Skaičiuojam. „Mažeikių naftos“ pardavimas JAV kapitalui, kuris, kaip paaiškėjo, turi rusišką pavardę – vienas. LEO LT kaip lietuviško kapitalo pagrindu atstatyta Lietuvos atominė galia – du. „Hitachi“ japoniška elektrinė – trys. Suskystintų dujų terminalas – keturi. Skalūninių dujų gavyba – penki. Andrius Kubilius naikina jau penktą iš eilės Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektą, patriotinį turinį pildamas į korupcinę formą.
Kubilizmas ketvirtuoju laipsniu
Pirmasis buvo „Mažeikių naftos“ su Būtingės terminalu ir mažmeninės prekybos tinklu pardavimas Rusijos
„Jukos“ per tarpininką „Williams“. Taip Lietuvoje turėjo įsitvirtinti JAV su savo ekonominiais interesais, kuriuos ši šalis visuomet gina labiau nei kažkokias abstrakčias demokratines vertybes. Ketinimai buvo geri, tačiau bendro verslo modelis buvo korupcinis: turėjo numauti kelnes Lietuvos valstybei ir vartotojams. Šie dar turėjo ir sumokėti už paslaugą – kelnių movimą – „valdymo mokesčio“ pirkėjui pavidalu. Lietuva prisiėmė įsipareigojimą valstybės vardu garantuoti privačios įmonės finansavimą, o privati įmonė pažadėjo galutinai apmokėti pirkinį tik tuomet, jei pavyks uždirbti pinigų. Tuo pačiu buvo įsipareigota kvotomis riboti naftos importą į Lietuvą, dėl ko tas pats Mažeikių benzinas Latvijoje yra pigesnis nei Lietuvoje. „Mažeikių naftos“ privatizacija atnešė naudos tik po to, kai „Jukos“ buvo sunaikinta ir jai priklausiusios įmonės akcijos buvo parduotos lenkams. Planas kartu su JAV investicijomis įsigyti ir gynybinį skydą valstybei žlugo. „Jukos“ mus išdūrė“, – rodos, tokie buvo apgailestaujančio A. Kubiliaus žodžiai.
Antras toks – patriotinio turinio ir korupcinės formos projektas buvo LEO LT, už kurį vienbalsiai kėlė rankas ir tuomet valdę socialdemokratai, ir konservatoriai. (Nuo tada gimė 2K – Kirkilas-Kubilius, kaip viena). Pasitelkus privatų lietuvišką kapitalą buvo planuojama pastatyti naują atominę elektrinę. Tačiau ir vėl: korupcinis verslo modelis. Privatus kapitalas savų pinigų beveik neinvestuoja, tik į bendrą katilą įmeta jau privatizuotus „Vakarų skirstomuosius tinklus“. Tie tinklai privatizuoti už paskolas, kurių grąžinimą valstybė palengvina leidusi padidinti elektros kainą. Dėl to padidinimo pablogėja šalies makroekonominiai rodikliai, ir nepavyksta įsivesti euro. Tačiau privatininkai jau nebeskolingi už pirkinį. Bendros – valstybės ir tų privatininkų – atominės elektrinės statyba turėjo būti finansuojama valstybės garantuotomis paskolomis.
Gavęs valdžią Kubilius suardo LEO LT ir pradeda slaptas derybas su kažin kokiais potencialiais atominės statytojais ne iš Lietuvos. Prasideda trečias projektas, kurio forma – korupcinė, o turinys – patriotinis. Tik konservatorių valdymo pabaigoje mes sužinome apie japonus ir apie sutartį su kažin kokiu 3 procentų sėkmės mokesčiu. Dar mums praneša, kad pirkėjas – labai geras. Tas pats, kuris tiekė reaktorių Fukušimai. Kaip sykis japonams užsiliko sandėly keli tokie, visiškai identiški kaip tie, kurie sprogo Japonijoje. Planas statyti savo atominę elektrinę sukompromituotas ne tik neįtikinamais patikinimais, kad jokios rizikos susprogti nėra, bet ir negebėjimu pasakyti, kas prisiims finansinę projekto riziką, t. y., ar nenutiks taip, kad Lietuvos vartotojai ir vėl turės mokėti labai brangiai, kad projektas atsipirktų privatiems investuotojams.
