2013 m. sausio 31 d. Seimo narė Aurelija Stancikienė, nuo policijos smurto Garliavoje nukentėjusi Evelina Paltanavičiūtė-Matjošaitienė, ir Garliavos ir Kauno kreidelių bylose už TIESĄ persekiojama Tatjana Narkevičienė spaudos konferencijoje Seime pateikė filmuotą medžiagą apie konkrečius smurtinius veiksmus Garliavoje, o prokuratūros ir policijos pradėtas bylas prieš gegužės 17-osios dalyvius Garliavoje ir prieš nepilnamečių rašytą žodį „Tiesos“ pavadino politinėmis. Siūlome susipažinti su šių moterų argumentais ir pateiktais įrodymais.
A. Stancikienė: Politinėmis bylomis teisėsauga slepia savo nusikaltimus
2011 metais dėl senaties Lietuvoje nutraukta beveik 13 tūkst. ikiteisminių tyrimų, o 2012 metų pirmąjį pusmetį – jau per 8 tūkst.! Situacija dramatiškai blogėja. Gal prokuratūrai ir policijai trūksta kvalifikuotų specialistų, o gal pinigų darbuotojų algoms, gal jie per daug apkrauti svarbiais tyrimais ir nespėja gaudyti visuomenei pavojingų nusikaltėlių?
Mes sakome, kad visai ne dėl šių priežasčių, o todėl, kad prokuratūra ir policija savo svarbiausią dėmesį pradeda skirti politinėms byloms, taip Lietuvą iš demokratinės valstybės versdami policine valstybe.
Kai visuomenei nepavojingiems, mažamečio vaiko likimu susirūpinusiems žmonėms, susirinkusiems privačiame kieme, persekioti skiriamas Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras, kai į šį ikiteisminį tyrimą yra įtraukiami kiti pareigūnai tyrėjai, kai šis tyrimas tampa svarbesnis už visuomenei labai pavojingų organizuotų gaujų gaudymą ar korupcijos tyrimus, aš tai vertinu kaip politinę bylą, kaip kerštą už bandymus atskleisti teisėsaugos nusikaltimus gegužės 17-ąją, nes kitaip to sveiku protu suvokti neįmanoma.
Kai policijos pareigūnai, pažeisdami įstatymus, tampo po areštines nepilnamečius, už kreidele užrašytą TIESOS žodį kelia bylas, taip gaišindami savo ir daugybės teisėsaugos pareigūnų laiką, lyg šita byla būtų ypatingos svarbos, lyg ant namų sienų nebūtų tūkstančių užrašų nenuplaunamais dažais, aš tai vertinu kaip politinę bylą, kaip kerštą už bandymus atskleisti teisėsaugos nusikaltimus gegužės 17-ąją.
Šių bylų politinį pamatą stengiamasi paslėpti suteikiant joms kriminalinį pobūdį, tačiau lygiai taip sovietmečiu buvo persekiojami disidentai – neva už viešosios tvarkos pažeidimus, fabrikuojant jiems vagystes, girtavimą viešoje vietoje ir pan. Prisidengiant viešosios tvarkos pažeidimais, šiandien vykdomi politiniai persekiojimai Baltarusijoje ir Rusijoje.
Aš manau, kad šiandien Lietuvos teisėsaugai yra svarbiau ne vykdyti teisingumą, apginti visuomenę nuo nusikaltėlių, bet įtvirtinti tokią sistemą, kuri įteisintų net ir tokį teisėsaugos smurtą, koks buvo panaudotas gegužės 17 d. Garliavoje.
Nes juk visiems pakankamai aišku, kad niekas tų žmonių nepersekiotų, jei nebūtų ko bijoti dėl gegužės 17 d. teisėsaugos veiksmų, jei tai nebūtų susiję su Garliavos byla visame jos kontekste, su jos pūliniu teisinėje ir politinėje sistemoje (cituoju Teisėjų tarybos pirmininką G. Kryževičių).
