Dažnėja nerimą keliantys reiškiniai, susieti su Rusijos metamais iššūkiais Lietuvos saugumui. Gresiančių pavojų vardan griebiamasi skubotų, nepergalvotų priemonių, persistengiama siekiant įrodyti savo patriotizmą bei ryžtą atskleisti ir priešintis Rusijos kėslams.
Šią savaitę policija atliko kratas M. Bartašiūnaitės, G. Grabausko ir dar kelių asmenų namuose, nes prokuratūrą atlieka ikiteisminį tyrimą dėl antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimo ir veiklos. VSD ir prokuratūra ieško įrodymų, kad šie asmenys organizavosi ar kūrė ginkluotas grupes, kurių tikslas galimai buvo pakeisti konstitucinę santvarką, kėsintis į Lietuvos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Taip pat tiriama, ar juos finansavo Rusija. Kol kas nė vienas asmuo nesulaikytas.
Iš spaudos ir teisėsaugos organų pranešimų neįmanoma nustatyti, ar esama nusikaltimų sudėties, nes, kaip sakė vienas šaltinis, „veikėjai įvairūs, medžiagos daug, paaiškės turbūt vėliau.“ Jei kratomieji ragino jaunuolius palaikyti prorusiškas partijas, organizuoti piketus prieš Lietuvos valdžią, pasisakyti prieš narystę NATO ir Europos Sąjungoje, ir t.t., tai nėra nusikaltimas.
Įstatymai baudžia mėginimus neteisėtai (išskirta mano – K. G.) keisti konstitucinę santvarką, bet konstitucija gina piliečių teisę viešai agituoti dėl nuodugnių pokyčių ir kurti organizacijas jiems įgyvendinti, nes be organizacijos nieko nepasieksi. Demokratinėje valstybėje žodžio ir susirinkimo laisvė leidžia imtis šitokių veiksmų.
Piketai yra kasdienis reiškinys daugelyje Vakarų šalių. Nemažai radikalių Europos partijų vienu savo pagrindinių siekių laiko ketinimą išstoti iš Europos Sąjungos, jų veikla nėra draudžiama. Katalonijoje ir Škotijoje atvirai pasisakoma prieš šalies teritorinį vientisumą, siekiama atsiskirti ir sukurti kitą valstybę. Škotijoje net surengtas referendumas šiuo klausimu.
Sąjūdžio laikais atvirai buvo kalbama apie atsiskyrimą nuo SSSR, rengiami šimtatūkstantiniai minėjimai, bet autoritarinė sovietų valdžia su kai kuriomis išimtimis toleravo šiuos „antivalstybinius“ veiksmus. Būtų koktu, jei demokratinė Lietuva ryžtųsi labiau varžyti žodžio ir susirinkimo laisvę. Tad jei jis to norėtų, V. Tomaševskis turi teisę raginti lenkiškus rajonus atsiskirti nuo Lietuvos.
Praeitą rudenį pamokų metu buvo vykdomos kratos dvejose rusakalbėse gimnazijose, kurių moksleiviai buvo vežami į rusų organizuotas sukarintas stovyklas. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos respubliką. Kol kas nė vienam asmeniui neiškelta byla.
Veikiausiai viešos kratos buvo sąmoningas prokuratūros mėginimas visiems parodyti, ypač prezidentei, kaip uoliai ji gina Lietuvą. Ko gero, panašūs motyvai suvaidina ne menkesnį vaidmenį šiuo atveju. Atseit, piliečiai gali būti ramūs, nes saugumo tarnybos yra budrios, akylai stebi padėtį, geba atskleisti priešo kėslus ir sąmokslus, o nesiliaujama kova su vos matomu priešu rodo šių organizacijų būtinumą. Panašių užuominų būta prieš 30–60 metų, bet tuo metu priešas buvo kitas.
Neabejoju, kad Rusijos specialios tarnybos uoliai darbuojasi Lietuvoje. Svarbu jas neutralizuoti. Bet nemanau, kad save reklamuojanti sekspertė ir viešą piketą prieš NATO organizavęs pilietis yra pavojingi agentai, nebent manoma, kad čekistai dirba labai gudriai, visus klaidindami atvirumu. Po šių kratų Rusijos žiniasklaida galės pranešinėti apie raganų medžiokles ir žodžio laisvės pažeidimus Lietuvoje.
