Pernai JAV išleista Roberto R. Reilly knyga „Making Gay OK“ (Ignatius Press, 2014) buvo ignoruojama liberalios valstijų žiniasklaidos, tačiau sulaukė nemenko dėmesio ir geriausių įvertinimų tradicinės pasaulėžiūros leidiniuose. Buvęs JAV prezidentų Ronaldo Reagano ir Džordžo Bušo vyresniojo patarėjas, nacionalinio saugumo, islamo ir kultūrinių karų ekspertas R. Reilly savo knygoje lengvu amerikietišku stiliumi apžvelgia Vakarų mąstymo revoliuciją nuo klasikinio objektyvizmo iki moderniojo reliatyvizmo, XX a. antroje pusėje leidusią atsirasti ir seksualinių mažumų teisių judėjimui. Atmesdamas aptakų politkorektišką žodyną autorius atvirai ir tiksliai atskleidžia šio judėjimo veikimo būdus, pasiektus rezultatus ir sėkmės priežastis. Dar šiais metais ši knyga, išversta į lietuvių kalbą, pasieks ir Lietuvos skaitytojus.
Savo knygos įžangoje teigiate, jog šia homoseksualumo problemos kritika nesiekiate užsipulti pavienių homoseksualų ir kad rašote ne todėl, kad jaučiate jiems priešiškumą. Ar galite tai paaiškinti?
Jaunystėje buvau profesionalus aktorius ir 35 metus rašiau apie klasikinę muziką, tad man teko dirbti su daug homoseksualų, o tarp jų ir su daug puikių kompozitorių. Ne vienas mano darytas interviu su jais apie puikius jų darbus publikuotas katalikiškuose žurnaluose. Todėl manęs ne kartą klausė: „Kodėl niekur neužsimeni apie jų homoseksualumą?“. Mano atsakymas visada buvo paprastas – nes jie patys apie tai neužsimena. Jeigu jie būtų pasakę, kad jų muzikoje yra kažkas homoseksualaus, tuomet man būtų reikėję paliesti šią temą. Tačiau taip nenutiko nei vienu iš tų atvejų. Ir aš gerbiu juos už tai. Tad nors aš ėmiausi rašyti šią knygą, per visus tuos metus nei karto nebuvau apkaltintas diskriminacija prieš homoseksualus ar homofobija.
Jūs darote skirtį tarp asmens ir jo elgesio.
Taip, būtent. Ne mano darbas teisti. Tai Dievo darbas. Tačiau tai nereiškia, kad mes, pasitelkdami savo protą, negalime suprasti savo veiksmų gerų ir blogų pasekmių. Ir, kaip remdamasis prigimtine teise bei proto argumentais parodau savo knygoje, sodomija yra savo prigimtimi morališkai netvarkingas veiksmas.
Ir tai Jūs pradedate nuo Sokrato.
Sokratas ir Platonas visiškai tiesiai bjaurėjosi sodomija. Sokratas yra pasakęs tam tikrų dalykų apie meilę tarp vyrų ir, žinoma, kai kurios gražiausios poemos pasaulyje buvo parašytos apie šią meilę. Bet jis smerkė šios meilės seksualizavimą ir manė, jog tai visiškai nepriimtina. Tad žmonės, kurie bando idealizuoti klasikinę Graikiją kaip kažkokį homoseksualumo klestėjimą, visiškai nesupranta tuo metu buvusios padėties ir ignoruoja faktą, kad filosofijos kūrėjai savo pačių proto pajėgumais atrado moralinį standartą, pagal kurį tokį veiksmą galima vertinti kaip moraliai atstumiantį.
Ką šia tema yra pasakęs Aristotelis?
