Tuštesnio ministro nei VRM eksministras, prabangių paveikslų kolekcininkas ir simpatiškų patarėjų mėgėjas Dailis Barakauskas kažin ar būta. Tad jo atsistatydinimas „dėl ligos“ opozicijai paskelbus interpeliacijos pradžią – gera žinia.
Nors ir būdamas „tuščias“, D. Barakauskas tokį svarbų postą gavo ir jame išsilaikė net dvejus metus dėl beatodairiško lojalumo „Tvarkos ir teisingumo“ lyderiui Rolandui Paksui. Patys Seimo „tvarkiečiai“ dar pernai viešai svarstė apie galimą interpeliaciją beviltiškajam ministrui, tačiau vietinius gaisrus užgesino partijos pirmininkas: D. Barakauskas jam buvo reikalingas kaunantis su Valentinu Mazuroniu dėl įtakos partijoje.
Taigi pirmasis šios politinės pasakėčios moralas toks: pagrindinis receptas į politines aukštumas – besąlygiškas paklusnumas savo vadui. Pasižvalgykime į kitas lietuviškas partijas ir pamatysime, kad „tvarkiečiai“ čia nėra jokia išimtis.
Antrasis moralas – valdžios keičiasi, o mados ministerijose – ne. Praėjusią savaitę dėl galimos korupcijos ar neteisėtų įtakų krito net du Vyriausybės ąžuolai: jau minėtas VRM ministras D. Barakauskas ir sveikatos apsaugos viceministras socialdemokratas G. Černiauskas. Ankstesnėje dešiniųjų vyriausybėje dėl kyšių Sveikatos ministerijoje buvo suimtas viceministras A. Skikas (už 20 tūkst. litų kyšio reikalavimą jis nuteistas tik 3 tūkst. litų bauda) ir atsistatydino ministras liberalas A. Čaplikas, dėl savo ir valstybės interesų painiojimo turėjo pasitraukti ūkio ministras konservatorius D. Kreivys, įvairiomis korupcijos atmainomis apkaltintas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vicepirmininkas konservatorius V. Matuzas. Tačiau garsiausiai skambėjusi byla dėl neskaidrių milijoninės vertės viešų pirkimų Aplinkos ministerijoje (čia buvo minimi aplinkos ir ūkio ministrai, buvęs Seimo pirmininkas, Vyriausybės kancleris bei keletas žemesnės grandies asmenų) baigėsi visišku šnypštu: byla nutraukta nesurinkus įrodymų, slaptieji STT įrašai sunaikinti, milijonus, kaip ir iš daugelio kitų valstybės institucijų, gavo ta pati „didžiausia Lietuvoje ryšių su visuomene agentūra“. O praėjusį trečiadienį pasitraukimo pareiškimą parašė ir pats anos garsios korupcijos atskleidėjas, Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Žydrūnas Plytnikas…
Tad kodėl turėtume manyti, kad nauja korupcinė pasakėčia – dabartiniai garsūs „tvarkiečių“ suėmimai ar kratos partijos būstinėje – baigsis ne tokiu pat tuščiu politiniu burbulu? Tik todėl, kad tuomet Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) vadovavęs Žimantas Pacevičius dabar to paties D. Barakausko dėka yra VRM viceministras? Būtų įdomu sužinoti, kaip dabar turėtume vertinti Ž. Pacevičių: ar jis kaip nors prisidėjo prie savo buvusių pavaldinių iš STT vykdyto antikorupcinio tyrimo Vidaus reikalų ministerijoje, ar nepaisydamas savo ypatingos patirties vis dėlto nematė korupcijos apraiškų savo valdose?
Todėl trečiasis naujausios politinės pasakėčios moralas būtų toks: nors dabartinė kova su „baltųjų apykaklių“ korupcija yra ryškiai nušviečiama, ji nevaisinga (dar vienas pavyzdys – prokuratūra neseniai nutraukė tyrimą dėl mįslingo Stanislovo Šriūbėno, buvusio dešiniųjų vyriausybės aplinkos viceministro, buvusio sostinės vicemero, tragiškos Gedimino prospekto rekonstrukcijos autoriaus praturtėjimo). Reikalinga kruopšti analizė, kas šioje kovoje dirba blogai: STT pareigūnai nemokšiškai renka įrodymus, užsiima politiniais žaidimais, prokurorai nepajėgūs narplioti finansinių bylų ar teisėjai teisėjauja neteisingai? Kol aukštiems politikams vienintelė reali bausmė už korupciją ir toliau bus tik politinio posto praradimas (vėliau partija „nukentėjusiems“ paprastai suranda kokį mažiau matomą postelį valstybės tarnyboje), tol nemažės pagunda semti valstybės milijonus. Tikimybė, kad politikus galiausiai nubaus rinkėjai, yra taip pat labai maža, nes, kaip matome, ilgapirščių yra visuose pagrindinėse partijose, tad rinkėjams čia nelabai yra iš ko rinktis. Kita vertus, antikorupcinės operacijos taip greitai dengia viena kitą, kad greitai pasimiršta, kas buvo praėjusią kadenciją, ir tie, kurie dar vakar buvo kaltinami korupcija, šiandien vėl moralizuoja oponentams iš aukštų tribūnų. O tokios aukso kasyklos, kaip viešinimui skiriami šimtai valstybės milijonų, iš kurių gyvena „didžiausios Lietuvoje ryšių su visuomene agentūros“ ar „pagrindiniai naujienų portalai“ (tuo metu, kai dešiniųjų vyriausybė kovojo su krize mažindama pensijas, šios privačios įstaigos tos pačios vyriausybės dėka itin pralobo), yra išvis neįkandamos mūsų spec. tarnyboms, nes tam reikia ypatingo profesinio pasiruošimo, nuolatinės analizės ir, žinoma, visiško viešumo.
Teko girdėti, kad Norvegijoje kiekvienas pilietis panorėjęs gali internete pamatyti kiekvieno kito piliečio pinigų judėjimą, nes visi atsiskaitymai vyksta tik bankų kortelėmis, ir visos finansinės operacijos yra viešos. Tokiu būdu finansinė kontrolė patikėta ne tik Mokesčių inspekcijai, STT, bet žymiai rimtesniam kontrolieriui – kiekvienam valstybės piliečiui.
Mes gal dar nesubrendome tokiam pilnutiniam viešumui (prekybininkai tvirtina, kad prieš euro įvedimą už masiškai parduotuvėse „šluojamą“ buitinę techniką dauguma žmonių atsiskaito tik grynais), bet bent pradžiai Vyriausybė galėtų sudaryti kiekvienų metų viešą valstybės ir ES skiriamų lėšų žemėlapį – schemą, iš kurios kiekvienas matytume, kur konkrečiai „nusėda“ valstybės skiriamos milijardinės lėšos, kiek valstybės institucijos skiria lėšų „ryšių agentūroms“, „naujienų portalams“ ar kitoms privačioms, įtaką visuomenei darančioms bendrovėms.
Manau, kad toks pinigų keliavimo žemėlapis mums geriau atskleistų, kodėl valdžios keičiasi, o politinės-korupcinės pasakėčios vis tos pačios. Ir kas tikrieji tų pasakėčių kūrėjai.
Bernardinai.lt, tiesos.lt