Visiška katastrofa – referendumas. Jam pateikiamas konkretus Kubiliaus jau sukompromituotas projektas, užuot tiesiog žmonių paklausus: „Ar Lietuva turi likti branduoline valstybe?“. Į tokį klausimą būtų atsakyta teigiamai jau vien iš piktumo prieš Europos Sąjungą, kuri privertė lietuvius uždaryti Ignalinos AE.
Galima įtarti, kad iš nevykusios konservatorių energetinės kadencijos labiausiai pasipelnė Garbaravičių šeimyna, per tą laiką gavusi išskirtinę teisę pardavinėji statomos Kaliningrado AE elektrą. Ramūnas Garbaravičius, kurį „Lietuvos ryto“ filmuotoje medžiagoje galima buvo regėti švenčiant Dalios Grybauskaitės išrinkimą prie jos stalo, yra (bent jau buvo) konservatorių iždininkas. Prie to stalo jis sėdėjo su sūnumis, iš kurių svarbesnis yra Jonas. Tai jis, pagal šeimyninę legendą, nutiesė šeimai tiltą į Rusijos elektros energetikos monopoliją. Šeima (konservatorių iždininkas su sūnumis ir dėdė liberalcentristas Arvydas) išskirtinę rusų malonę gavo pardavusi rusams dalį savo verslo, kurio deimantas, kaip dabar aiškėja, buvo tarpininkė įmonė, parduodanti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės energiją. Išeitų, kad dabar, tų Garbaravičių dėka, rusai mums perparduoda mūsų pačių elektrinės energiją.
Ar konservatorių iždininko šeimai naudinga, kad Lietuva pasistatytų savo atominę, jeigu ji jau turi išskirtinę teisę pardavinėti konkuruojančios Kaliningrado elektrinės energiją? Bijau net spėlioti.
Ketvirtas projektas. Suskystintų dujų terminalas. Gediminas Kirkilas A. Kubiliui paliko palikimą: susitarimą su Bronislovu Lubiu, kad terminalas, turintis garantuoti Lietuvai nepriklausomą nuo „Gazprom“ dujų srautą, bus statomas valstybės kartu su koncernu „Achema“. Nors B. Lubys skatina dar G. Kirkilo žmones skelbti privataus investuotojo konkursą, išeina taip, kaip išeina. A. Kubilius gauna valdžią, ir susitarimą atšaukia. B. Lubys pareiškia, kad statys savom jėgom, nes „Gazpromo“ dujos per brangios („Achema“ – didžiausias po valstybės dujų pirkėjas). Pareiškia, ir miršta pačiomis keisčiausiomis aplinkybėmis.
Lieka Arvydas Sekmokas ir valstybinis terminalas. Ketverius metus vienas iš dviejų mylimiausių D. Grybauskaitės ministrų („Man reikia tik Šimonytės ir Sekmoko“, – čia jai priskiriama nuostata) tempia gumą, makaluoja, suka, stena, kol galų gale, prieš pat rinkimus, išstena šūsnį popierių. Statyba dar nepradėta.
Po to paaiškėja, kad tuo pat metu A. Sekmokas brangiai ir visai be reikalo pleškino „Gazpromo“ dujas Elektrėnuose, pastatė ten naujus pečius, kuriuose pagaminamos elektros savikaina – milžiniška.
Skalūnai – pro užpakalines duris
Dabar – istorija su skalūnų dujomis. Penktasis projektas.
Faktas, kad „Gazpromui“ tie skalūnai – skersai gerklės. Kai amerikonai išmoko išgauti iš jų dujas taip, kad tai būtų komerciškai naudinga, jiems tapo nebe taip reikalingos arabų dujos, ir tas srautas pasuko link Europos, tradiciškai mitusios rusiškomis dujomis. Ir štai kas nutinka: rusų su vokiečiais per baltijiečių galvas nutiestas dujotakis per Baltijos jūrą – pustuštis. Dujos atpigo trigubai, palyginti su ateities sandoriais, pasirašytais iki skalūnų bumo. „Padėtis labai rimta,“ – sako „Gazpromas“.
