2025 m. vasario 18 d. minime plk. Kazio Škirpos 130-ąsias gimimo metines.
Vilniuje, toje vietoje, kurioje pernai buvo pakabinta ir Vilniaus m. savivaldybės vadovų nurodymu sudaužyta atminimo lenta K.Škirpai, tradiciškai susirinko Nacionalinio susivienijimo Lietuvos laisvės kovų atminimo puoselėtojai.
Jie pakabino laikiną pulkininko portretą, uždegė žvakutes, sugiedojo Lietuvos valstybės himną.
Nebuvo provokatorių, todėl pareigūnai neatvyko.
Ta proga skelbiame paties K. Škirpos parašytą straipsnį, kuris buvo publikuotas portale Pro patria. Kalba netaisyta. Už surastą straipsnį dėkojame Vidmantui Valiušaičiui.
***
Kodėl mes sukilom?
Su šiurpu ir neužgestančio protesto jausmu širdyje mes, Lietuviai, prisimename ir niekad neužmiršime to, kaip prieš dešimt metų sovietiškasis okupantas mūsų Tėvynėje Lietuvoje griebėsi naikinti lietuvių šviesuomenę: kaip virš 12,000 asmenų, niekuo nenusikaltusių, – buv. Lietuvos valstybės vyrų, kilniausių Šv. Bažnyčios dignitorių, tautai daug nusipelniusių visuomenės veikėjų, idealistų-kultūros darbuotojų, mokslo, spaudos ir švietimo darbininkų, nepriklausomybės karo veteranų, patriotinio jaunimo ir t. t. – nugrūdo į kalėjimus, ir kaip šį savo siautėjimą tas okupantas 1941 m. birželio mėn. antroje pusėje apvainikavo pirmuoju masiniu užpuolimu ant ramių Lietuvos gyventojų. Apie 40,000 žmonių – vyrų ir moterų, jaunų ir žilagalvių senukų ir vaikų, inteligentų, ūkininkų ir paprastų darbininkų šeimų, – išplėšė iš mūsų tautos tarpo, sumetė į galvijams vežti vagonus, juos aklinai užkalė, ir, be lašo vandens alpstantiems vaikučiams, išvežė į bolševikinės imperijos tyrus ir kacetus…
Iš slaptų sovietiškų dokumentų, patekusių 1941 m, birželio mėn. 23 d. į lietuvių sukilėlių rankas, mes žinome, jog prie čia aukščiau suminėto aukščiausio laipsnio nusikalstamo darbo prieš žmoniją ir jos civilizaciją, Maskvos Vyriausybė pradėjo ruoštis nuo pat to momento, kaip užkergė Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. sutartį su Sov. Rusija, lyg ant pasityčiojimo ją pavadindama „Draugingumo ir savitarpinės pagalbos“ sutartimi.
Deja, ši ano meto Kremliaus didžioji paslaptis ryškėjo tik palaipsniui, kai 1940 m. birželio mėn. 15 d. Sov. Rusija, sulaužydama visus savo iškilmingus įsipareigojimus nepažeisti Lietuvos suverenumo ir jos teritorijos integralumo, klasta ir jėga paglemžė Lietuvos nepriklausomybę ir ėmė be atodairos ir be pasigailėjimo, be saiko ir be galo, vykdyti nekaltų žmonių areštus, ardyti krašto ūkį, išniekinti mūsų tautos šventoves, ir griauti visą kultūrinį ir socialinį gyvenimą, skubėdama išplėšti mūsų kraštą ir mūsų tautą iš civilizuotos Vakarų Europos ir mus nustumti į Sov. Social. Respublikų Sąjungos materialinį ir dvasinį skurdą…
Joks iš lietuvių pusės pakantumas susilaikyti nuo pasipriešinimo aktų, kad nesuerzinus prieš save sovietiškojo okupanto, nei kiek neprilaikė jo nuo griovikiškų darbų mūsų krašte ir nuo pikto pasikėsinimo eksterminuoti mūsų tautos šviesuomenę bei mūsų kultūrinio gerbūvio kūrėjus.
Tik po to, kai kalėjimai jau buvo sausakimšai prikimšti nekaltų žmonių, kai paaiškėjo, jog kalinamieji yra verčiami prisiimti ant savęs nusikaltimus, kurių jie niekad nebuvo padarę, ir kai vis daugiau ėmė pasitvirtinti, jog jie yra žiauriausiai kankinami ir sadistiškai nužudomi, tada tik visi pradėjo suprasti kas tai yra ta sovietinė santvarka tikrumoje, ir kad tai yra ne kas kita, kaip laukinė, Kremliaus kriminalistų sugalvota ir iš anksto suplanuota, žmonių laisvei ir žmogui, kaip tokiam, naikinti sistema, iš kurios būtų bergždžia tikėtis nors elementarių žmogaus teisių atsižvelgimo, arba laukti paprasto žmogiško pasigailėjimo nekalto žmogaus.
Tam visam išryškėjus, o pro kalėjimų langus, kad ir apkaltus storomis lentomis, ir per ekzekucinių kamerų sienas nuolat, dieną ir naktį, girdint širdį rėžinčius duslius kankinamųjų šauksmus suteikti broliškos pagalbos, savaime pasidarė aišku, jog ten, kur siaučia sovietinis režimas, ten žmogui, mylinčiam savo Tėvynę, prisirišusiam prie Vakarų kultūros, tikinčiam į Dievą ir trokštančiam laisvės, gyvenimo nėra, o tik begalinės kančios; todėl savaime brendo mintis, kad geriau būtų mirti Laisvės Kovotojo mirtimi, negu pasiduoti nevilčiai bei leistis sovietiškųjų sadistų žvėriškai nužudytam arba deportuotam į Sov. Rusijos kacetus sistemingam nukankinimui be pėdsako…
Štai kodėl ryžtingesnieji mūsų tautos elementai apsisprendė pavartoti kraštutinę gelbėjimosi priemonę!
