Kriminalinės žvalgybos įstatymas įteisina totalinį sekimą

Įstatymą perskaičiau, įvertinau ir padariau išvadą. Ji griežta, baisi, tačiau teisinga. Kriminalinės žvalgybos įstatymas ne gina žmogaus teises ir laisves, o įteisina totalinį sekimą bei poveikio (įtakos) darymą atskiram asmeniui ar asmenų grupei.

 

Nesuprantu žinomo advokato, Seimo nario S. Šedbaro bei kitų darbo grupėje dirbusių teisininkų motyvų. Kodėl jie parengė įstatymą, kuris įteisina ne tik totalinį sekimą, bet ir poveikio darymą asmeniui ar asmenų grupei? Kompetencijos trūkumą atmetu iš karto, įstatymą rengė patyrę teisininkai. Suinteresuotumą taip pat atmetu, nes tikrai nemanau, kad S. Šedbaras ir kiti Seimo nariai, kurie balsavo už įstatymą, nori pažeidinėti žmogaus teises ir laisves, juos kontroliuoti ar nurodinėti jiems kaip elgtis ir kokius sprendimus priimti.

 

Atsainumą, neįsigilinimą į problemą, iniciatyvos rengiant įstatymą atidavimą slaptosioms tarnyboms priimu. Toks motyvas galėjo būti. Slaptosios tarnybos šiais laikais įgauna vis daugiau ir daugiau galių. Nejaugi imsi ir pradėsi joms prieštarauti?

Kriminalinės žvalgybos įstatyme nėra nurodyta kriminalinės žvalgybos paskirtis

 

Kokia yra žvalgybos paskirtis? Kokio pagrindinio tikslo siekiama? Ar greitai atskleisti nusikaltimą? Ar rinkti informaciją apie aktyvius visuomenės narius ir organizacijas? Ar įtakoti atskirą asmenį ar asmenų grupę, kad ji priimtų kažkam naudingus sprendimus? Ar pagrindinis tikslas yra kontroliuoti visuomenę ir daryti jai poveikį (įtaką)? Lieka neaišku.

Įstatymuose, kuriuose nėra ką slėpti ir žinoma, ko yra siekiama, paskirtis visada būna parašyta aiškiai ir konkrečiai.

Paimkime Baudžiamojo proceso kodeksą. Pačioje įstatymo pradžioje rašoma, kad „baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.“

Paimkime dar vieną pavyzdį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Kodeksas:

1. Apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia;

2. Nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones;

3. Nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės.

Paimkime Kriminalinės žvalgybos įstatymą: „Šis įstatymas nustato teisinius kriminalinės žvalgybos pagrindus ir principus, kriminalinės žvalgybos principus ir uždavinius, kriminalinės žvalgybos subjektų teises ir pareigas, kriminalinės žvalgybos tyrimo atlikimą, asmenų dalyvavimą kriminalinėje žvalgyboje, kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimą, taip pat kriminalinės žvalgybos finansavimą, koordinavimą ir kontrolę.“

Taigi Kriminalinės žvalgybos įstatymas nustato ne kriminalinės žvalgybos, bet įstatymo paskirtį ir išdėsto pagrindines įstatymo turinio dalis. Kodėl įstatyme, taip kaip yra priimta, nėra parašyta aiški ir konkreti kriminalinės žvalgybos paskirtis?

Manau, kad įstatymo rašytojai susidūrė su problema – kokią paskirtį rašyti?

Parašysi, kad paskirtis yra greitai ir išsamiai atskleisti nusikaltimus, tai prieštarausi Baudžiamojo proceso kodeksui. Nes šio įstatymo paskirtis yra greitai ir išsamiai atskleisti nusikaltimus. Baudžiamojo proceso kodekse yra nurodyta, kad tyrėjas, gavęs informaciją apie nusikaltimą, privalo tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą.