Kad šitos bylos politinės ir tikrai susijusios su politine sistema, galime spręsti ne tik iš minėtų G. Kryževičiaus žodžių, bet ir iš to, kada ši byla pradėta. Pernai metų pabaigoje, prieš pat Seimo rinkimus Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ričardas Gailevičius pradėjo tirti „labai svarbią“ korupcijos ir organizuotų nusikaltimų prasme bylą – organizuotą 30 bendrininkų nusikaltimą, kuris jam suteikė teisę prašyti skubiai naikinti kai kurių kandidatų į Seimą neliečiamybę ir taip viešai veikti visuomenės nuomonę tų kandidatų atžvilgiu, nors iki rinkimų tie kandidatai taip ir nebuvo niekur iškviesti.
Kad šios bylos politinės, galima spręsti iš pateikiamų įtarimų šioje byloje, iš absurdiškų bandymų pritempti, kad gegužės 17-ąją įvyko kažkoks labai rimtas organizuotas nusikaltimas, kuriam tiek jėgų naudoja organizuotų nusikaltimų skyrius – neva 30 žmonių įvykdytas bendras antstolės S. Vaicekauskienės užgauliojimas ir neva bendras 30 žmonių jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Koks konkrečiai sutrikdymas – valstybinė paslaptis, slepiama net nuo bylos dalyvių – įtariamųjų, nes, prokurorų ir teisėjų manymu, tų baisių įrodymų atskleidimas gali pakenkti labai svarbiam tyrimui. Taigi šių labai jau nerimtai skambančių visiems 30 įtariamųjų vienodai pateikiamų kaltinimų pagrįstumas slepiamas taip pat kruopščiai, kaip prokuratūra slepia ir policijos filmuotą medžiagą, įrodančią apie valstybės vardu panaudotą prievartą prieš mažametę.
Kad tai politinis persekiojimas už teisėsaugos kritiką, matyti iš visiškai situacijai neadekvačių įtariamiesiems taikomų priemonių – draudimo išvykti į užsienį ilgiau nei trim dienoms, taip neleidžiant surengti gegužės 17-ąją stipriai nukentėjusiam dailininkui R. Radišauskui parodą užsienyje ir bandant atimti darbą užsienyje dirbančiam Žilvinui Paškevičiui.
Pagal Konstituciją, „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“ (29 str.), bet tai šiurkščiausiai ignoruojama šiuo atveju: dėl antstolės skundo nežymiu sveikatos sutrikdymu uoliai keliama byla, o štai dėl daug labiau nukentėjusių nuo policijos veiksmų Garliavoje gegužės 17 d. atsisakoma pradėti bet kokį ikiteisminį tyrimą. Kodėl laužoma Konstitucija, ar tai ne politinio persekiojimo požymis?
Kauno savivaldybės administracija nemano, kad paaugliai, kreida rašydami žodį „TIESOS“, pažeidžia jos nustatytas viešosios tvarkos taisykles, bet Kauno policija su tuo nesutinka ir skundžia savivaldybės sprendimą teismui. Maža to – policija, pralaimėjusi teisme, skundžia aukštesniam teismui, tampydami paauglius ir jų tėvus kaip baisiausius nusikaltėlius. Ar tai ne politinė byla?
Šitos bylos puikiai parodo, kaip tesi savo pažadus generalinis prokuroras D. Valys, kuris kandidatuodamas Seimo nariams viešai žadėjo iš esmės keisti prokuratūros darbą, maksimaliai informuodamas piliečius apie rezonansinių bylų tyrimą.
Kadangi generalinis prokuroras netesi savo pažado piliečiams, mes praskleisime šių politinių bylų eigą. Pirmiausia pasižiūrėkime filmuotą medžiagą: kokius veiksmus slepia teisėsauga ir kaip visa tai dera su Policijos veiklos įstatymu.
