Pradedant naujus metus tikrai nebesinori prisiminti to ciniško melo ir veidmainystės, kurių srautą ant mūsų galvų be jokios sąžinės graužaties pylė ne kokie nors gatvių šlavėjai, o Lietuvos Seimo nariai ir vadovai. Tačiau tylėti negalima, nes tai vyksta ir toliau.
Tai tęsiasi ir po brutaliai nupirktų rinkimų – nupirktų ne tik rinkimų dieną, bet ir prieš tai kelioms “biudžetinėms” partijoms išsidalijus žmonių taip sunkiai uždirbtus dešimtis milijonų litų savo reklamai, o kitus rinkimų dalyvius palikus be lėšų.
Apie kokius teisingus ir lygius rinkimus galima kalbėti, jeigu iš TV ekranų ir kitos žiniasklaidos jau gerokai prieš rinkimus sklido panegirika kelioms partijoms ir jų vadams, o likusieji iš anksto buvo paskelbti autsaideriais? Jeigu vienų akivaizdžiai melagingi pažadai buvo tiražuojami milijoniniais tiražais net nepažymint, kad tai melaginga reklama, o apie kitų tikrai pažangias idėjas visai nutylima? Galų gale kam atstovauja Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), jei ne tiems, kurie demonstruoja jėgą ir įvaro VRK vadams panišką baimę, kad, gavę valdžią, juos nubaus arba pamalonins – o juk taip ir įvyko. Todėl net nereikia tikėtis, kad VRK imsis ryžtingų priemonių ir pašalins iš rinkimų Darbo partiją, kuri jau ne kartą pasižymėjo apdovanodama rinkėjus Viktoro Uspaskicho „Vikondos“ dešromis. Juk tai – ne tik pastarųjų rinkimų fenomenas. Ir jeigu šį kartą nebūtų trūkusi visuomenės ir Lietuvos Respublikos Prezidentės kantrybė, vėl nieko nebūtų įvykę. Tiesa, iš esmės nieko ir įvyko. Truputį patriukšmavo ir nutilo.
Kaip ir anksčiau, viešai aiškinama, esą nieko su ta Darbo partija padaryti neįmanoma, nes ja labai pasitiki rinkėjai. Tokiu vaikišku argumentu prisidengęs premjeras Algirdas Butkevičius suformavo valdančiąją daugumą Seime bei, iš gatvės pasičiupęs kelis ministrus, – ir vyriausybę. Bet šis argumentas – melas. Juk niekas nežino tikrosios rinkėjų valios. Tos, kokia ji būtų, jeigu Darbo partijai (ir, suprantama, kitoms, nors ši viršijo visus rekordus) nebūtų leista neteisėtai ir melagingai reklamuotis bei naudoti rinkimų kampanijai nelegalias lėšas ir resursus, o už tai būtų skirtos įstatymais numatytos griežčiausios sankcijos; jeigu rinkėjai būtų pačiu aukščiausiu politiniu ir teisėtvarkos lygiu viešai informuoti, už kokius konkrečius nusikaltimus yra teisiami Darbo partijos vadovai ir visa ši partija; jeigu mūsų politologams ir politikos apžvalgininkams užtektų sąžinės ir sugebėjimo įtaigiai paaiškinti aplinkybes, dėl kurių ponas V. Uspaskichas ir jo bendrininkai negali būti traktuojami kaip normalūs civilizuotos politinės kampanijos dalyviai. Abejoju, ar tokiu atveju Darbo partija būtų surinkusi bent 5 procentus balsų.
