Noriu priminti kai kuriuos su išeivijos veikla Vakarų Europos politikoje susijusius įvykius gūdžiais Lietuvos okupacijos metais.
1.
1987 metų rudenį Vakarų Europos laikraščiuose pasklido žinia apie neeilinį įvykį, sukėlusį gyventojų susidomėjimą: Lietuvos/Šveicarijos televizijos tiltą “Ženeva – Vilnius”. Teletiltų laidos tarp dviejų skirtingų šalių nei Šveicarijos televizijai, nei šalies gyventojams nebuvo naujiena. Naujiena tai, kad dabar tiltas buvo “statomas” “Glasnost” šviesoje tarp Sovietų Sąjungos ir kapitalistinės Šveicarijos, pasinaudojant Lietuva. Šveicarai spėliojo, kad tai nulėmė Lietuvos televizijos instaliacijų modernumas, personalo kompetetigumas – žodžiu, aukštesnė, negu kitų sovietinių respublikų krašto civilizacija.
Šveicarijos TV vyriausybė nesitenkino sovietų pasiūlyta „Inturisto“ informacija ir kreipėsi į ŠLB-nę, prašydama papildyti jų žinias apie Lietuvos istoriją, religinio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo sąlygas. Į Šveicarijos TV žurnalistų darbo posėdžius buvo kviečiamas „Pasaulio lietuvio“ akredituotas korespondentas ženevietis lietuvis N. Prielaida, kuris tuo metu buvo ir ŠLB valdybos pirmininkas.
Sovietai reikalavo, kad laidoje nebūtų liečiami politiniai klausimai, tačiau šveicarai nesutiko, pabrėždami, kad Ženeva yra laisvas miestas ir jokio diktato nepriima, o dalyvių parinkimas turi būti laisvas. Šveicarijos pusėje dalyvavo apie 120 įvairių socialinių, religinių, amžiaus, išsilavinimo ir kilmės sluoksnių piliečių.
Šveicarų televizijos korespondentai Clude Torrecinta ir J. Claude Chanel buvo nuvykę į Vilnių tartis su būsimos laidos komunistais-ideologais, kad ten dalyvių atranka būtų irgi bešališka. Tai jiems buvo užtikinta, tačiau ŠLB išeivijos lietuviai numanė, ko visada verti sovietų užtikrinimai…
Lietuvos pusėje laidą vedė Maskvos atsiųstas patikėtinis Leonidas Zolotarevskis, o lietuvis – korespondentas Č. Juršėnas atspindėjo Zolotarevskio šešėlį… Šveicarijos lietuviai negalėjo suprasti, kodėl laidoje dalyvavo stačiatikių kunigas ir liuteronų evangelikų pastorius, o nebuvo pakviestas katalikų kunigas? Šokiravo į laidą pakviestas medaliais išpuoštas sovietų karininkas, atvykęs tiesiai iš Afganistano, kalbėjąs apie “taikią pagalbą broliškai afganų tautai”…
Kaip politinės laisvės ženklas buvo parodytas dokumentinis filmas, kuriame prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje susirinkęs būrys antikomunistų protestuotojų, pažymėjo 50-as Molotovo-Ribentropo pakto metines… Iš ŠLB lietuvių informacijos šveicarai TV korespondentai jau žinojo, kad Vakarų valstybės, kartu ir Šveicarija, nepripažįsta Lietuvos aneksijos Molotovo -Ribentropo pakto, todėl apie tai laidos vedėjui priminė.
Zolotarevskis ironiškai išsiviepęs atsakė, kad Lietuva į Sovietų sąjungą grįžo savo noru, nes ji nuo 1918 gruodžio 8d. buvo sovietinė… Jis “pamiršo”, kad pats Leninas Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1920-jų metų sutartimi. Toks Zolotarevskio “užmiršimas” vėliau buvo plačiai komentuotas Vakarų Europos spaudoje vokiečių, prancūzų, italų kalbomis, pabrėžiant, kad “glasnost” pirmasis žingsnis ir turėtų būti tikrovės faktų pripažinimas, o ne toliau tęsiama sovietinė propaganda.
Šveicarijos laikraščio “24 Heures”(” 24 valandos”) korespondentas Oliver Grivat, kuris ruošiantis laidai buvo nuskridęs į Vilnių, rašė, kad ten laida buvo slepiama nuo visuomenės. Vienas, Vilnius dramos teatro aktorius vilnietis, pakalbintas gatvėje, paaiškino, kad jokių “glasnost” Lietuva nejaučia: ” Visi senieji refleksai mumyse tebėra, kaip buvę. Kai kiti turi nuospaudas ant kojų, mes jas turime “ant smegenų”…
Laidos aptarime N. Prielaida su šveicarų korespondentais svarstė klausimą, ar verta sovietų melo pinklėse tęsti dialogą su jų okupuotais kraštais? N. Prielaida džiaugėsi, kad jam buvo puiki proga plačiau papasakoti apie okupuotos Lietuvos bėdas, kurios laisvajame pasaulyje sunkiai suvokiamos. “Džiaugiuosi, kad laisvosios šalies Šveicarijos žurnalistai tą suprato”…- rašė savo straipsnyje “Pasaulio lietuvio” žurnale Nr.11 (1987m.)
