Aktualijos

Kita istorija

Written by admin · 4 min read

1779 metais įžymusis Džeimsas Kukas (James Cook), keliautojas ir kapitonas, trečiais kelionės aplink pasaulį metais Havajų salos Kealakekua Bėjaus pakrantėje aborigenų trenktas į galvą su 4 saviškiais vasario 14 dieną nukeliavo į dangų.

Jums nieko tai neprimena? Galbūt nuo to įvykio Havajų salos pateko į Europos mokslo ir politikos akiratį. Ir dabar istorikai ir politologai, kalbėdami apie šių salų istoriją, ją dalija į istoriją „iki Kuko“ ir „po Kuko“.

 

Iki Dž.Kuko vadovaujamos ekspedicijos apsilankymo Havajų salose klestėjo polineziečių civilizacija. Žodis „klestėjo“ čia kiek abejotinas, vertinant iš dabartinio demokratijos supratimo taško. Havajiečių visuomenė buvo labai susiskaldžiusi tiek teritoriniu, tiek socialiniu pjūviais, vietinė aristokratija – vadai – buvo aukštai iškelti virš paprastų gentainių, socialinis gyvenimas buvo organizuotas pagal „kapu“ (mums įprasčiau – tabu) sistemą, kuri griežtai reguliavo visus gyvenimo aspektus (pvz., vyrai negalėjo valgyti kartu su moterimis, paprasti gentainiai negalėdavo per daug prisiartinti prie vadų ir pan.). Bet kokia elgesio klaida buvo baudžiama paprastai – mirties bausme. Vadai nuolat konfliktavo tarpusavyje, kovodami už įtaką ir žemes, karai vykdavo nuolatos. Tačiau havajiečiai plėtojo savitą vaizduojamąjį meną bei muzikinę kultūrą – šokius ir dainas. Genčių istoriją nuo pat polineziečių atvykimo į salyną saugojo pasakotojai ir dainiai, perduodami iš kartos į kartą žinias ir papildydami jas aktualijomis. Ir svarbiausia – niekas nebadavo, ir tai užtikrino jų bendruomeninė žemės naudojimo sistema. Visos šeimos gaudavo naudojimui atskirus siaurus ir ilgus sklypus, kurie prasidėdavo nuo takoskyros kalnuose ir tęsdavosi per priekalnes į slėnius, toliau per paplūdimius iki vandenyno, tiksliau, ir vandenyne iki salas juosiančių koralinių rifų. Tai užtikrino galimybes prisiauginti, prisirinkti ir prisižvejoti tiek įvairaus maisto, kiek konkrečiai šeimai reikėjo. Tarpukalnių gyventojai vandenyne žvejoti negalėjo, tačiau žuvies pasigaudydavo upėse, kitas vandenyno gėrybes gaudavo mainais už savo išaugintus produktus. Pagal savo klimatą ir gamtines sąlygas Havajai buvo rojus žemėje.

1810 m. prasidėjo Havajų karalystės laikotarpis. Vienas vadas savo valdžioje suvienijo visas Havajų salas ir tapo karaliumi Kamehameha I. Tiesa, dar 1793 metais į salas atvyko pirmoji nedidelė partija užsieniečių apsigyventi salose. Karalius Kamehameha II 1819 m. panaikina „kapu“ sistemą. 1820 m. į Havajus atvyko pirmoji krikščionių misionierių grupė. Krikščionybė turėjo užpildyti ideologinį vakuumą, atsiradusį dėl „kapu“ panaikinimo. Buvo įsteigtos misijos, jos gavo sklypus, užsiėmė krikščionybės platinimu ir ūkininkavimu. Misionieriai tapo karaliaus patarėjais. 1825 metais pradėtos veisti cukranendrių ir kavos plantacijos, 1835 m. pradėjo veikti pirmoji komercinė cukranendrių plantacija, kol kas havajiečių bendruomeninėje žemėje.

Karalius Kamehameha III, veikiamas baltųjų patarėjų, absoliučią monarchiją paverčia konstitucine. 1845 m. įsteigiama speciali komisija žemės nuosavybės problemoms nagrinėti, o po trejų metų karalius įgyvendina užsienio patarėjų parengtą radikalią žemės nuosavybės reformą. Pagal ją 23 proc. žemės paskelbiama karaliaus šeimos nuosavybe, 40 proc. atitenka 245 vadų šeimoms, 37 proc. – eiliniams havajiečiams, kurie ją naudojo nuomos pagrindais. O nuo 1850 m. nuomininkai, įrodę, kad konkrečiu sklypu naudojosi nuo seno, gaudavo tą sklypą privačion nuosavybėn. Bet kuri privati žemė galėjo būti nevaržomai parduodama taip pat ir užsieniečiams. Tais pačiais metais leista įsivežti užsienio darbininkus, o 1852 m. dirbti plantacijose atvyko didelė Kinijos kontraktinių darbuotojų grupė. Imigrantai daugiausiai buvo vieniši vyrai. Pasibaigus sutartims, dalis grįžo į Kiniją, daugelis kitų įsteigė savus verslus ar ūkius ir susirado vietines žmonas. Masinė kinų imigracija, prasidėjusi 1852 m., tęsėsi iki XIX a. IX dešimtmečio pabaigos. 1855 m. pasibaigė tradicinė žemės nuomos tvarka. Nuo šiol visa žemė Havajuose – tik privati.

