,,Kada bus užsakytos mišios už “Drąsos kelią”? – praėjusį rudenį klausė Karolis Jovaišas. Pamaniau, žmogus darbuojasi advokatu, o išsireiškimai – kaip pakasynų žinovo. Bet vėliau perskaičiau žinią, kad kai kas už mus jau iš tikrųjų laiko mišias, tik ne pagal krikščioniškas, o juodąsias apeigas. Taigi, advokatas žinojo, ką sakė.
Todėl norėtųsi patarti: neužsakinėkite atskirai už kiekvieną. Atsiverskite VRK tinklalapį ir darykite sudėtines – už visą sąrašą. Taip sutaupysite ir laiko, ir lėšų.
Be to, jeigu jau sykį tam ryžotės, nepamirškite ir kitų šios istorijos veikėjų, kurie taip pat nusipelno vietos sudėtiniame sąraše.
Visų pirma, prezidentės Dalios Grybauskaitės – už tai, kad ji ilgą laiką (to iš istorijos neišbrauksi) buvo N.Venckienės pusėj. Suprantu, ši aplinkybė ne itin dera su išvada, kad jokios pedofilijos nebuvo (kas patikės, kad labiausiai informuotas asmuo valstybėje naiviai klydo), bet jei jau prakalbome apie mišias, tai būkim nuoseklūs: būtent prezidentė buvo pagrindinis kliuvinys realizuojant kitose šalyse dar neregėtą planą – jėga grąžinant galimą pedofilijos auką asmeniui, prieš kurį ta auka davė parodymus. Tiesa, prezidentė vėliau pasidavė, bet tai nepaneigia to, kas buvo – kaip ir gerai žinomo fakto, kad tik Jos Ekscelencijos dėka N.Venckienė ligi šiol džiaugiasi laisve.
Taigi, mišios ir už valstybės vadovę. Toliau būtina nepamiršti ir mūsų valstybės atkūrėjo bei pirmojo jos vadovo Vytauto Landsbergio. Turint galvoje profesoriaus autoritetą, galima drąsiai teigti, kad jo vaidmuo Garliavos įvykiuose – išskirtinis. Aršioje kovoje už opiniją niekas neturėjo tokios įtakos žmonių požiūriui, kaip jo bekompromisė pozicija ir nuolatiniai straipsniai apie teismų neginamas pedofilų aukas – D.Kedžio dukrą ir jos puseserę. To neatsvėrė net ir dešimtys komentatorių bei daugybė laidų, kurių vedėjams buvo labai toli iki profesoriaus įdirbio.
Pasakyti, už ką šiuo atveju mišios, man neapsiverčia liežuvis. Todėl žiūrėkim toliau.
Greta patriarcho savo vietos sudėtiniame sąraše, žinoma, nusipelno ir pirmasis atkurtos Lietuvos švietimo ir mokslo ministras Darius Kuolys. Šis intelektualas išsiskyrė tuo, kad nuo valdžios kritikos perėjo prie veiksmų, išėjo su savo bendraminčiais į gatvę ir pavertė Daukanto aikštę Garliavos filialu. Taip ligi tol beveik nesipriešinusioje visuomenėje buvo pasėtas įsitikinimas, kad žmonės gali lemti valdžios veiksmus – net sustabdyti mergaitės grąžinimą įtarimų slegiamai motinai. Deja, nepavyko.
Bet vis tiek – mišios už tuos, kurie reikalavo Tie-SOS. Už visuomenininkus, tapusius kone keiksmažodžiu.
Už iškilius Lietuvos kūrėjus, garsinančius mūsų šali pasaulyje. Už Arūną Matelį, pelniusį JAV režisierių gildijos prizą už išskirtinius nuopelnus režisūrai, už mūsų aktorius ir dainininkus, radusius reikalą atvykti į Klonio gatvę ir išreikšti savo poziciją.
Už neatvykusius, bet taip pat nestovėjusius po medžiu – už legendinį maestro Saulių Sondeckį, Europos teatro korifėjų Eimuntą Nekrošių, už jo kolegą talentingąjį Joną Vaitkų ir tautos mylimą rašytoją Vytautą Bubnį. Už visus įvardintus ir neįvardintus asmenis.
Už prie “patvorinių” prisidėjusius disidentus kunigus, kurie tarp to, kas vyksta dabar, ir vykdavo sovietinėj praeityj, įžvelgė nemažai panašumų.
Už visus Lietuvoje, kuriems Garliavos įvykiai tapo paskutiniu lašu, ir žmonių nenorą taikstytis su melu ir neteisybe valstybėje.
Juodosios mišios už viltį, kad Lietuvoje artimiausiu metu kas nors pasikeis.
Ką prie to dar būtų galima bepridurti?
Nebent tai, kad savo vietos sudėtiniame Lietuvos sąraše nusipelno ir kai kurie teisingumo atstovai. Tačiau būtent ši aplinkybė yra verta išskirtinio dėmesio.
Kitaip nei K.Jovaišas, šie Temidės tarnai visiškai kitaip įsivaizduoja teisinės valstybės principus ir todėl yra labai pavojingi sistemai. Dirbdami prokurorais ar teisėjais, jie neprievartauja įstatymų ir nepaverčia jų tuo, kas priešinga teisingumui. Pavyzdžiui, jie visai rimtai mano, kad Lietuvoje teisingumą vykdo tiktai teismai ir kad vien dėl šios priežasties joks nusikalstama veika įtariamas asmuo, net jei tai ir būtų Laimutė Stankūnaitė, negali būti paskelbtas nekaltu apeinant ikiteisminio tyrimo ir teismo procesus. Maža to, šie prokurorai ir teisėjai dar ir tvirtina, kad jeigu jau buvo rastas pagrindas patraukti kitą žinomą asmenį baudžiamojon atsakomybėn už mažamečio vaiko tvirkinimą, tai atsakomybėn automatiškai privalėjo būti patraukta ir tuo metu su vaiku buvusi motina. Pagaliau, šiems teisininkams neginčytina, kad pirmiausia buvo būtina atlikti įstatymais numatytus procesinius veiksmus motinos atžvilgiu (o ne jų vengti), nustatyti tiesą ir tik po to jau spręsti vaiko globos klausimą. Sudėjus jų argumentus į logišką visumą ir juos palyginus su tuo, kas padaryta, prieš akis atsiskleidžia toks savivalės mastas, kokio nepriklausoma Lietuva dar neregėjo jokioje byloje.
Kaip už tokius prokurorus ir teisėjus taip pat neužsakyti mišių?