Aristotelis homoseksualumo temos beveik visai nėra lietęs, išskyrus vieną sakinį, kuriuo vadina homoseksualų veiksmą netvarkingu. Bet dalykas, kurį Aristotelis pabrėžė, buvo skaistumo dorybė kaip politinis principas, o tai reiškia, kad jis suprato, jog šeima yra pamatinis valstybės ar polio akmuo. Juk šeimos pamatas yra skaistumas – išskirtiniai lytiniai santykiai tarp vyro ir žmonos, kurių išskirtinumas turi būti saugomas tam, kad būtų išsaugota šeima, o taip ir visuomenė bei galiausiai polis. Tad Aristotelis yra griežtas, ypač kalbėdamas apie vieno iš sutuoktinių neištikimybę. Jo teigimu, tokia neištikimybė turi būti suprantama ir vertinama kaip nepaprastai gėdinga. Aristotelis net leidžiasi į detales ir teigia, jog vyras, kuris yra neištikimas savo žmonai tada, kai ji nėščia, elgiasi ypač negarbingai.
Mūsų sekso apsėstoje kultūroje dauguma žmonių nežino, jog pačioje mūsų civilizacijos pradžioje, klasikinėje Graikijoje, skaistumas buvo įvardytas kaip viešai tvarkai palaikyti būtinas politinis principas. Žinoma, Aristotelis niekad nėra rašęs apie homoseksualią “santuoką”, ši jam net nebūtų suvokiama – juk kiekvienas sodomijos veiksmas yra neskaistus. Kaip įmanoma pastatyti šeimą, kurios pamatinis akmuo yra skaistumas, ant neskaistaus veiksmo? Vienas teiginys prieštarauja kitam ir abu vienu metu negali būti teisingi.
Tik aukštesnėse klasėse galima buvo aptikti tam tikrų mokytojo-mokinio santykių tarp vyresnio vyro ir paauglio berniuko, kurie kartais būdavo homoseksualūs. Bet kai tik berniukas pasiekdavo pilnametystę, jis turėjo vesti moterį ir sukurti šeimą. Tuomet negalėjo būti net minties apie homoseksualumą.
Rašote, jog Sokratas kėlė klausimą, ar žmogaus prigimtyje yra kažkas, kas padaro seksualinį elgesį su berniukais neteisingu, tačiau apie tokius santykius tarp suaugusių vyrų net neužsimenama.
Homoseksualus dviejų suaugusių vyrų elgesys visose Graikijos klasėse laikytas ribų peržengimu. Tai buvo absoliučiai nepriimtina ir gėdinga.
Pakalbėkime apie Jūsų knygos tezę. Trumpai tariant, ji yra apie realybės prigimtį ir du būdus prie jos prieiti. Ar galite paaiškinti?
Naudoju Aristotelį kaip realizmo mokyklos pavyzdį. Jis teigia, kad mes turime prigimtį, kuri paskiria mus kaip žmones į tam tikrus tikslus, paverčiančius mus pilnaverčiais žmonėmis. Ir dėl to prigimtyje yra teleologija, kuri yra normatyvinė. Tai reiškia, jog dalykai, kurie mus veda į žmoniškumo pilnatvę ir žmogaus žydėjimą, yra geri dalykai, teisingi dalykai. O tie dalykai, kurie sulaiko mus nuo šio vystymosi, yra blogi dalykai, niekšiški dalykai. Taigi ši moralė yra įsišaknijusi tame, kas buvo pradėta vadinti natūraliaja teise – įstatymai yra ne primesti iš išorės, tačiau išreikšti mūsų pačių esybėje ir mūsų buvimo struktūroje. Tai yra „teleologinė prigimties idėja“.
Naudoju Ruso iliustruoti anti-teleologinį požiūrį, kuris sako, kad Žmogus neturi apibrėžtos prigimties, arba, kaip modernus šio požiūrio šalininkas Johnas Dowey teigia, „Žmogaus prigimtis yra neturėti prigimties.“ Iš to seka, kad Žmogus gali būti paverstas į bet ką. Ruso atveju, Žmogus yra istorijos ir atsitiktinumo produktas. Ir jei gali kontroliuoti tas istorijos jėgas ir atsitiktinumus, gali tam tikru būdu pertvarkyti žmogų. Jis iš tiesų neturi nuolatinės prigimties. Ir, šiuo atveju, jei Žmogaus prigimtis nėra nekintama, iš tiesų negali būti nuolatinių standartų, pagal kuriuos būtų galima teisti, kuris jo veiksmas yra teisingas, o kuris ne. Taip ir santuoka gali būti pakeista į tai, ko kažkas užsigeidžia, jei tik turi galią tai įgyvendinti.
