butelių nešiotojas yra nenustatytas asmuo, o kitoje pastraipoje rašoma, jog jis yra gimęs 1982 m. Dar vienas ir kaskart vis primityvesnis „skiepų“ spektaklis. Kas viso to režisierius?
Po Prezidentės „skiepų“ nepavykusios bylos mūsų valstybė jos vadovės asmenyje sparčiai ritasi žemyn. Tai rodo, jog p. D. Grybauskaitę paniškai užvaldo baimė. Baimė, lydinti ją nuo 2009 m. rinkiminės kampanijos metu ir pasireiškusi, visų pirma, panieka kitiems. Prasidėjo tai dar tos rinkimų kampanijos metu nuo jos tyčiojimosi iš Prezidento V. Adamkaus dėl jo apsaugos. Pati tapusi Respublikos Prezidente, šią apsaugą ženkliai pagausino. Gamtosaugininko V. Adamkaus akivaizdoje iškirsta net 140 vargšų pušų… Ir nuolat pagal konjunktūrą kaitaliojama biografija…
Šis primityvumas, kuriuo vadovaujantis tai daroma, žeidžia mūsų visų savigarbą ir savisaugos jausmą. Tokio atviro tyčiojimosi iš mūsų Tautos ir jos kvailinimo aš savo sąmoningą gyvenimą dar nemačiau. Pasiekėme ir kitą ribą – mūsų rinkta šalies vadovė verčia mus pirmuoju karo taikiniu. Vardan ko? Dėl savo asmeninės tuštybės patenkinimo, baimės būti demaskuotai? Ar vykdo kažkieno, bet ne Lietuvos Tautos valią? Bent su Tauta ji nesišneka. Pavadinti diskusija jos vienpusišką šūkių „nuleidimą“ žmonėms neįmanoma.
Tačiau aišku bent tai, kad visa tai yra veikimas mūsų valstybės ir mūsų žmonių priešų naudai. Ir veikimas Rusijos reakcingųjų jėgų naudai.
Kas šį scenarijų režisuoja? Šios savaitės penktadienio „Respublikos“ savaitraščio atsakas į primityvią VSD provokaciją yra tikslus: visa tai RUSIJAI – NAUDINGA, LIETUVAI – NE.
ekspertai.eu