Pirmieji Europoje išgauti skalūnų dujų amerikiečius įsileidžia lenkai, kurie jau 2015 metais tikisi turėti rezultatą. Kadangi veiksmas vyksta netoli Lietuvos sienos, yra nemenka tikimybė, kad tokių dujų yra ir Lietuvos gelmėse. Bėda tik ta, kad amerikiečių technologijos – labai purvinos, o gavybos metu gali būti pažeistas bene vienintelis unikalus, išskirtinis, o po keliasdešimties metų ir labai pelningas Lietuvos turtas – požeminių ežerų vanduo.
Ką daro A. Kubilius? Jis patyliukais susitaria su, spėju, Lenkijoje veikiančiu „Chevron“, kad šie ateis į Lietuvą ne pro paradines duris, bet pro tas, pro kurias valytojos išmeta šiukšles. T. y., amerikiečiai nusipirks jau turinčią licenciją žvalgyti ir išgauti naftą bendrovę „LL investicijos“, o jau jis, Kubilius, pasirūpins, kad niekas formaliai neprikibtų. Tas „niekas“ – tai Lietuvos geologijos tarnybos vadas Juozas Mockevičius. Tai jis davė licenciją „LL investicijoms“, ir tai jis nekels triukšmo, kai amerikiečiai pagal tą licenciją ieškos jau nebe naftos, bet kito, labai specifinio angliavandenilio – skalūninių dujų. T. y., licencija vienam, ir gauta prieš 7 metus, kai dar nebuvo jokių kalbų apie skalūnus, o ieškoma bus visai ko kito.
Kaip čia neprisiminsi Gareto Halilo, kuris, įėjęs pas konservatorių ūkio ministrą Vincą Babilių per jo ministerijos kiemą, suderėjo su juo ne bet kokį, o korupcinį savo forma „Mažeikių naftos“ pardavimo modelį. Konservatoriai po to į tą formą įliejo labai tūžmingo patriotizmo turinį, ir projektas buvo sukompromituotas amžiams.
Dabar to Halilo vaidmeny – J. Mockevičius. Ir štai – vaizdelis. Labai smarkiai raudonas opozicijos lyderis A. Kubilius sėdi Seimo Aplinkos komiteto posėdyje. Raudonas tikriausiai dėl to, kad prieš jį stovi, ir stovi gerą valandą, kaimiečiai – žemaičiai, kurių žemėse, jiems nežinant, Kubilius ir Mockevičius suderėjo su „Chevron“ skalūninių dujų žvalgybą ir gavybą. Dar konkursas nelaimėtas, bet jau visiems aišku, kas ir ką darys.
Tie kaimiečiai, stovėdami per pusantro metro nuo Kubiliaus, pasakoja, kaip kažkoks Bronius Radeckas, „Chevron“ jau nupirktų „LL investicijų“ „kontrolierius“, jiems grasina ir verčia pasirašyti sutartis, kad tie sutinka, jog jų žemėse bus vykdomi seisminiai tyrimai. T. y., į žemę 4–5 metrų gylyje bus įkasta keliasdešimt kilogramų trotilo ir sprogdinama. „Man jis sakė, kad aš mirsiu“, – drebančiu balsu pasakoja ūkininkė Rūta Pylipienė. Seniūnaitis Jonas Nairanauskas pasakoja, kad „LL investicijų“ sutartis nešioja žemės ūkio skyrių specialistai ir nepasirašantiems grasina, jog tie negausią išmokų. Žemaičiams aiškinama, kad jie apskritai teturi vieną išeitį – pasirašyti, antraip bus užtampyti po teismus.