1 epizode policininkai paleidžia velkamą žmogų, trenkdami galvą į grindinį. 2 – policija koviniu būdu partrenkia Kęstutį Dudėną ant žemės ir po to šautuvo buože trenkia į tarpukojį, dėl to jis savaitę gydosi ligoninėje, čia ir Bažnytinės vėliavos išniekinimas. 3 – besimeldžianti Evelina Matjošaitienė, esanti labai toli nuo įėjimo į namą ir netrukdanti anstolei vykdyti savo pareigų, šiurkščiausiu būdu velkama į policijos mašiną, nors policininkai buvo įspėti, kad ji nėščia. 4 – girdime, kad policija šalino ne kliūtis, o rinko žmones pagal iš anksto sudarytus sąrašus. 5 – dujos purškiamos dviem neįgaliems vyrams – vieną inkstą turinčiam dalininkui R. Radišauskui ir Vyčio kryžiaus ordininkui, buvusiam disidentui ir Seimo nariui A. Petrusevičiui, turinčiam tik vieną ranką. Pagal policijos veiklos įstatymą policija negali naudoti spec. priemonių prieš žmones, kurie akivaizdžiai neįgalūs (A. Petrusevičiaus atvejis).
Noriu pabrėžti, kad visiems čia rodomiems nukentėjusiems nuo policijos smurto iškeltos politinės bylos.
E. Matijošaitienė: prokurorai nevykdo teismo nutarties
Teisės profesoriai, aukšti politikai mus nuolat moko, kad teismo sprendimus reikia vykdyti. Pernai spalio 24 dieną Kauno rajono apylinkės teismo teisėja konstatavo, kad prokuroras, gavęs skundą (tai buvo mano skundas), ikiteisminį tyrimą gali nutraukti tik tuo atveju, jei yra melagingų faktų, ir įpareigojo „ikiteisminio tyrimo instituciją ir prokurorą perduoti pareiškimą dėl policijos pareigūnų veiksmų Klaipėdos apygardos prokuratūrai.“ Ši teismo nutartis neįvykdyta, prokurorai jos nepaisė, Klaipėdoje joks tyrimas dėl policijos veiksmų Kedžių kieme, pasak prokurorų, nevyko.
Liepos 10 dieną pradėjau susirašinėti su Generaline prokuratūra, kurios prokuroras Z. Burokas man pasakė, kad ikiteisminis tyrimas dėl pareigūnų veiksmų ir galimo smurto pradėtas Klaipėdos apygardos prokuratūroje. Tačiau lapkričio 6 dieną Klaipėdos apygardos prokuratūra pranešė, kad joks tyrimas dėl pareigūnų veiksmų kieme nebuvo pradėtas – tyrimas vyko tik dėl veiksmų namo viduje. Taip prokuratūra „ištyrė“ mano skundą, kodėl prieš mane, taikiai besimeldžiančią, buvo panaudotas smurtas, dėl kurio man buvo nustatytas sveikatos pažeidimas. Aš nė karto nebuvau apklausta, nė karto nebuvo apklaustas nė vienas, nukentėjęs nuo policijos veiksmų.
Visiškai kitaip prokuratūra tiria antstolės S. Vaicekauskienės skundą dėl jai neva padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. 30 žmonių kviečiami į apklausas, reikalaujama atvykti net tiems, kurie dirba užsienyje, įtariamiesiems prokuroras R. Gailevičius be rimtos priežasties taiko laisvių suvaržymą – draudžia išvykti į užsienį. Man taip pat pareikšti įtarimai. Visiškai identiški – kaip ir visiems kitiems, be jokio pagrindo subendrinti, ir tai rodo, kad norima susidoroti su tam tikra asmenų grupe. Kokį sveikatos sutrikdymą galėjau padaryti antstolei, kai meldžiausi toli nuo jos? Klausiau prokurorų – kuo konkrečiai aš užgauliojau antstolę? Man buvo atsakyta – jūs neužgauliojote. Tai už ką man įtarimai? Kokį sveikatos sutrikdymą galėjo padaryti fotodailininkas Juozas Valiušaitis, sulaikytas 58 sekundę po antstolės įžengimo į kiemą – policininkų pagriebtas dar iki tol, kol pasigirdo garsinis policijos įspėjimas, kad bus naudojama jėga. Tiek man, tiek visiems kitiems buvo atsisakyta parodyti ikiteisminio tyrimo medžiagą, kuri galėtų paliudyti pareikštų įtarimų pagrįstumą. Todėl ir sakau – žmonės yra akivaizdžiai persekiojami, ši politinė byla keliama už mūsų pilietinį aktyvumą.