Štai kodėl jie slaptai būrėsi į bendrą Lietuvių Aktyvistų Frontą, nepabūgdami įžūliausių iš bolševikinio priešo pusės persekiojimų ir areštų!
Štai kodėl jie, nebebrangindami savo gyvybės, griebėsi plikom rankom nuplėšti šautuvą nuo rusų raudonarmiečių pečių, patys apsiginklavo, ir 1941 m. birželio mėn. 23 d. įstengė pravesti Lietuvių Tautos sukilimą, nesusvyruojant stoti ant barikadų prieš rusų Raud. Armijos tankus ir NKVD kulkosvaidžius!
Šiuo savo herojiniu žygiu Lietuvių Tauta davė prideramą atsakymą sovietiškajam okupantui už aukščiau suminėtą mūsų tėvų, brolių ir sesių masinį deportavimą iš savo krašto, o taip pat ir už visus kitus bolševikinius žiaurumus ir griovikiškus darbus Lietuvoje, laike pirmosios sovietų okupacijos.
Su ginklu rankoje nublokšdama sovietiškąjį jungą nuo savo pečių, atstatydama Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir pastatydama naują tautinę Krašto Vyriausybę, Lietuvių Tauta apnuogino prieš visą pasaulį ir istoriją Maskvos melą apie neva Lietuvos laisvą įsijungimą į Sov. Social. Respublikų Sąjungą 1940 m. Iš kitos pusės, tuo savo žygiu ji įspėjo Hitlerinę Vokietiją, jog Lietuvą vėl yra nepriklausoma valstybė, o savo laike sukilimo sudėtomis kraujo aukomis dar kartą parodėme visiems, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus ir kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus.
Šitaip užsigrūdinusi kovoje už savo teisę į valstybinę nepriklausomybę ir susicementavusi tautine vienybe, Lietuvių Tauta taip pat vyriškai, per ištisus tris metus, priešinosi nacių okupacijai, sudėdama tūkstančius naujų aukų kovoje už savo laisvę ir bendrą su Didžiosiomis Demokratijomis reikalą. Ne Jos kaltė, kad pasėkoje II-jo pasaulinio karo Lietuva tapo iš naujo bolševikinio okupanto auka, ir kad tas žiaurusis okupantas štai jau šeši metai lieka nesudraustas ir gali toliau darytį Lietuvoje savo nusikalstamus darbus prieš žmoniją ir jos civilizaciją, vykdydamas tikrą tautų genocidą mūsų krašte.
Požiūriu priešbolševikinės kovos, 23 birželio lietuvių sukilimo reikšmė toli išsilieja už pačios Lietuvos ribų. Tuo mes, Lietuviai, galime pasididžiuoti prieš kitas tautas, nes kalbamas mūsų sukilimas teikia visoms tautoms pavyzdį kaip reikia kovoti su bolševikiniu žmonijos priešu ir kad tam neužtenka balsavimo kortelių, verbalinių notų, skaitlingų konferencijų ir begalinių kalbų Suvienytų Tautų Organizacijoje, New York’e.
Proga dešimties metų sukakties nuo 23 birželio mūsų tautos heroinio akto, tebūna leista man, kaip asmeniui, stovėjusiam Lietuvių Aktyvistų Fronto priekyje, kreiptis šiuo viešu žodžiu į mano kovos draugus – aktyvistus, – kurių šimtai randasi tremtyje, o taip pat į lietuvius tremtinius, kaip ano meto įvykių gyvus liudininkus, ir į visa lietuviškąją visuomenę visur laisvajame pasaulyje:
Nepasiduokime jokiai nevilčiai! Sovietinis okupantas turi ir bus kada nors pašalintas iš mūsų krašto! Lietuva vėl taps Nepriklausoma! Kitaip būt negali!
Kad tai greičiau įvyktų, suglauskime dar daugiau mūsų širdis ir protus, ir sutelkime visas mūsų pastangas galingam visų lietuvių protestui visame pasaulyje prieš sovietiškojo okupanto nusikalstamus darbus prieš žmoniją ir jos civilizaciją mūsų krašte. Protestuokime be paliovos, kad visi suprastų, kad tai, kas darosi Lietuvoje, gali pasidaryti visur kitur.
Kad mūsų protestas gautųsi kuo efektingesnis, nevenkime kelti viešumon ir to, kuo mes, kaip tauta kovojanti prieš bolševizmą, galime pasididžiuoti: pasistenkime kaip kas tik gali – per spaudą, paskaitomis, gyvu žodžiu susirinkimuose, per asmeniškas pažintis arba betarpiškai per valstybės vyrus tų kraštų, į kur likimas atbloškė, kaip ir raštais tarptautinėm organizacijom – nušviesti mūsų tautos 23 birželio sukilimo gilią prasmę.
Iškėliau 23 birželio sukilimo reikšmę priešbolševikinėje kovoje: mes ir tinkamai atžymėtume to įvykio, jau nuėjusio į garbingus Lietuvos istorijos lapus, dešimtąją sukaktį, ir atiduotume prideramą pagarbą mūsų tautos aukoms, kurias Ji sudėjo kovoje už savo laisvę.
Washingtonas, 1951 m.
Kazys Škirpa
„Nepriklausoma Lietuva”, 1951 m. birželio 21 d.
propatria.lt, pozicija.org