Taigi Aristotelio mokykloje yra objektyvūs moraliniai standartai, kuriais Žmogus yra nekintamos prigimties pasekmė, o paskesnioje objektyvių moralinių standartų nėra, juose Žmogus yra istorijos ir atsitiktinumo produktas, kas leidžia įteisinti ne tik homoseksualų „santuokas“, tačiau ir visa kitą.
Atrodo, kad šiuo metu laimi istorija ir atsitiktinumai. Kaip mes čia atsidūrėme? Aš buvau abstulbintas Jūsų cituojamo pavyzdžio, kuriame nacių programos galva tikino darąs tai, ką darė, iš meilės.
Taip, mano buvęs politinės filosofijos profesorius Harry Jaffa sakė, kad mes kenčiame nuo istorijos triumfo prieš prigimtį. To rezultatas – daugybė matomų realybės neigimo pavyzdžių. Kai Aristotelis pažymi priežasties, pagal kurią Žmogus turi daryti tai, kas yra protinga siekiant būti dorybingu, pirmenybę, antrasis požiūris pažymi jėgos ir valios pirmenybę, čia realybę gali paversti tuo, kuo nori. Suprantama, pastaruoju atveju pirminė sąlyga turi būti dabar egzistuojančios realybės neigimas. Kaip gi kitaip bus įmanoma suskurti šį „naują pasaulį?“
Taigi jie atsisako priimti dalykų, kurių jie negali pakeisti, realybę – pavyzdžiui, lyties – ir tikina, kad jie turi galią tai keisti. Tai yra realybės neigimas. Sokratas teigė, kad blogiausias dalykas, kurį žmogus gali padaryti, tai neigti tai, kas yra – kas yra jo esybėje, jo sieloje. Homoseksualų judėjimas yra gilus žmogaus prigimties neigimas, kokį galima rasti nacionalsocializme, kuris, aišku, pozicionavo istorijos viršenybę prieš prigimtį, o galią veikti prieš protą. 1935 – aisiais naciai išleido rasinius Niunbergo įstatymus, kurie diskriminavo žydus ir slavus, čigonus ir t.t. Jų mokymas buvo, kad šie žmonės yra rasiškai menkesni ir todėl negali būti laikomi žmonėmis. Tai, žinoma, yra didelis realybės iškraipymas, didelis melas ir tai buvo įtvirtinta Vokietijos visuomenėje per teisėtus įstatymus. Mes JAV turime panašaus masto iškraipymą, dirbtinai mums primestą per teismų sistemą .
Ką paliečia šis spaudimas?
Visus, nes šeima yra visuomenės centrinė ląstelė. Homoseksualų judėjimas reikalauja melo dėl šeimos prigimties ir visi esame verčiami susitaikyti su tuo daugybe išleistų įstatymų, tarp kurių ir dramatiškiausi nauji santuokos įstatymai. Mums visus palies ir mechanizmų sukūrimas prieš tuos, kurie dėl savo sąžinės atsisako prisitaikyti, tai yra, visi tikintys krikščionys, žydai ir musulmonai. Galinga netinkamo homoseksualų elgesio racionalizacijos jėga primygtinai reikalauja prisitaikymo ar bent jau tylėjimo. Tai primena kitą mintį, ir vėlgi Aristotelio, kai jis sako, jog „žmogus pradeda revoliucinius pokyčius dėl priežasčių, susijusių su jo privačiu gyvenimu“. Tai, žinoma, apima ir revoliucinius kultūrinius pokyčius.
