Lietuvos valdantieji, nuolat besirūpinantys demokratijos suvaržymais Baltarusijoje, Vengrijoje, nė nemirktelėję nusispjovė į savų piliečių teises – parlamentarai išsiskirstė vasarai taip ir nepriėmę naujojo Referendumo įstatymo, nors senąjį Konstitucinis Teismas pripažino antikonstituciniu ir nebegaliojančiu. Tad mažiausiai iki rudens realiai bus pažeidinėjama Konstitucija, nes jos 9 straipsnis, suteikiantis teisę ir galimybę piliečiams rengti referendumą, yra eliminuotas, o visuomenė netekusi galimybės dalyvauti priimant valstybei svarbius įstatymus. Tai išties paranku valdantiesiems, ketinantiems rudenį vėl „stumti” Partnerystės įstatymą, kuriam nepritaria didžioji visuomenės dalis.Neskuba priimti Referendumo įstatymą
– Ką manote apie tai, kad iš Tautos atimta galimybė referendumu pareikšti savo valią? – „Respublika” paklausė teisininko prof. Alfonso VAIŠVILOS.
– Tai įsisenėjusi liga – visi mūsų seimai bijojo žmonių. Nors Seimas – Tautos atstovybė, bet parlamentarai bijo Tautos – ją vadina minia, o minia neturi kištis į valdžios reikalus. Manau, ta politikų nuostata, vienų atvira, kitų slapta, vis dar gyva. Todėl šiandien labai ryškiai matome tą tendenciją, kurią vadinu savo Tautos baime. Premjerė Ingrida Šimonytė žmones, reiškiančius savo valią, pavadino sermėgiais, Vytautas Landsbergis kadaise juos vadino šunauja. Galbūt tai ne tik tendencija, bet ir valdžios nekultūringumo ženklas. Politikai yra Tautos išrinkti, bet, kai Tauta juos išrenka, ta pati Tauta – paniekinama, nebeturi jokios valios, jėgos. Nes atšaukimo mechanizmo nėra. Todėl teisinėje valstybėje susidaro tokia neteisinė situacija kaip ši. Todėl parlamentarai gali tiesiog nevykdyti savo pareigų, tad jie ir neskuba priimti Referendumo įstatymo.
– Kaip vertinti Seimą, kuris rado laiko partnerystės įteisinimo, narkotikų legalizavimo svarstymams, bet nerado jo konstituciniam įstatymui?
– Manau, tai padaryta sąmoningai. Prisiminkime Konstitucijos pataisų svarstymus Seime dėl buvusio prezidento Rolando Pakso, kuriam grąžinti teisę būti renkamam į Seimą įpareigojo Europos žmogaus Teisių Teismas. Parlamentarai dešimtmetį vis tempė laiką, vengdami imtis to klausimo. Liūdnai juokaudamas sakau, kad valstybė gali žmogaus teises pažeisti, bet pilietis, naudodamas demokratinės valstybės teismų sistemą, niekaip negali apginti savo teisių, kaip šiuo atveju buvo pasielgta su R.Paksu. Jo teisės pažeistos dėl tokio ilgo jo teisių suspendavimo, bet jis apsiginti, naudodamas Lietuvos teisinę sistemą, niekaip negali, nes viskas jau priklauso ne nuo teismo, o nuo Seimo narių subjektyvios valios, kurie to net nenori pripažinti. Ir Konstitucinis Teismas nenori pripažinti savo klaidų, tas klaidas nori perkelti kitiems, pavyzdžiui, ant Konstitucijos kūrėjų pečių, lyg jie kažkur slaptai pasakė, kad nušalintas prezidentas negali iki gyvos galvos dalyvauti rinkimuose.
Įstatymų nesilaikymas pas mus jau yra tapęs įpročiu. Ir nėra kaip bei kam pareikalauti.
Seimo valdantieji dabar konfliktuoja su prezidentu. O kas yra prezidentas? Tas, kuris gali pareikalauti, jeigu ne visada įstatyminiu pagrindu, tai bent morališkai, kaip valstybės vadovas, kad visos institucijos ir piliečiai vienodai laikytųsi Konstitucijos. Jis pasakė, kad būtina laikytis Konstitucijos 38 straipsnio, kuris aiškiai apibrėžia, kad šeima yra vyro ir moters sąjunga. Koks sujudimas kilo. Konstitucijos laikymasis, pasirodo, yra didelė nuodėmė, griaunanti prezidento autoritetą, taip „elitiniai” politologai per televiziją kalbėjo – buvo gėda klausyti, kai tie etatiniai šnekėtojai žmogų smerkia už laikymąsi Konstitucijos.
Nemato didelės tragedijos
Politologas Vytautas DUMBLIAUSKAS, paklaustas, kaip vertina, kad visuomenė mažiausiai iki rudens gyvens suvaržytomis teisėmis, nes iš jų atimta galimybė rengiant referendumą dalyvauti priimant svarbius šaliai sprendimus, sakė:
– Nematau nieko tragiško, Seimas išsiskirstė, nieko nevyksta – ne tik šis, daug įstatymų atidedama kitai sesijai.
– Ką atsakytumėte teigiantiems, jog nepriimtas Referendumo įstatymas nėra koks nors neapsižiūrėjimas, neatsakingumas, o tiesiog apgalvotas žingsnis – rudenį „prastumti” Stambulo konvenciją, Partnerystės įstatymą, o tik paskui svarstyti Referendumo įstatymą?