Lietuvos žmonėms būtina suteikti objektyvią informaciją, kad Darbo partija ir jos vadovai V. Uspaskichas, Vytautas Gapšys ir Vitalija Vonžutaitė yra įtariamieji baudžiamojoje byloje ir jiems inkriminuojami sunkūs kriminaliniai nusikaltimai panaudojant nelegalias milijonines lėšas politinei valdžiai įgyti. Dar daugiau, yra pagrindo manyti, kad šios lėšos gautos nusikalstamu būdu, dalijant europinę paramą, kai Darbo partijos ministrai buvo vyriausybėje, o didelė nelegalių pinigų suma per lengvatinio apmokestinimo kompanijas gauta iš svetimų valstybių. Net kratos metu buvo rastas 450 tūkstančių litų nelegalių pinigų paketas. Tokie dalykai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir yra gerokai pavojingesnis reiškinys nei smulkūs partijų ir politikų prasižengimai per rinkimus. Šie nusikaltimai nėra prasimanyti, nes sąžiningi Valstybės saugumo departamento karininkai ir prokurorai surinko labai daug nenuginčijamų faktų. Šiame kontekste negalima pamiršti (nors šį epizodą ir bandoma ištrinti iš atminties) V. Uspaskicho pabėgimo iš Lietuvos į Rusiją, jo agresyviai priešiško elgesio Lietuvos valstybės atžvilgiu ten skleidžiant pramanus ir – o tai ypač svarbu – bandant toje šalyje gauti politinį prieglobstį. O ką jau kalbėti apie įspūdingas jo ir jo bičiulių pastangas žūtbūt vilkinti teismo procesą ir taip išvengti atsakomybės. Ypač akivaizdžiai tai matėme, kai praėjusių metų pabaigoje Seime griebtasi visų priemonių, kai tik teismo procesas būtų sustabdytas.
Ir tokie melagiai, aferistai ar jų ištikimi vasalai renkami į pačius aukščiausius postus, net nesusimąstant, kokią žalą tai padarys valstybei. Koks signalas siunčiamas jaunimui? Nesvarbu nei priemonės, nei padorumas – svarbu bet kokia kaina patekti į valdžią. Valstybei ir visuomenei padaryta labai didelė žala, kai būdami valdžioje konservatoriai su liberalais, o prieš tai ir socdemai, nesugebėjo pareikalauti, kad teisėsaugos institucijos šią bylą nagrinėtų kvalifikuotai ir greitai. Bet tai neišteisina V. Uspaskicho, nors norinčių tai įteigti užtenka. Manau, ydingas šiuo atveju yra ir lyginimas, esą ir kiti nėra daug geresni už V. Uspaskichą ir jo politinį darinį. Situacija, kuri susiklostė su šia partija ir jos vadovais, tik apnuogina mūsų visuomenės ligą – nusikaltėliai, kurių niekas laiku nesustabdo, visuomenės sąmonėje gali būti išteisinti. Žmonės linkę patikėti nuolat kartojamu melu ir demagoginiais išvedžiojimais. Kai kurių žurnalistų ir politologų postringavimai apie absoliučią rinkėjų valią – nepaisant to, kad tie rinkėjai buvo apmulkinti – paskatino baisią valstybės degradaciją. Nejučiomis tapome valstybe, kuri turi kriminalizuotą valdžią. Tokia visuomenė, kurioje padorumas ir garbė paversti tik tuščiais žodžiais per nuobodžias valstybines šventes ir nebėra egzistencijos pagrindu, tikrai nėra pajėgi sparčiai ir išmintingai vystytis. Tokia valstybė pūva iš vidaus, ji yra pažeista ir nebeįstengia atsispirti nei pasauliniams iššūkiams, nei vis didėjančiai vidinei erozijai. Valdžios ir žmonių susvetimėjimas sukelia nebevaldomą grandininę reakciją. Savo valstybe nebetikintys žmonės nedalyvauja sprendžiant bendrus reikalus ir galiausiai emigruoja. To, beje, ir siekia Lietuvai nedraugiškos jėgos. Joms lengviau manipuliuoti nusivylusia ir abejinga visuomene bei jos nusikalstamu politiniu elitu. Argi tokios baigties norime savo valstybei?
Sveikos patriotinės šalies jėgos mano, kad šiandien nėra svarbesnio uždavinio kaip visiems susitelkus pašalinti šį pūlinį iš mūsų valstybės kūno. Ne tik pašalinti, bet ir sąžiningai išanalizuoti priežastis, leidusias tokiems dalykams įvykti, kad tai nesikartotų ateityje. O sutvirtėję padarysime tvarką ir su savais nesąžiningais politikais bei valstybės tarnybos pareigūnais, nes rimtai neapsikuopę savo prišniaukštame tvarte galime nesitikėti jokio atgimimo.