Ką tai reiškia?
„Politikoje“ Aristotelis sako, kad žmogus struktūriškai nesugeba matyti visko, ką jis daro, ne kaip gero dalyko. Tad kai jis iš tiesų pasirenka blogį, jis turi praeiti racionalizacijos procesą, kuriame jis pristato blogį kaip gerą dalyką ir tik tuomet jis psichologiškai gali tą blogį daryti.
Mes visi esame susipažinę su šia problema, nes visi esame darę blogus dalykus, tačiau dažniausiai mūsų sąžinė vėliau vis tiek įsikiša. Mes suprantame, kad tai, ką sau įteigėme esant gera, iš tiesų buvo bloga. Tuomet apima sąžinės graužimas ir mes stengiamės padaryti kažką, kas padėtų atstatyti moralinę tvarką, nuo kurios atitolome. Taip atsitinka bet kurioje normalioje visuomenėje.
Jeigu vis dėlto moraliai nesutvarkytas aktas yra pasirenkamas kaip gyvenimo pagrindas, reikalinga didesnė racionalizacija. Tačiau kad ši racionalizacija būtų saugi, ji turi būti universalizuota. Būtinas bendras pritarimas, kad sodomija yra moraliai gera. Norint pasiekti šį efektą, pradedama propaganda, tuomet siekiama gauti vyriausybės instrumentus jai primesti.
Šiuo metu mes pasiekėme primetimo stadiją, kai viešame JAV gyvenime beveik neįmanoma atvirai sakyti, kad santuoka yra tai, kas buvo Vakarų civilizacijoje 2500 metų. Nes jei tai pasakysi, būsi pašalintas – net korporacijų vadovai bus pašalinti. Neabejotinai niekas politiniame gyvenime negali sakyti tokių dalykų. Manau, kad senatorius Rickas Santorumas buvo paskutinis, kuris atlaikė šią poziciją Senate ir pasisakė apie tai, kai jis vis dar buvo Pensilvanijos senatorius. Visi pastebėjo, kokį didžiulį spaudimą jis po to patyrė ir visuotinai pradėjo tylėti šiais klausimais.
Kaip daug metų dirbęs vyriausybėje, galiu pasakyti, kad dabar yra neįmanoma tarnauti aukštesniuose vyriausybės postuose, jei nesi pasiryžęs priimti ir palaikyti šios racionalizacijos. Jei esi kabineto agentūros vyriausybėje vadovas, tu turi leisti gėjų paradų dienas, gėjų mėnesio deklaracijas. Turi daryti tai viešai ir tame dalyvauti. Jei esi prieš tai, tu netarnausi aukštesnėse darbovietėse, bent jau ne JAV vyriausybės institucijose. Ir, žinoma, tai tapo mūsų užsienio politikos dalimi, kurioje mes naudojame savo užsienio politiką universalizuoti homoseksualių veiksmų racionalizavimą. Bet kuris, manantis, kad yra kitaip, turėtų perskaityti mano knygos skyrių, paskirtą šiam klausimui.
Jūs rašote tai norėdamas apsaugoti 98 procentų žmonių, kurie nėra homoseksualūs, realybės vaizdą. Ar yra koks nors būdas suderinti šiuos realybės vaizdinius?
Ši racionalizacija niekada nebūtų išplitusi be kooperacijos su visais, kurie pasirinko seksualiai disorentuotą gyvenimo būdą kaip jų gyvenimo pagrindą. Ką mes žinome iš septintojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos, įtraukiant abortus, skyrybas be priežasties ir t.t., yra tai, kad egzistuoja sąjunga tarp seksualinės revoliucijos ir sodomijos skatinimo. Tai skamba maždaug taip: „Jei tu paremsi mano netinkamo seksualinio elgesio racionalizavimą, aš paremsiu tavojo.“ Taigi, visos šios grupės yra susivienijusios skatinant anti-teleologinį požiūrį į mūsų seksualines jėgas. Tai palaiko dabartiniai JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjai, manydami, kad jų darbas yra „saugios aplinkos“ kūrimas, kurioje žmogus gali leisti sau būti valdomas savo stipriausių aistrų. Tai visiškai priešinga Aristotelio požiūriui į politiką ir visuomenę.