– Neatmetu tų dalykų. Tai yra normali politinė kova. Vieni parlamentarai mano taip, kiti – kitaip. Ir veikia taip, kad atitiktų jų interesus. Referendumo įstatymu nepasirūpino ir senasis, ir naujasis Seimas. Pernai liepą buvo kitas Seimas, kuriam tuo metu svarbiausi buvo rinkimai į Seimą ir noras vėl čia patekti. Naujasis Seimas darbą pradėjo tik nuo kovo 30-osios.
Suprantu, kad vyksta kova dėl vertybinių dalykų, kuriuos žmonės skirtingai supranta. Dabar toks vertybinis visuomenės skilimas visur yra pastebimas – ir Amerikoje, ir Europoje vyksta vertybiniai karai ir gana stipriai skyla visuomenės. Tas skilimas visuomenėse nėra labai gerai, nes tada ima trūkti tolerancijos, žmonės pradeda vieni kitus iškart teisti be teismo ir pan.
Sutinku, kad dėl to, jog parlamentarai Referendumo įstatymą „tempė” pavasario sesijoje, galima įtarti ir tyčinius dalykus, bet, aišku, norint taip teigti, reikėtų duomenų, reikėtų tiksliai žinoti. Galima įtarti, kad buvo sąmoningas delsimas, bet tokių įrodymų bent jau aš nežinau. Nors asmeniškai nebūčiau linkęs taip galvoti. Nes, manau, didelės tragedijos dėl to, jog iki rudens neliko galimybės rengti referendumą, nėra. Net jei Referendumo įstatymas būtų staigiai priimtas, vis tiek piliečiams organizuoti referendumą vasarą tikrai nepavyktų, garantuoju 100 proc. Dabar atostogų metas, ir tikrai žmonėms dabar ne referendumai galvoje, o atostogos, ateina dar viruso „Delta” atmaina, reikia galvoti, kaip ją sėkmingiau, su mažesniais nuostoliais pasitikti. Be to, mūsų žmonės apatiški, ta politika jiems buvus nebuvus – net į Seimo rinkimus nė pusė jų neateina.
Nelabai tikiu, kad tie žmonės, kurie nori referendumo dėl Partnerystės įstatymo ar Stambulo konvencijos, tuo kažką pasieks. Jie dabar „ant bangos”, turiu omeny tą judėjimą už šeimą, bet didžiumai žmonių – dzin, jiems tokie dalykai nėra svarbiausi gyvenime.
Kas čia liko iki rugsėjo Seimo sesijos pradžios – keli mėnesiai. O paskui, manau, bus kova Seime, nes opozicija stipri, „valstiečiai” labai gerai atlieka opozicijos darbą, nepaleidžia konservatorių – seka kiekvieną jų žingsnį. Aš, kaip pilietis, nors ir nebalsuoju už „valstiečius”, džiaugiuosi, kad parlamente yra stipri opozicija, kuri kritikuoja poziciją, nes, jei nekritikuosi, pastarieji oi kaip gali „nužygiuoti į pievas”.
– Kaip vertinate šio Seimo prioritetus? Jei Nr. 1 yra narkotikų legalizavimas, Nr.2 – Stambulo konvencija, Nr. 3 – Partnerystės įstatymas, tai kurioje vietoje yra Referendumo konstitucinis įstatymas?
– Vertinu kaip Laisvės partijos spaudimą valdančiajai koalicijai. O Laisvės partijai, nežinau, kaip čia švelniau pasakyti, būdingas toks jaunatviškas maksimalizmas – tie vaikinai ir merginos, matyt, pamiršo, kokia mūsų visuomenė. Kad ji pakankamai konservatyvi. Palyginus, pavyzdžiui, su Latvija, pas mus labai daug žmonių gyvena mažuose miesteliuose ir kaimuose ir jiems visa tai, ką siūlo Laisvės partija, yra „per greitai”. Laisvės partija iš tikrųjų su tais įstatymų projektais iššovė sau į koją – krinta reitingai, o A.Armonaitė populiarumu yra antra nuo galo, po Valdemaro Tomaševskio, ir, kaip sakoma, toliau nebėra kur kristi. „Laisviečiai” perlenkė lazdą, išgąsdino visuomenę. Žmonės turi teisę nenorėti lyčiai neutralios partnerystės. Man patiko filosofijos prof. Alvydo Jokubaičio mintis, kurią jis pasakė viename interviu, kad prie tų dalykų (Lyčiai neutralios partnerystės ir pan.) Vakarų Europa ėjo mažiausiai 50 metų, dvi kartos pasikeitė. O mūsų valdantieji dabar nori, kad Lietuvos žmonės, ypač kaimo publika, kuri žiūri rusišką televiziją, ypač vyresnio amžiaus, staiga priimtų tokius dalykus, kurie į Vakarų Europą atkeliavo per 50 metų. Mūsų visuomenė tokiems dalykams labai atsargi. Ir skeptiška. Tad gerbkime visuomenę, bandykime aiškinti, viešas diskusijas kelti per televiziją, kitur, kad būtų ir „už”, ir „prieš”, kad žmonės diskutuotų. Visuomenė turi prie to priaugti. Tas skubinimas nieko gero niekam neduoda.
Man liūdniausia, kad tie, kurie už tą partnerystės įteisinimą pasisako, save laiko pažangiais, o tie, kurie pasisako prieš, – jau kažkokie atsilikę. Bolševikai save laikė labai pažangiais, o tie, kurie norėjo kapitalizmo, jų akimis, buvo atžangūs, ir jie juos šaudė. Tai ne tas kelias. Valdantiesiems reikėtų kažkaip suvokti, kad „pažangos” suvokimas yra sudėtingesnis, nei jie mano.
respublika.lt