Parašysi, kad paskirtis – kontroliuoti visuomenę, sekti ją ir įtakoti jos elgesį, tai parodysi visam pasauliui, kad esame nedemokratiška šalis. Sulauksi visuomenės protestų, nepasitenkinimo ir demonstracijų. Nė vienas Seimo narys nebalsuos už tokį įstatymą.

Todėl įstatymo rašytojai surado išeitį. Parašyti įstatymo, o ne kriminalinės žvalgybos, kaip organizacinės struktūros, paskirtį.

 

Kriminalinės žvalgybos įstatyme nurodyti kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindai yra netinkami ir prieštarauja Baudžiamojo proceso kodeksui.

Prieš pradedant nagrinėti paaiškinsiu, kas yra kriminalinės žvalgybos tyrimas. Tai tyrimas, kurio pagrindinis tikslas yra rinkti informaciją apie asmenį ar asmenų grupę. Informacijos rinkimui pareigūnai naudoja visas įstatyme numatytas priemones ir būdus: agentūrinį, sekimą, apklausas, slaptą patalpų apžiūrą, telefoninių pokalbių pasiklausymą, elektroninio susirašinėjimo kontrolę ir taip toliau, ir panašiai.

Kriminalinės žvalgybos tyrimas yra atliekamas, kai turima informacija (duomenys) apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso straipsniuose (jie yra išvardinti). Jeigu kriminalinės žvalgybos pareigūnas gavo informaciją apie nusikaltimą, tai jis pradeda kriminalinės žvalgybos tyrimą. Užveda bylą, planuoja veiksmus, renka informaciją, naudoja visas informacijos rinkimui reikalingas priemones ir būdus. Viskas yra suprantama. Prieš nusikaltėlius reikia kovoti ir niekas tam neprieštarauja.

Tačiau pagal Baudžiamojo proceso kodeksą ikiteisminis tyrimas privalo būti pradėtas tuoj pat nuo sužinojimo apie nusikaltimą. Jeigu saugumo pareigūnas gavo informaciją apie nusikaltimą, tai nedelsiant turi informuoti prokurorus, kurie privalo tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą. Jeigu saugumo pareigūnas informacijos apie nusikaltimą neperdavė prokurorams, tai jis nuslėpė nusikaltimą. Nusikaltimo slėpimas yra nusikaltimas. Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą pareigūnas ne pradeda ikiteisminį tyrimą, o pradeda kriminalinės žvalgybos tyrimą ir tirti (t. y. stebėti kaip daromi nusikaltimai) gali eilę metų.

Skaitome įstatyme išdėstytus tyrimo pagrindus toliau ir atrandame dar vieną perliuką. Įstatyme yra rašoma, kad „jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuoj pat pradedamas ikiteisminis tyrimas.“ Štai čia yra atskleista esmė. Ji nepaslėpta, o parašyta juodai ant balto, ir daugumos mūsų Seimo narių priimta įstatymo nuostata. Panagrinėkime išsamiau.

Kriminalinės žvalgybos pareigūnas atlieka tyrimą. Naudoja visas įstatyme numatytas priemones ir būdus informacijai rinkti apie atskirą asmenį arba grupę asmenų. Jis renka informaciją. Renka vienus metus, antrus, trečius ir pagaliau išgirsta iš telefoninių pokalbių apie asmenų veiklas, kurios galbūt turi nusikalstamos veikos požymių. Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo reikalavimą jis privalo tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą.

Tačiau kaip pareigūnas sugebėjo atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą, naudoti įstatyme numatytas priemones ir būdus, gauti prokurorų, teisėjų leidimus sekti, jeigu asmuo ar grupė asmenų nesirengė, nedarė ir nebuvo padarę nusikaltimo, jeigu jokios informacijos apie nusikaltimą nėra? Įdomu, kiek metų gali būti vykdomas kriminalinės žvalgybos tyrimas? Kiek metų gali būti sekamas niekada nenusikaltęs žmogus? Apie tai įstatymas nieko nesako?

Kriminalinės žvalgybos įstatyme yra sudarytos sąlygos įtakoti, paveikti asmenį.