Taigi Jūs sakote, kad seksualinės jėgos turi viešą paskirtį, kuri, kai yra nesureguliuota, silpnina visuomenę. O jei tai būtų tik privatūs reikalai, ar tai jau nekeltų pavojaus?
Net jei tai privatu, tai vis tiek keltų pavojų, nes tai nėra objektyviai gera. Ir, kaip sako Aristotelis, sielos tvarka yra ir miesto tvarka. Tad jei yra daug nesureguliuotų sielų mieste, tai paveiks turimą politinę tvarką. Jei visų sielos bus nesureguliuotos, mes turėsime tironiją.
Bet šv. Tomas Moras sakė, kad yra ribos, iki kurių įstatymai gali daryti įtaką asmeniniam elgesiui. Ir vėlgi, ar yra kažkoks taikaus sugyvenimo būdas?
Ne, nėra.
Štai ir turime problemą.
Norėdami išlaikyti racionalizaciją, homoseksualai aktyvistai turi tai įtvirtinti ir universalizuoti. Jei jie to nedarys, gali būti tokių žmonių kaip mes, kurie sakys: „Atleiskite, tačiau sodomija blogai iš prigimties“. Toks teiginys gali pažadinti jų sąžinę, o tai yra dalykas, kurio jie bijo labiausiai. Tai keltų pavojų racionalizacijai, kuri leidžia jiems tęsti savo elgesį, laikomą savo gyvenimo pagrindu. Jie nesileidžia į dialogus. Jų tikslas nėra pasiekti tiesą dialektinėje diskusijoje, bet įtvirtinti savo racionalizaciją, kad jie galėtų toliau saugiai joje gyventi.
Atrodo, kad mūsų visuomenė nesupranta blogų tokios racionalizacijos pasekmių.
Tai yra visiško prigimties įstatymo ir Dievo atmetimo indikatorius visuomenės inteligentijos lygmenyje. Sėkmingas homoseksualų judėjimas reikalauja prigimties ir Dievo įstatymo paneigimo. Ironiška, kad Aukščiausiasis Teismas tai įstatymiškai įtvirtino. Ką jie iš tiesų daro, tai mažina savo pačių autoritetą, nes jų autoritetas yra paremtas prigimties įstatymo ir Dievo įstatymo egzistavimu, kurį jie patys paneigia savo valdymu.
Mano viena mėgiamiausių citatų yra JAV teisėjos Arendos L. Wright Allen, kuri panaikino Virginijos Konstitucijos santuokos kaip vyro ir moters sąjungos apibūdinimą. Ji teigė, jog „homoseksualūs asmenys atitinka visus įstatyminius reikalavimus santuokai Virginijoje, išskyrus tai, kad jie yra tos pačios lyties.“ Abraomas Linkolnas mėgdavo užduoti populiarią mįslę: „Jei pavadinsime uodegą koja, kiek kojų turės šuo?“. Lyg kreipdamasis į teisėją Allen ateityje, jis atsakė, „Penkias? Ne, uodegos vadinimas koja jos koja nepaverčia.“ Ir tai yra būtent tai, ką mes turime dabar. Kaip Linkolnas teigė vienų debatų metu, žmogus „negali logiškai sakyti, kad kas nors turi teisę elgtis blogai.“ Taigi, nėra teisės sodomijai, nors ir Aukščiausiasis Teismas atrado tai kažkurioje Konstitucijos paraštėje. Sodomija niekada negali būti gerai, o todėl ir nėra teisės ją praktikuoti.
Susidaro vaizdas, kad vertinimas, kas yra blogai ir gerai, yra taip užmaskuotas, kad esame kaip aklieji, vaikščiojantys aplinkui. Nežinome, kas gerai ir kas blogai, o mūsų pačių Aukščiausiasis Teismas tokią nežinią tik paremia.