Esu policininko žmona, pati esu baigusi teisės mokslus, tad gerai žinau Policijos veiklos įstatymą, kurio 24 str. numato, kada Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą:
1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi;
2) sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo;
3) kai kėsinamasi į policijos kontroliuojamą ar saugomą objektą, transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio, aktyvios ar pasyvios gynybos priemones ar kitą policijos turtą;
4) masinių riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu;
5) esant tarnybiniam būtinumui, stabdydamas transporto priemonę.
Tarp įstatyme išvardytų atvejų, kada galima naudoti jėgą ir spec. priemones, nėra tokio, kurį būtų galima pritaikyti žmonėms, taikiai stovėjusiems privačiame kieme. Policijos veiklos įstatymo 4 str. nurodo, kad policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais. Kaip šių principų policija laikėsi gegužės 17 d., matėme filmuotoje medžiagoje. Joje girdite komisaro inspektoriaus balsą, nurodantį pašalinti niekam netrukdantį aukštai stovintį 80 metų invalidą – šis inspektorius po šios operacijos yra paaukštintas pareigose.
T. Narkevičienė: policija pažeidinėja nepilnamečių teises
Prieš kelias dienas Kauno miesto apylinkės teismas išteisino mano penkiolikmetės dukters Elenos norą ant krantinės kreida užrašyti žodį „TIESOS“. Labai gražiai nuskambėjo teisėjo žodžiai, kad formalus įstatymų ir kitų teisės aktų pritaikymas gali pagimdyti teisėtą, bet nebūtinai teisingą sprendimą. Tačiau džiaugtis per anksti, nes matome, kaip Kauno policijos komisariatas ryžtingai nusiteikęs šitų bylų atžvilgiu, tad teismo nutartį gali skųsti.
Mažai kas žino, kad gegužės 17-ąją tarp suimtųjų buvo trys nepilnamečiai, jiems taip pat purkštos dujos į akis, dėl sutrikusios koordinacijos jiems buvo tikrinamas blaivumas, jie buvo nuvežti į areštinę ir nepranešus nei Vaiko teisių apsaugos tarnybai, nei tėvams ten pralaikyti 3–4 valandas. Tokie patys pažeidimai prieš vaikus buvo vykdomi ir vadinamojoje kreidelių byloje, kai buvo sulaikyti šeši nepilnamečiai. Tą kartą vienas vaikinas po gegužės 17 d. patirties iškart paklausė, ar gali pasitarti su advokatu, tai buvo tuoj pat įgrūstas į mašinos galą už grotų, kur vežiojami šunys. Atvežus į komisariatą mano dukrą, policija neiškvietė nei Vaiko teisių apsaugos darbuotojos, nei pranešė man, kaip reikalauja įstatymas, o liepė vaikams rašyti pasiaiškinimus. Ir tik tuomet, kai į šią istoriją įsikišo Seimo nario R. Kupčinsko padėjėja, man buvo leista pasimatyti su suimta dukra.
