Parlamentaras Ignas Vėgėlė, matydamas, kad viena iš kertinių tiesioginės demokratijos priemonių – referendumas mūsų valstybingumo praktikoje per tris dešimtmečius neįgavo galių, gana atsargiai pasiūlė referendumui inicijuoti reikalaujančiųjų skaičių nuo 300 000 sumažinti iki 150 000.
Kokių tik nepasigirdo tam prieštaraujančiųjų argumentų. Labiausiai stebina tie iniciatoriaus oponentai, kurie įrodinėja, kad mūsų tauta dar nesubrendusi pilietinei savivaldai, dėl to reikia pasilikti prie atstovaujamosios demokratijos.
Šis argumentas perša mintį, kad jo autoriai kažkada buvo iškritę iš kokios nors drebulės žemyn galva, jeigu nesupranta, kad tariamieji Tautos atstovai yra ne kokie nors ateiviai iš „Išminčių planetos“, o tos pačios Lietuvos piliečiai, kurie patekę į Seimą ne pagal intelektualumo testo indikacijas.
Pasigilinus į rinkiminius partijų sąrašus, ne prie kiekvieno asmenvardžio skaitančiojo veidas nušvinta pasitikėjimu ir pagarba. Kaip gimsta tos keistos mintys, kad parlamentaro mandatą gavęs pilietis staiga tampa išminčiumi, geriau už daugumą žinantis, kas lietuvių tautai geriau, o kas nepriimtina?
Žinoma, jeigu pažvelgtume į tiesioginės demokratijos „mokyklą“ – Šveicariją, tai parlamentaro I. Vėgėlės pasiūlymas vertintinas kaip kompromisinis.
Toje valstybėje, turinčioje per 8 milijonus gyventojų (daugiau kaip 3 kartus viršijančioje Lietuvos gyventojų skaičių) piliečiai žino, kad jie yra tikrieji valstybės subjektai. Įstatymų priėmimui ar pakeitimui inicijuoti čia pakanka surinkti 50 000 parašų, šiai procedūrai atlikti skiriant 100 dienų trukmę. Konstitucijos pakeitimui reikia 100 000 parašų, kuriuos reikia surinkti per 18 mėnesių.
Ar šveicarai, tiek daug kartų drąsesni už lietuvius, ar mes tikrai galvojam, kad parlamentaro mandatą gavęs žmogus staiga tampa „proto bokštu“? pozicija.org