Tie žemaičiai – ne Lietuvos priešai, bet jie sako, kad sprogdinimai sužalos melioraciją, žala paaiškės ne iškart, o per metus ar daugiau, tačiau tas Radeckas (pagal tą prievartinę sutartį) kompensuos tik per 10 dienų atsiradusią žalą. Dar jie prašo paaiškinti jiems, kaip čia nutiko, kad netrukus po tų seisminių tyrimų bus pradėti žvalgybiniai gręžimai bei tik skalūnų paieškai taikomas uolienų plėšymas.
Kaimiečiai jau prisiskaitę, jog uolienos bus plėšomos labai suslėgtu vandens, smėlio, toksiškų rūgščių ir dar balažin kokių chemikalų, kurių didžioji dalis netinka sriubai, mišiniu. Tas mišinys bus varomas per didžiai vertingo gėlo vandens sluoksnius, tačiau niekas, nei tas Mockevičius, nei valdiška gamtosauga nėra įpareigota stebėti ir saugoti požeminius vandenis. O svarbiausia – mišinio sudėtis yra komercinė paslaptis, todėl ir radę apnuodytą vandenį, kaimiečiai niekada neįrodys, jog tai – tie, skalūnininkų, chemikalai.
Dar žemaičiai išsiaiškino, kad prasidėjus gavybai, gręžiniai būtų kas kilometrą – visoje teritorijoje, kvadratiniu lizdiniu būdu, o kaip tai paveiks jų gyvenimą, niekas nesiaiškins, nes nuspręsta, jog poveikio aplinkai vertinimo nereikės. J. Mockevičius, pakviestas į susitikimą su vietiniais, jiems atsako, kad neeikvos tokiems niekams mokesčių mokėtojų pinigų. Aiškinkitės su privatininkais.
Visi šie dalykai buvo pasakojami Seimo aplinkos komitete. Kaimiečiai stovėjo, o ekspremjeras, užmaišęs visą šitą peklą, raudonas sėdėjo. Juk priešais jį – ne konservatorių „tikslinė auditorija“, ne „facebook“ karta, o kaimiečiai. Kai Kubilių ėmė atakuoti valdantieji, tai jis atšovė: „Gavot valdžią – dirbkit, dirbkit“.
Kodėl ne pati valstybė?
A. Kubilius, dar turėdamas valdžią, pamėgino pareklamuoti skalūnines dujas, pasakydamas, jog netrukus Lietuva bus kaip koks nafta aptekęs Kataras, tereikia pradėti paieškas. Pradėjo. Paskelbė dar vieną konkursą, kuriame jau yra, nors dar nepaskelbtas, nugalėtojas „Chevron“. Objektyviai, kitaip ir negali būti, nes iš dalyvavusių amerikiečiai vieninteliai turi technologijas.
Pasidairom aplinkui. Lenkai. Jie steigia valstybinę kompaniją ir ketina turėti dalį kiekviename gręžinyje. Taip elgiasi ir kiti Europos „Katarai“. Švedai turi valstybinę „Statoil“. Norvegai irgi per valstybę naudoja savo naftos išteklius ir krauna turtą ateities kartoms.
Lietuva – ne. „Mes pasirinkom kitą modelį“, – aiškina tas Mockevičius. Skalūnų dujos bus išgaunamos, kaip jau išeikvota lietuviška nafta, kuri praturtino tik privačių kompanijų akcininkus. Lygiai ta pati schema numatyta ir skalūnų dujoms. Konkurso nugalėtojas per 10 metų turės investuoti tik 80 milijonų litų, o už tai gaus teisę išgauti, perdirbti ir parduoti Lietuvos gelmių turtus.
Aurelija Stancikienė ir sako: „Įsteikit valstybės įmonę, investuokit tuos 80 milijonų litų – juk tai tik trečdalis Valdovų rūmų kainos!“. A. Kubilius dar labiau išrausta. „Ką su jumis kalbėt“, – pasako, o išėjęs už durų paslaugiai jo laukiantiems žurnalistams išvadina visus, kurie ne su juo, „Gazpromo“ agentais. Nors tikrasis toks agentas yra jis pats, jau penktą kartą esminiam strateginiam valstybės interesui nužiedęs korupcinę formą.
ekspertai.eu