Kaip ir sakiau, jie neigia pačius šios šalies principus. Jų įstatymai homoseksualių „santuokų“ atžvilgiu yra įžeidimas Nepriklausomybės Deklaracijai.
Galima klausti, kaip galima nustatyti, kas yra tinkamas mūsų seksualinių jėgų naudojimas, ir kas yra piktnaudžiavimas jomis? Atsakymą galima rasti mūsų seksualines jėgas tyrinėjant taip, kaip tyrinėtume bet kokį kūno organą, kaip akis ar ausis, norėdami išsiaiškinti, kokia yra jų paskirtis. Jei nematome, einame pas daktarą, tikėdamiesi, kad jis žino to priežastį. Tuomet jis gali grąžinti ar pagerinti mūsų regėjimą. Tas pats pasakytina apie kitus mūsų kūno organus. Ir, ką reikėtų pabrėžti apie mūsų seksualines jėgas, jos teikia dvi pagrindines funkcijas.
Pirmoji yra jungiančioji, o antroji dauginimosi. Seksualinė jėga negali atlikti dauginimosi funkcijos be jungiančiosios, o pastaroji tuo tarpu dažniausiai yra ir dauginimosi. Grįžtant prie ankstesniosios minties, gali nebūti nieko blogo, kai du vyrai ar dvi moterys myli viena kitą, kol jų santykiai netampa seksualizuoti. Taip yra todėl, kad toks seksualinis santykis negali būti nei jungiantis, nei kuriantis (atliekantis dauginimosi funkciją). Tai prigimties būdas pasakyti mums, kad tokia meile nėra, pagal savo prigimtį, santuokinė, nes ji negali išpildyti ne vienos iš šių prigimtinių mūsų seksualinių jėgų paskirčių.
Ar daug žmonių savo nekonfrontaciniu būdų įtikinote? Jūsų grįžimas prie Sokrato, Aristotelio ir kitų turėtų gana gerai įtikinti.
Reakcija, kurios sulaukiu dažniausiai, yra žmonių patiriamas palengvėjimas. Jie dėkoja Dievui, kad visam tam yra racionalus įrodymas. Kaip žinote, aš necituoju Šventojo Rašto, mano knygoje nėra religinių argumentų, nes jie nėra laukiami šioje visuomenėje bei teismuose. Knyga yra paremta tuo, ką mes galime žinoti remdamiesi vien savo protu. Daug žmonių tai pamatę jaučia palengvėjimą.
Manau, labiausiai jaudinantys momentai yra individualūs atvejai, kai homoseksualūs organizacijos „Courage“ (liet. „Drąsa“) nariai atėjo prie manęs ir man dėkojo. Jie gyveno mele ir perskaitę knygą pamatė, kokią žalą šis melas daro. Taigi, jie vertina tiesą ir žino, kad ji jiems pristatoma be jokių prieš juos nukreiptų kėslų.
Jūs tiesiog pasakote, „Štai tiesa!“
Aš sakau tai, ką sakyčiau bet kokiam alkoholikui arba žmogui, kenčiančiam nuo apetito sutrikimo.
Ir Jūs radote tos pačios lyties asmenims potraukį jaučiančių žmonių, kurie sako, kad tai jiems buvo labai naudinga.
Jie sako: „Ačiū už tai, kad pasakėte tiesą ir išdėstėte viską taip, kaip yra iš tikrųjų, bei parodėte, kokiu keliu eidamas žmogus gali skleistis, netgi mes, kenčiantys nuo šio polinkio.“ Tai tokia pati situacija, kurioje yra alkoholikas. Argi mes norėtume švęsti Alkoholikų dieną ir įtvirtinti valstybėje teigiamą požiūrį alkoholikų atžvilgiu, kas galu gale sunaikintų tų žmonių sveikatą ir greičiausiai jų šeimas bei kitus socialinius santykius? Ne, mes sakome: „Gal norėtumei nueiti į Anoniminių alkoholikų susitikimą? Gal jau laikas baigti tiek gerti, nes savo elgesiu tu kenki sau ir kitiems.“ Būtent tai daro alkoholikus mylintis žmogus.