Aptardamas TV laidos rezultatus, korespondentas Bertil Galland padarė išvadas: “Nepasitenkinkime būti europiečiais sužaloto žemyno, nesutikime būti atskirti nuo tų tautų, (kaip Lietuva) kuri turi tokią turtingą kultūrą ir dvasines vertybes, kurias mes jau pradedame pamiršti. Nesileiskime užmigdomi Zolotarevskio piliulėmis, bet ieškokime būdų pažinti ir įvertinti pačią tautą, jos žmones, kad vėl viskas nenugrimztų į užmarštį…”
TV laidoje dalyvavusio rusų karininko paveikslas ir jo propagandinė kalba Šveicarijos išeiviams atvertė dar vieną “paslaptingos” sovietinės propagandos” puslapį, nes ŠLB -nės lietuviams neseniai patiems akis į akį susidūrusiems su lietuvio Afganistano kareivio Rimo Burbos internavimo į Šveicariją istorija – ideologija labai aiški.
2.
Vilniaus universiteto RS archyve perskaičiau ŠLB valdybos pirmininko dr. A.Kušlio 1982 m. ataskaitą:
” Politinis CH departamentas nesutiko nei dr. A. Geručio, nei manęs leisti su R. Burba pasimatyti… R. Burba, 20 metų lietuvis, pagautas afganų besaugojant minų lauką, jų žiauriai kankintas, tris kartus vestas sušaudyti, baugintas, kad viską pasakytų apie savo dalinį ir sovietų armiją… Šveicarų atstovai dabar jį apibūdina, kaip labai darbštų, tvarkingą ir, kaip lietuviui, jam reiškia dideles simpatijas. Šveicarijos Politinio Departamento viršininkas p. P. Probst ŠLB valdybos sekretorei p. I.Augevičiūtė-Kaestli (buv. šveicarų diplomato žmonai) pažadėjo R. Burbos neišduoti sovietams, jeigu jis norėtų pasilikti Šveicarijoje.
Šiandien jau mirusi išeivija gerai prisiminė, kaip bendruomenės įpareigota I. Kaestli įsiprašė leidimo pasimatyti su Burba, ir ŠLB ir PLB vadovo dr. V. Kamanto vardu siūlė jam pasilikti Šveicarijoje, pažadėjo stipendiją, jeigu jis norėtų studijuoti kokioje nors Šveicarijos aukštojoje mokykloje, ar tuojau pat surasti darbą, butą ir padėti jam kurti savo buitinę gerovę Alpių šalyje. I. Keastli atrodė, kad Burba yra mirtinai sovietų įbaugintas…
ŠLB valdybos pirmininko N. Prielaidos 1985 metų metinėje ataskaitoje parašyta:
“1984 metais iš Amerikos pas mane į Ženevą atskrido PLB valdybos pirmininkas dr. V. Kamantas, ir abu nuvykome pasikalbėti su Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus (TRK) ir Jungtinių tautų (JT) direktoriais dėl Burbos likimo. Ilgai kalbėjome apie žmogaus teisių pažeidimus okupuotoje Lietuvoje ir sovietų armijoje esančių lietuvių karių tragišką padėtį. Kiek pajėgdami abu su p. V. Kamantu agitavome, kad pasauliui būtinai reikia pristatyti afganistaniečių laisvės kovas prieš sovietus…ŠLB valdyba visus metus bandėme veikti Šveicarijoje internuoto Afganistano rezistencijos belaisvio R. Burbos byloje. 1983 metais susisiekiau su TRK delegatu J. de Ciurtin, kuris vedė darybas su Afganistano rezistencija ir sovietų okupacine valdžia Kabule. Sovietai kėlė sąlygas, kad po dviejų internavimo metų kareiviai grįžtų į Sovietų sąjungą, nes joks kitas apsisprendimas sovietų įstatymuose nėra nenumatytas. Ypač didelį spaudimą darė ir įvairiais būdasis šantažavo belaisvių artimuosius sovietų ambasada Berne. Nors 1984m. gegužės mėnesį gavau leidimą susitikti su CH Politinio Departamento atstovu A. von Graffenried, jis paaiškino, kad jokio pašalinio įtakojimo iš ŠLB emigrantų R. Burba neturi teisės patirti…”
N. Prielaida parašė straipsnį į Lozanos laikraštį ” 24 Heures”, paskelbamas visuomenei apie sovietinio režimo “antihumaniškas taisykles“. Straipsnis pavadinimu “Dilema vienam lietuviui – grįžti, ar negrįžti” sukėlė CH Politinio departamento nepasitenkinimą…
R. Burbos reikalo epilogas – TRK telegrama (1984-10-23) pranešanti, kad R. Burba savo valia pasirinko grįžimą į sovietų sąjungą…
ŠLB valdyba 1985 m. gavo iš Lietuvos “Gimtajame krašte” atspausdintą R. Burbos interviu, kur jis skundėsi, kad lietuviai išeiviai įvairiais grasinimais norėję jį priversti pasilikti Šveicarijoje…”