Žiniasklaida skelbia, kad Lietuvos įvaizdis pasaulyje esąs prastas. O įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Todėl mūsų galvočiai, užuot stengęsi keisti Lietuvos vaizdą, pluša prie įvaizdžio, kad juo paveiktų žmonių sąmonę. Įspūdingos pastangos sutelktos siekiant pagerinti įvaizdį, o jis nesikeičia, nes keisti tikrąjį vaizdą, kad kartu su juo savaime pasikeistų ir įvaizdis, trūksta ir pajėgų, ir lėšų. Padėties palyginimui pateikiu girdėtą tragikomišką nuotykį.
Lietuvos pakraštėlyje tyvuliavo mažas, visiškai mažas ežerėlis. Kadangi ežerėlis buvo visiškai mažas, didikai juo nesidomėjo, prieigų neužtvėrė. Kaimo bernai iš dyko buvimo ar iš kvailybės nusprendė ežerėlį išgarsinti: paleisti nuo kalvos į jį didžiulį riedulį, kad tas padarytų didelį „pliumpt“. Kaip tarė, taip ir padarė. Gerai „įkalę“ kaukolinio, surėmė pečius į ant kalvos stūksantį riedulį įr paleido jį į ežerėlį. Didelis pliumpt neįvyko, nes riedulys ne iš dangaus krito, o tik įriedėjo. Riedulys ištaškė gražuolio ežerėlio vandenį ir pats pasislėpė dumble: nei „pliumpt“, nei ežerėlio, nei riedulio, nei vaizdo, nei įvaizdžio…
Kai kvailioja kaimo bernai, kaimas paprastai nepatiria didelių nuostolių, tačiau kai kvailioja valstybės veikėjai, valstybei daroma žala, o įvaizdis negerėja. Ar nėra tikrų tikriausias kvailiojimas statydinti Valdovų rūmus, siųsti šviesos ženklus į kosmosą ir žaižaruoti milijonus litų kainuojančiais šviesuliais, kad Europos kultūros sostinė būtų matoma kosmose, kur žiūrovų nėra nė kvapo?
Statydinti Valdovų rūmus, kurie simbolizuoja ne valstybę, o valdžią – politinė klaida. Valstybės simbolis yra Gedimino pilis, tačiau ji neatstatoma; sovietmečiu restauruotas ir įrengtas tik vienas jos bokštas, kurį daugelis klaidingai vadina Gedimino pilimi. Pačiam Gedimino kalnui gresia nuošliaužos, tačiau tvirtinimo darbai vyksta vangiai. O tuo pat metu Baltarusija ir Ukraina atstatinėja buvusias lietuviškas pilis. Tautos šventovė Katedra – kaip koks mažas tyros dvasios ežerėlis, nuolat gniuždomas Valdovų rūmų, fejerverkų ir pramoginių šou „rieduliais“.
Graudžiomis ašaromis buvo pravirkę du prezidentai, kad nebaigus Valdovų rūmų gali tekti valstybių vadovus priimti rūmų kieme. O kodėl ne reprezentacine paskelbtoje Lukiškių aikštėje? Juk patį popiežių Lietuva įvairiose vietose (tarp jų ir Vilniuje) priėmė po atviru dangumi. Deja, reprezentacinė Lukiškių aikštė po Lenino išdanginimo į Grūtą kaip buvo plynė, taip plyne ir liko.
Sostinės meras Artūras Zuokas buvo pasišovęs Lietuvos įvaizdį gerinti Guggenheimo muziejumi, tačiau Vilnius jo atsisakė, o Valstybės kontrolieriai nustatė, kad sostinės savivaldybė neteisėtai skyrė 810 tūkstančių litų Jono Meko vizualiųjų menų centrui. Šiuos pinigus J. Meko centras panaudojo Guggenheimo projektui, nors, kontrolierių manymu, negalėjo to daryti. „Vilniaus savivaldybei 810 tūkst. litų valstybės biudžeto lėšų buvo skirta Vilniaus tarptautinio konkurencingumo didinimo projektui įgyvendinti. Neparengusi šio projekto, savivaldybė, nesilaikydama Biudžeto sandaros įstatymo nuostatų, šias lėšas pervedė J. Meko vizualiųjų menų centrui, kuris beveik 600 tūkst. litų šių lėšų panaudojo S. R. Guggenheimo fondo parengtai galimybių studijai apmokėti ir pagal sutartį su savivaldybe techninio projekto parengiamiesiems, organizaciniams ir kitiems darbams bei paslaugoms apmokėti“, – paskelbė Valstybės kontrolė.
Lietuva, išgarsėjusi kaip dainuojančios revoliucijos šalis, vadavimosi iš sovietinės imperijos pirmeivė, buvo įgijusi itin gerą įvaizdį. Tačiau, užuot tvirtinusi valstybingumą, ėmėsi „tobulinti“ demokratijos, kurios nepažinojo, mechanizmą. Žinant, kad į demokratinį valdymą einama per partijas, be atvangos buvo kurpiamos partijos. Be raiškių ideologijų radosi socialdemokratai, krikščionys demokratai, naujieji demokratai, liberaldemokratai, darbo demokratai, moterų, pensininkų, lenkų, rusų, darbo, tvarkos bei teisingumo ir dar kelios dešimtys partijų. Panašu, kad Teisingumo ministerija ir Vyriausioji rinkimų komisija, siekdamos sukurpti labai demokratiškos šalies įvaizdį, pripažino partijomis įvairias grupuotes, siekiančias vien valdžios. Kaip rodo padėtis po pastarųjų Seimo rinkimų, valstybės garvežys buksuoja, nes intelektualinės pajėgos, galinčios sutvirtinti valstybę, išbarstytos po įvairias partijas, o per demokratijos „tobulinimą“ garas įvaizdžiui gerinti išleistas bergždžiai. Vardan tikros demokratijos būtų išmintinga gerai išvalyti partijų registrą Teisingumo ministerijoje.
Dėl prasto Lietuvos įvaizdžio reikia ne virkauti, o liautis jį nemokšiškai kurpti. Naujajam Seimui reikia linkėti išminties, kad rimtai susirūpintų tikruoju Valstybės vaizdu – tada įvaizdis rasis savaime be vėjais leidžiamų pastangų ir milijoninių lėšų.