Kiekvieno mėnesio 17 dieną mes paminime teisėsaugos smurtą prie vaikų teisių tarnybos Kaune. Tie mūsų taikūs susibūrimai visuomet sulaukia neadekvataus policijos dėmesio – 2–3 policijos ekipažai, visi dalyviai kruopščiai filmuojami, po to kviečiami į apklausas, kur tardoma: kas organizuoja žmones, kas surašo raštus? Po paskutinio piketo paprašėme policijos kviesti visus keliolika dalyvių iškart – mums tiesiog gaila policijos brangaus laiko, kurį jie galėtų panaudoti rimtesniems nusikaltimams aiškinti. Vienai moteriai, II grupės invalidei, iškelta byla dėl šmeižto, nes ji pernai, gegužės 18 d., stipriai emociškai paveikta, internete parašė komentarą, kad nuotraukoje matomas žiauriai besielgiantis policininkas už papildomą litą tikriausiai parduotų ir savo kūno dalį. Ir nors tam policininkui šiuo metu yra iškeltos dvi bylos dėl kyšininkavimo, tai moteriai byla nenutraukta, jai gresia pusė metų laisvės atėmimo.
Visus šiuos savo veiksmus policija aiškina vienodai – mes saugome įstatymą. Paskutinį kartą policijos komisariate girdėjau viršininko pokalbį su dviem pavaldiniais, kaip žūtbūt reikia sudrausminti tą jaunimą, kuris prie Kauno savivaldybės protestavo prieš naują G. Steponavičiaus įstatymą dėl valstybinių egzaminų laikymo – tikrai svarbi užduotis. Policijos darbuotojai nuolat naršo po internetinius socialinius tinklus, ieško komentarų, prokurorai ir teisėjai paskęsta tokio lygio bylose, visi sunkiai pluša, o mūsų aukšti politikai vis labiau bijo pažiūrėti jaunimui į akis, nes ten tik vienas prašymas – TIESOS.
A. Stancikienė: jie kuria policinę valstybę
Kadangi kiekvienas iš Jūsų, eidamas gatve ar net būdamas privačiame kieme, galite būti policijos sumušti, trenkti elektros srove, apipurkšti dujomis, į tarpkojį daužomi buože, pavežioti policijos bagažinėje ir už tai niekas iš policijos neatsakys (prisiminkime nužudyto rašytojo G. Beresnevičiaus, į komos būseną patekusios A. Ramanauskienės atvejus), į spaudos konferencijos temos klausimą: „Kas Lietuvą daro policine valstybe?“, atsakau:
Generalinis prokuroras Darius Valys, neužtikrindamas, kad būtų pradėtas tirti policijos smurtas prieš taikius piliečius, stovėjusius privačiame kieme;
Generalinis komisaras Saulius Skvernelis, neprižiūrėdamas policijos pareigūnų veiksmų ir nereikalaudamas atsakomybės už neadekvačius veiksmus prieš taikius beginklius piliečius;
Kauno apskrities VPK viršininkas Algirdas Kaminskas ir jo buvęs pavaduotojas Darius Žukauskas, atsakingi už panaudotą smurtą ir neteisėtus veiksmus Garliavoje gegužės 17-ąją;
Kauno AVPK Centro policijos komisariato viršininkas Raimondas Zinkevičius, persekiodamas kreidelių byloje dalyvavusius paauglius ir jų tėvus;
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ričardas Gailevičius, persekiodamas taikius Garliavos įvykių liudininkus;
Kauno r. apylinkės prokuratūros prokurorė Rita Raulynaitienė, atsisakydama kelti bylas dėl neadekvataus policijos jėgos panaudojimo ir sveikatos sutrikdymo Garliavos įvykių metu;
Kauno m. apylinkės teismo teisėjas Virginijus Kalkauskas, „išsamiai“ atlikęs ikiteisminio tyrimo analizę ir priėmęs išvadą, kad prieš taikius piliečius privačiame kieme policijos „panaudota fizinė jėga buvo adekvati“.
Sąrašas valstybės tarnautojų, darančių Lietuvą policine valstybe bus nuolat pildomas.
Parengta pagal spaudos konferencijos, vykusios Seime, sausio 31 d. medžiagą.
Tiesos.lt