1864 m. karalius paskelbė naują konstituciją, kurioje numatytas raštingumo ir turto cenzas tiek kandidatams, tiek rinkėjams, rinkimuose galėjo dalyvauti visi cenzą atitinkantys vyrai, nepriklausomai nuo kilmės, havajiečiai jie ar atvykėliai iš užsienio. Po metų pradėtos vežti kinės moterys kontraktininkams – tautiečiams. O dar po trejų metų pirmieji japonų darbininkai atvežti dirbti plantacijose. Japonų darbininkai retai rinkdavosi vietines moteris, todėl jiems žmonos buvo vežamos iš Japonijos. Vėliau buvo dar nemaža plantacijų darbininkų iš Portugalijos banga.

1887 metai – ypatingos reikšmės metai. Karalius savo paties suformuotos vyriausybės (kurios visi nariai turėjo anglosaksiškus vardus ir pavardes) buvo priverstas pasirašyti naują konstituciją, kuri numatė visuotiną rinkimų teisę visiems neazijiečiams vyrams, net ir tiems, kurie nebuvo karalystės piliečiais, bet turėjo pakankamai turto. Šią konstituciją amžininkai pavadino „Durtuvų konstitucija“, nes karalius ją pasirašė rūmuose, kurie buvo apsupti ginkluotų plantacijų apsaugos būrių.

1893 m. užsieniečiai kontroliavo jau 90 proc. Havajų žemės. Todėl nenuostabu, kad tais metais grupės amerikiečių verslininkų įkurtas „Saugumo komitetas“, padedamas JAV karinių jūrininkų, nušalina karalienę ir paskelbia respubliką, kurią 1898 metais JAV sėkmingai aneksuoja. Finita la commedia!

Dabar truputis demografijos. Manoma, kad Dž.Kuko laikais Havajuose gyveno iki 400 tūkst. polineziečių. Pirmieji masiškesni kontaktai su europiečiais ir azijiečiais paskleidė Havajuose ligas, kurioms polineziečių imuninės sistemos nebuvo pasiruošusios, ir epidemijos vietinius gyventojus skynė šimtais ir tūkstančiais. 1831 m. Havajuose jau buvo apie 264 tūkst. gyventojų, o 1853 m. surašyme fiksuoti 73 138 asmenys. Po to matome dvi tendencijas – bendras gyventojų skaičius auga (daugiausia dėl plantacinės žemdirbystės poreikių pritraukiant kontraktinius darbininkus), tuo pat metu tikrųjų havajiečių skaičius nuolat mažėja. 1896 metų surašymas randa 109 020 gyventojų, tarp kurių havajiečių ir pusiau havajiečių buvo likę mažiau nei 39,5 tūkst. (mažiau, negu 40 proc.!), o ne havajiečių kilmės Havajuose gimusių asmenų – 12,8 tūkst., užsienyje gimusių – 56,7 tūkst.

Gerbiamas skaitytojau, atsiprašau, kad gal nuvarginau datų ir skaičių gausa, kuri neatitinka įprastinių laikraščių straipsnių standartų. Bet jų reikia, kad visiems būtų aiškios išvados.

1848 m. žemės nuosavybės reforma, atlikta užsienio biznierių ir vietinio elito interesais, kurios metu žemė buvo padalyta privačiai havajiečių ir užsieniečių nuosavybei, įstūmė daugumą havajiečių į padėtį, kai jie tapo bežemiai ir beteisiai savo tėvynėje. „Kai atsivėrė kapitalo investicijų į žemę galimybės, havajiečių aukštuomenė įsitraukė į žemės prekybą bei kapitalo investicijas. Vyriausybė pardavinėjo didelius žemės plotus užsieniečiams, valdžios pareigūnams ir karališkajai šeimai. Vieninteliai, kas nukentėjo nuo šio naujo biznio, tai paprasti havajiečiai, nes buvo nuvaryti nuo žemės, kurioje gyveno jų kartų kartos“ (laisvas autoriaus vertimas iš www.to-hawaii.com/history.php).

Skaitytojau, ar nori, kad Lietuvoje įvyktų panašūs procesai, kaip aprašytoje nepriklausomoje valstybėje? Ne šiaip laukinėje karalystėje, o valstybėje, kuri per nepilnus 30 metų po havajiečių rašto sukūrimo tapo raštingiausia šalimi, nes 1854 m. didžiausias gyventojų procentas pasaulyje mokėjo skaityti ir rašyti!

respublika.lt