Taip, tačiau turite pripažinti, kad daugybė žalos jau padaryta. Šiuo metu tai net nebėra diskusijų klausimas.
Mirtingumo rodikliai, sukelti tokio elgesio, yra neįtikimi. Net prieš AIDS atsiradimą, buvo nustatyta, kad homoseksualai vidutiniškai nukerpa 20 metų savo gyvenimo. Tai neturėtų stebinti. Kūne išeinamoji anga nėra įėjimas ir kai ji naudojama kaip įėjimas, platinamos ligos, gluminamas kūnas, ir daugumai iš jų tai baigiasi iš tiesų blogai.
Ir tai yra realybė.
Tai realybė. Ir, žinoma, su AIDS viskas dramatiškai pablogėjo. Nors daugeliu aspektų situacija gerėja dėl medicininių priežasčių, tačiau situacija vis tiek išlieka katastrofiška. Taigi aš nesuprantu, kaip galima turėti bet kokią užuojautą žmonėms su homoseksualiais polinkiais ir tuo pačiu slėpti nuo jų, kad jie save fiziškai žaloja, jau nekalbant apie moralinį pavojų.
Taigi, Jūsų knyga nėra tik dar vienas „kėslas“. Ji paremta užuojauta tiems žmonėms dėl to, kad Jums teko daug dirbti menų srityje? Ar tai teisingas teiginys?
Na, tai teisingas teiginys, tačiau ne vien dėl to, kad dirbau menų srityje. Aš suprantu, kad daug homoseksualų turi polinkį į šį nukrypimą ne dėl savo kaltės. Tai nėra kažkas, ką jie pasirenka. Nors taip pat esu matęs žmonių, kurie tai pasirenka. Kai buvau aktorius, pastebėjau aktyvų ir sėkmingą verbavimą. Buvo pastangų užverbuoti ir mane. Iš šios patirties aš žinau homoseksualų subkultūrą.
Tačiau dauguma atvejų yra vaikystės traumos rezultatas. Yra labai sunku atsigauti nuo jos, kai tai yra sukelta tėvo nebuvimo ar smurtaujančio tėvo bei panašios traumos. Atsimenu vieno ypatingai jaudinantį liudijimą, kuriame jaunas vyras apibūdino savo homoseksualius santykius kaip vyro dėmesio, kurio jam niekada nerodė tėvas, siekimą. Jo tėvui žymiai labiau rūpėjo alkoholis nei jis ar jo mama. Savo vėlesnės paauglystės metu jis susidūrė su vienu iš savo tėvo blaiviųjų gyvenimo epizodų. Pirmą kartą jo gyvenime tėvas pamiršo savo problemas, apkabino sūnų ir sušnabždėjo į ausį: „Aš tave myliu“. Tai lėmė, kad homoseksualus vaikino polinkis greitai dingo. Jaunas vyras net sugebėjo susituokti ir turėti vaikų.
Aišku, ne visi homoseksualai, kenčiantys nuo šio polinkio, sulaukė tokios geros pabaigos, tad žala jų atveju tęsiasi ir toliau. Todėl jie tikrai nusipelno užuojautos.
Ar norėtumėte pasakyti ką nors pabaigai?
Klausėte, kokia gali būti šito pasekmė. Užtikrintai pasakyti galima tik tai, kad iliuzija visada veda į didelį nusivylimą, į tai nuves ir ši problema. Lieka tik klausimas, kiek žalos bus padaryta ilguoju laikotarpiu, o tai priklausys nuo to, kaip drąsiai liudysime tiesą viso šio melo akivaizdoje.
Versta iš aleteia.org
propatria.lt