Įstatyme yra rašoma, kad viena iš įstatymo užduočių yra nusikalstamų veikų prevencija. Kriminalinės žvalgybos tyrimo tikslas yra siekti, kad būtų įgyvendinti įstatyme numatyti uždaviniai. Truputėlį painu. Bandome aiškintis.

Prevencija yra išankstinis kelio užkirtimas. Prevencija yra skirstoma į bendrą ir individualią. Bendrosios prevencijos metu bandoma šalinti nusikaltimus skatinančius veiksnius (sąlygas, aplinkybes). Individuali prevencija yra orientuota į konkretų asmenį. Prieš asmenį yra naudojamos šios prevencijos priemonės: įtikinimas (įkalbinėji žmogų, kad jis nedarytų nusikaltimo, kad jis nebendrautų su kitu žmogumi), prievarta (uždarai žmogų į psichikos ligoninę, trumpam uždarai į areštinę arba komandiruoji konkrečiam laikui ir t. t.), pagalba (duodi pinigų, kad nevogtų, padedi įsidarbinti, baigti mokslus…).

Prevencija yra išankstinis kelio užkirtimas. Kaip žinoma, rengimasis daryti nusikaltimą jau yra nusikaltimas. Nėra baudžiama tik už mintis, svajones. Svajok kiek nori, niekas tavęs už tai nenubaus. Tačiau jeigu pradėjai rengtis nusikaltimui ir tam rengimuisi atlikai konkrečius veiksmus, tai tu jau darai nusikaltimą ir už tai turi atsakyti. Prevencijoms vietos nelieka.

Pagal įstatyme numatytą uždavinį – nusikalstamų veikų prevencija – turime iš anksto sužinoti, kuris žmogus yra linkęs daryti nusikaltimą, kuris pradėjo mąstyti apie nusikaltimą tam, kad iš anksto užkirstume kelią nusikaltimui, sustabdytumėme žmogų. Kad žinotume, kuris žmogus pradėjo mąstyti apie nusikaltimo padarymą, reikalinga nuolatinė ir totalinė visuomenės kontrolė.

Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą pareigūnai turi teisę atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą, informacijos rinkimui naudoti įstatyme numatytus būdus ir priemones, o taip pat imtis prevencijos priemonių prieš asmenis. Įstatymas konkrečiai nekalba, kokias ir kada prevencijos priemones prieš piliečius gali taikyti pareigūnai. Štai čia yra problema. Neapibrėžtumas ir neaiškumas sudaro sąlygas piktnaudžiavimui. Teisė suteikta, uždavinys suformuluotas, tačiau kaip tai daryti nepaaiškinta. Pareigūnams palikta visiška veikimo laisvė.

Pabaigoje dar kartą pakartosiu išvadą – Kriminalinės žvalgybos įstatymas ne gina žmogaus teises ir laisves, o įteisina ne tik totalinį sekimą, bet ir įtakos (poveikio) darymą konkrečiam žmogui. Jeigu mes turime ikiteisminį tyrimą, kurio tikslas atskleisti nusikaltimus, tai kam mums reikalingas kriminalinės žvalgybos tyrimas? Kokia šio tyrimo paskirtis?

Sovietiniais laikais baudžiamoji byla buvo pradedama tik tada, kai būdavo nustatyta nusikaltimo sudėtis. Jeigu nusikaltimo sudėtis yra nenustatyta, tai niekas baudžiamosios bylos nepradėdavo. Visų operatyvinių tarnybų paskirtis buvo nustatyti ir tinkamai uždokumentuoti bei užfiksuoti nusikaltimo sudėtį. Todėl buvo reikalingas Operatyvinės veiklos įstatymas. Be šios paskirties operatyvinės tarnybos privalėjo kontroliuoti (sekti) visuomenės narius ir įtakoti juos, jeigu jie elgdavosi netinkamai. Reikėjo saugoti tarybų valdžią nuo pasikėsinimų ir grėsmių. Tačiau tokia tvarka buvo sovietiniais laikais. Kodėl ji mums reikalinga dabar?

Tiesos.lt