Rūpesčio kelia nutarimas sugrąžinti šauktinius. Ne pats nutarimas, kuriam pritariu, bet dirbtinai skubus jo pristatymo būdas. Šį reikšmingą nutarimą paskelbė Valstybės gynimo taryba, vos pasibaigus jos posėdžiui.
Nepaprastai greitai pritarė Vyriausybė, Seimas skubos tvarka priėmė atitinkamą įstatymą. Yra šimtai neatsakytų klausimų, kurie kelia nerimą jaunimui. Kodėl bus galima aukštųjų mokyklų absolventus šaukti iki 26, ar gal 38 metų (imtinai)? Svarbu užtikrinti, kad privalomąją pradinę karo tarnybą per studijas atidėję žmonės neišvengtų tarnybos, bet kodėl jie nekviečiami tarnauti, baigus bakalauro studijas? Kodėl pratęsti iki 26 metų?
Kiek šauktiniams bus mokama? Krašto apsaugos ministerija numato buitinėms išlaidoms skirti po 38 eurus per mėnesį, premjeras Algirdas Butkevičius minėjo 238 eurus, taigi daugiau negu šešis kartus daugiau. Iš premjero ir Krašto apsaugos ministro pastabų matyti, kad atlyginimai nebuvo išsamiau diskutuojami aukščiausiame lygyje, nors tai nėra smulkmena.
Kyla ir paprasti klausimai, pavyzdžiui, ar šauktiniai bus priversti palikti savo butus, jei negalės mokėti nuomos. Juk ne visi šauktiniai turi nuosavą būstą, tad palūkanų atidėjimas tarnybos metu ne visiems bus naudingas.
Nesuprantu, kodėl Valstybės gynimo taryba ir Vyriausybė nerado laiko nuodugniau pasvarstyti šių klausimų, pasitarti su visuomene, ypač jaunimu. Siekiama sutelkti jaunimą, diegti patriotizmą ir pilietiškumą, bet elgiamasi savavališkai, primetami nurodymai iš viršaus, kaip sovietiniais laikais.
Įtariu, gal ir klaidingai, kad skubotumą iš dalies lėmė noras parodyti sąjungininkams, kad Lietuva, kitaip nei kitos šalys, supranta grėsmes ir tinkamai reaguoja. Šitoks politinis „šou“ neatsipirks, jei jis didins jaunimo susvetimėjimą tuo metu, kai laukiama, kad jis aukotųsi.
Įsibėgėja informacijos karas. Uoliai ieškoma ir skubiai spausdinama bet kokia neigiama informacija apie Rusiją ir Vladimirą Putiną, pasikliaujant įvairiausiais, dažnai nepatikrintais šaltiniais. Neseniai skaičiau, kad Putinas naudodavo smurtą prieš savo žmoną. Man ne itin rūpi nei Putino asmeninis gyvenimas, nei gandai apie jį, juolab kad turime mažai patikimos informacijos šiuo klausimu. Gal tokios žinios tenkina kai kurių smalsuolių poreikius.
Daugiau nuvylė kovo 14 d. internete paskelbta žinia, kad Maskvos Raudonojoje aikštėje tankų ir šarvuočių desantas, atseit, vyksta kas nors rimto, gal net perversmas ar kontrpriemonės prieš jį. Žinia buvo iš piršto laužta. Manytum, kad prieš viešinant tokią žinią būtų atsižvelgiama į Vakarų žinių agentūrų pranešimus, bet šitoks „pedantiškumas“ svetimas, kai svarbu tvoti iš peties. Jei mėgdžiojant nuoširdžiausiai reiškiamas susižavėjimas, „Russia Today“ turi savo gerbėjų Lietuvoje.
Nereikia pasiduoti Maskvos propagandai, bet nereikia visur ieškoti Maskvos rankos, švaistytis įtarimais. Ne mažiau svarbu įsisąmoninti, kad perdėm įsijautus į Lietuvos gynėjo vaidmenį, kyla pavojus į antrą planą nustumti tas vertybes, kurios puošia demokratines valstybes.
Kęstutis Girnius, VU TSPMI dėstytojas
delfi.lt, Tiesos.lt